2011 m. vasario 23 d.
Nr. 14
(1894)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


Atmintis

Vytautą Čepliauską prisimenant

Vytautas Antanas Čepliauskas
Algirdo KAIRIO nuotrauka

Vėjuotą ir žvarbią vasario 8-osios popietę Kauno Petrašiūnų kapinėse atsisveikinome su choro dirigentu, rašytoju Vytautu Čepliausku. Didžiulis būrys palydinčiųjų į paskutinę poilsio vietą liudijo, kad Vytautas sėkmingai tarnavo abiem meno mūzoms, – jį prisiminė ir muzikai, dirigentai bei rašytojų būrys ir ištikimieji likimo broliai – tremtiniai.

Gimęs 1933 metais Vytautas Čepliauskas nuėjo sudėtingą ir vingiuotą gyvenimo kelią. Augęs istorinių audrų laikais, iš savo tėvų dar vaikystėje gavo gerus pagrindus, teisingą požiūrį į gyvenimą, tvirtą tikėjimą. Ryškiausiai pamatė okupantų niekšybes 1948 metais, kai su kitais likimo broliais buvo tremiamas į Sibirą.

Su Vytautu susitikau Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, į kurią jis įstojo jau būdamas subrendęs 23 metų vyras. Nors ir pavėluotai, jis rimtai ėmėsi lavintis, vytis tai, ką prarado per metus, praleistus Sibire. Greta dirigavimo aktyviai mokėsi dainavimo pas žinomą Lietuvos tenorą Juozą Babravičių. Jau tada, mokykloje, pasirodė jo platūs užmojai. Dainininku jis netapo, bet sėkmingai dirbo choro dirigentu.

1968 metais, kai pradėjau dirbti Kaune, vėl sutikau Vytautą. Mus suartino  bendri chorų koncertai, dirigavimas dainų šventėse, bendri chorinio meno reikalai. Vytautas tuo metu vadovavo Kauno „Mados“ chorui, buvo žinomas pedagogas. Susitikus pasigirdavo, kad su choru dažnai važiuoja į keliones po Vakarų Ukrainą, Karpatus. Paklausius, ko jis vis suka į tą pusę, valiūkiškai atsakydavo: „O aš ten turiu daug draugų“. Dabar mums aišku, kad tie draugai atsirado būnant Sibiro platybėse...

Daug kas pasikeitė atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kai tik buvo galima laisvai kalbėti, Vytautas metėsi į atvirą žodį – į literatūrą – matyt, apie tai seniai svajojo. Tada mažiau dėmesio skyrė muzikai – jo aistra tapo rašto kūryba.

Muzikinio darbo jau nebedirbo, bet laisvalaikiu, norėdamas pailsėti nuo rašymo, ateidavo pagiedoti į Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios chorą, padėdavo chorui savo skambiu tenoru, giedojo Mišiose ir per koncertus.

Mėgo bendrauti, kalbėdavo apie savo rašomus romanus, poetinę kūrybą, pasakojo įdomius nuotykius iš savo gyvenimo. Pasakojo, kaip baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją nusitrenkė į Kazachstaną, į Semipalatinską, sėkmingai dirbo ir vadovavo chorams. Kartą surengė „tautų draugystės“ koncertą ir aktyviai rusinamoje Kazachijoje vaikus išmokė dainuoti M. K. Čiurlionio dainą „Šėriau žirgelį“. Man teko koncertuoti Kazachstane, ir aš pats mačiau, kaip viešumoje gryniausi kazachai tarpusavyje kalbasi rusiškai. Man nusistebėjus, kaip jam tai pavyko, Vytautas atkirto: „aš juos išmokiau ir išmuštrinau“ ir čia pat vieną dainos posmą padainavo kazachiškai. Taip ir netekau amo, kad jis po tiek metų atsimena kazachiškus žodžius. Tik ar atsimena jo mokyti kazachai? O gal jau ir jie nebesigėdi kalbėti savo gimtąja kalba?

Įdomi Vytauto Čepliausko kūryba. Skaičiau jo knygas. Pirmiausia romaną „Ražienos“, kur tiek daug pirmųjų pokario metų ir pačios tremties aprašymų, – išties šiurpūs puslapiai. Kartu stebina tai, kad daug gražių žodžių skiriama Sibiro gamtai, taigos platybėms ir gyvenimo atšiaurumui. Matyt, čia pasireiškė jo optimistinė, sveika valstietiška prigimtis – kovoti už save, už gyvenimą, nedejuoti, jei bent kiek lengviau pasidaro.

Piktino Vytautą sovietizmo atrūgos ne tik turgaus bobelių, bet ir mūsų inteligentijos mąstysenoje. Kartą pasakojo: „Įsivaizduok, baigėsi Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas, pilna salė žmonių, taip ir išsiskirstėme be jokio ryškesnio momento. Atsistojau ir sakau: „Negi mes taip ir išsivaikščiosime, tai su kokia dvasia toliau dirbsime, kursime?.. Sugiedokime Lietuvos himną, nes dėl jos rašome ir gyvename. Ir pirmas užtraukiau“. Aišku, visi su entuziazmu jam pritarė. Bet paskui, pasakojo Vytautas, kai kurie jam rankas spaudė, o kiti kreivai žiūrėjo.

Vytautas Čepliauskas gyvenime pradėjo reikštis pirma kaip muzikas, bet literatūriniai sugebėjimai brandžiame amžiuje tapo svaresni. Viena po kitos pasirodė knygos. Visos jos – apie Lietuvos laisvės kovas. Prisimenu, kaip visus, kam brangi Lietuvos laisvės kova, papiktino Mariaus Ivaškevičiaus partizanine tema parašytas romanas „Žali“, piktdžiugiškai garsinamas ir net užsienyje platinamas. Kalbėjome su Vytautu apie partizanų šmeižimą, pasišventusiųjų niekinimą ir menkinimą. Vytautas pamąstęs sakė: „Taip, tai pasityčiojimas“ ir pacitavo Ivaškevičiaus knygos pradžią.  Bet čia pat pridūrė: „O vis dėlto gabiai ir literatūriškai meistriškai parašyta. Gaila, kad gabus žmogus savo talentą panaudoja niekšiškiems tikslams“.

Vytautas savo talento tiek, kiek jam Dievas davė, nepurvino. Rašė apie savo skaudžią patirtį Sibire, kreivą sovietinį gyvenimą. Romane „Ne mirksnio ryžtis“ atskleidė kolaboravimo su okupantais temą, atilsio minutėmis pasinerdavo į muzikos kūrėjų išgyvenimus, aštria plunksna pliekė apsišaukėlį rašytoją, Nobelio premijos laureatą Michailą Šolochovą, kuris buvo tikriausias literatūrinis vagis. Liko dar daug nebaigtų sumanymų. Deja, netikėtai užgeso jo aštrus žvilgsnis ir laki mintis.

Algimantas MIŠEIKIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija