|
Apie mokesčių naštą
Nesuprantu, kur dingsta iš Lietuvos piliečių surinkti didžiuliai pinigai. Valdžia vis skundžiasi, kad neturi laisvų lėšų nei griūvantiems kultūros objektams atstatyti, nei bibliotekoms užsakyti knygų ar spaudos, nei universitetuose studijuojantiems studentams, nei sveikatos apsaugai (faktiškai medicinos paslaugos yra mokamas, nors visi, net ir studentai ir emigravę, turi mokėti privalomą sveikatos draudimą). O juk įvairių mokesčių pavidalu surenkamos tikrai didžiulės lėšos. Esu šioks toks verslininkas, arba darbdavys, ir šiek tiek išmanau. Štai paskaičiuokime.
Jeigu dirbantis pilietis ant popieriaus gauna 1000 litų atlyginimą, tai jo darbdavys Sodrai sumoka 32 proc. mokestį. Tai reiškia, kad darbdaviui darbuotojas atsieina ne popierinius 1000 litų, bet 1320 litų. Iš gaunamų ant popieriaus 1000 litų iš darbuotojo išskaičiuojami 2 proc. Sodrai, 6 proc. sveikatos draudimui, 15 proc. pajamų mokestis. Tai reiškia, kad darbuotojas nuo popierinio 1000 litų dydžio atlyginimo į rankas gauna tik 770 litų. Vadinasi, darbuotojas iš darbdavio jam skirto 1320 Lt atlyginimo netenka 550 litų. Taigi, jis gauna tik 58 procentus jam duodamo atlyginimo. Tarkime, kad darbuotojas visą atlyginimą (770 litų) išleidžia prekėms įsigyti ar gauti kokias nors paslaugas. Visoms joms dabar yra uždėtas vienodas 21 proc. PVM. (Prieš ateinant į valdžią dabartinei koalicijai buvo taikomas skirtingo dydžio PVM pirmojo būtinumo maisto prekėms, vaistams, visuomeniniam transportui ir t. t. jis buvo tik 5 proc.) Taigi tas valdžiai atiduodamas PVM nuo išleistų 770 litų (nes žmogus susitaupyti iš tokio skurdaus atlyginimo tikrai negali) sudaro 160 litų. Tada reali darbuotojo gaunamų prekių ir paslaugų vertė lieka tik 610 litų. Dar daugiau skaičiuokime toliau. Prekybininkai į prekės kainą įkalkuliuoja ir savo darbuotojų atlyginimą, ir kitas išlaidas (pvz., patalpų nuomą, šildymą, transporto išlaidas ir t.t.). Kaip skelbia žiniasklaida, prekybininkams atitenka iki 50 proc. galutinės produktų kainos (ypač būtinųjų maisto produktų). Priimkime vidutiniškai tą dydį 40 procentų. (Automobilių kuro atveju jau kitaip, nes net 55 proc. kuro kainos per dar didesnius mokesčius akcizą ir PVM pasigrobia valstybė.) Taigi iš tų 610 litų tikroji prekių ir paslaugų kaina (vertė) sudaro tik apie 365 litus, o prekybininkams atitenka 245 litai. Žinoma, prekybos darbuotojai vėlgi moka mokesčius ir Sodros, ir sveikatos draudimą, ir pajamų mokestį, ir PVM, pirkdami sau prekes. Taigi mano darbuotojas, iš pardavėjų pirkdamas prekes ir paslaugas, sumoka ir būsimus jų mokesčius, kurie sudaro irgi apie 42 proc. (103 litus nuo 245 litų). Taigi prekės tikroji kaina yra 365 litų plius atlyginimas pardavėjui (be mokesčių valdžiai) 142 ir tai sudaro 507 litų. Vadinasi, iš darbuotojui skirtų 1320 litų beveik 813 litų eina į valstybės iždą įvairiausių mokesčių pavidalu. Štai tau ir valstybės mokesčių politika kuo daugiau apgrobti valstybės pilietį.
O kur dar automobilių kuras, kurio kaina dėl mokesčių iškelta daugiau nei dvigubai juk mokesčiai (akcizas, PVM) sudaro 55 proc. visos kuro kainos. Aišku, į likusią (tikrąją) kuro kainą įkalkuliuojami ir degalinių darbuotojų atlyginimai (kurie per mokesčius tokiu pat būdu beveik visi pereina į valstybės iždą).
Taigi, iš mano, kaip darbdavio, mano darbuotojui mokamų 1320 litų darbuotojas įsigyja prekių ir paslaugų tik už 507 litų. Visi kiti 813 litų patenka įvairiais mokesčiais į valstybės iždą. O jeigu šiuos iždui patenkančius pinigus padaugintume iš visų Lietuvos darbuotojų skaičiaus, kuris lygus 1,4 mln., gautume visą nusavintų pinigų skaičių. Be to, šiuos skaičiavimus pritaikiau prie mano darbuotojų gaunamo atlyginimo (apie 1000 litų popierinio atlyginimo). O juk Lietuvoje vidutinis popierinis atlyginimas yra apie 2000 litų. Taigi skaičiavimuose mano pateiktus dydžius reikia padvigubinti. Tad valstybės iždui tenkančios nuo įvairių mokesčių lėšos sudaro 813x2x1,4 mln.x12 mėn. = 27,3 mlrd. litų per metus. Skaičius tikrai įspūdingas jis viršija visą valstybės biudžetą. Tada lieka neaišku, kur dingsta pinigai, dėl kurių verkia vyriausybė.
Be to, reikia žinoti, kad net ir pensininkai moka kai kuriuos mokesčius, pradedant nuo PVM ir kitus per prekių ir paslaugų pirkimą. (Pensininkų kartu su invalidais, gaunančiais išmokas ir jas išleidžiančiais prekėms ir paslaugoms gauti, yra apie 0,8 mln.) Ir tie PVM ir kiti mokesčiai juk taip pat patenka į valstybės iždą.
Nemanau, kad šiuose skaičiavimuose labai klystu.
O. K.
(Pavardė redakcijai žinoma)
Redakcijos prierašas. Išties nelabai ką galime atsakyti į šiuos skaitytojo svarstymus. Gal tik pakankamai sudėtingas ir sunkiau įvertinamas yra prekių ir paslaugų pirkimas ir nuo jo iždui atitenkantys mokesčiai. Tačiau aišku, kad per mokesčius iš dirbančio žmogaus valstybė pasiima ne tik pridedamąją vertę, todėl valstybė ir turėtų žymiai daugiau padėti žmonėms. Ypač skaudu, kad sveikatos apsaugos sistema faktiškai yra sugriuvusi (kiekvienas mokame ar gydydamiesi privačiose gydymo įstaigose, ar per kyšius), kad bibliotekos skursta (valstybė joms padeda tik tiek, kad jos pajėgia užsiprenumeruoti tik Lietuvos rytą ar Respubliką, bet ne žymiai pigesnį ir kultūringesnį XXI amžių. Vadinasi, valstybė tiesiogiai remia tik didžiuosius spaudos banginius), kad nerestauruojami vertingi istoriniai paminklai (kaip skiriasi mūsų situacija nuo kaimyninių Lenkijos ir Baltarusijos!). Taigi nemaža valstybės biudžeto dalis... pranyksta neaiškiose eilutėse.
© 2011 XXI amžius
|