Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nepriklausomybės
    dienos minėjimai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Politika ir altorius

Ladas TULABA

Apie katalikų intelektualų dalyvavimą politikoje ir apie politiką savo esmėje, taip pat Bažnyčios galimus ryšius su politika ne kartą pasisakė Šventasis Sostas: jis davė nurodymus, kaip tikintieji turi žiūrėti į politiką ir kaip reikėtų eventualiai aktyviai pagal reikalą įsijungti į politinę veiklą.

Ėmiausi tad pasisakyti lietuviškoje spaudoje šia tema. Rašiau: „Klaidingų pranašų buvo visada. Jų yra ir nūdien. Deja, jiems kartais pavyksta suklaidinti net, kaip Kristus įspėjo, ir išrinktuosius“.

Po Prancūzijos revoliucijos atsirado, ypač Prancūzijoje, net pačioje Bažnyčioje klaidingų pranašų, kurie pradėjo įtikinėti, kad Bažnyčia neturi kištis į viešojo gyvenimo tvarkymą, kad ji turi užsidaryti zakristijose ir rūpintis tiesioginiu sielovados darbu. Mūsų dienomis klaidingieji pranašai kiek sušvelnino Bažnyčiai keliamus reikalavimus – jie sutinka, kad Bažnyčia gali turėti šiokių tokių ryšių su civiliniu ir visuomeniniu gyvenimu, bet tik tiek, kiek liečia kultūrinę ir socialinę veiklą, bet jokiu būdu ne politinę. Jie teigia, kad politika esanti nešvari. Esą prie politikos prisiliesti reiškia susipurvinti. Todėl Bažnyčiai esą privalu laikytis atstu nuo politikos, kitaip neišvengiamai tik nuostolių bus patirta.

Kol tokius išvedžiojimus skelbė tik „klaidingieji pranašai“, buvo galima tylėti, bet kai jau girdime ir iš kai kurių mūsiškių, net žinomų veikėjų, kurie laiko save Bažnyčios vaikais, privalu yra reaguoti, kad skelbiamos klaidingos idėjos neatneštų pragaištingų pasekmių, liečiančių net altorių, t. y. Bažnyčią bei jos misiją.

Šventojo Sosto organas L’Osservatore Romano, reaguodamas į vis dažniau pasireiškiančius išvedžiojimus kai kurių vadinamųjų katalikų, išspausdino vedamąjį straipsnį „Visas gyvenimas yra altorius“. Noriu supažindinti mūsų lietuvišką visuomenę su šio straipsnio pagrindinėmis mintimis.

„Kad politika, – rašo laikraštis, – teršia tikėjimą ir Bažnyčią, tai yra lengvapėdiškai kartojamos dirbtinės frazės. Šios frazės, kaip tai yra sava visokiems švaistomiems šūkiams, yra paikos. Tai nudėvėtas reiškinys. Jį visi kartoja – net ir tie, kurie praktikuoja tikėjimą ir gerbia Bažnyčią. Tai paikas dalykas, nes tokias mintis kartoja dažniausiai politikai, kurie, nors sakosi gerbią religiją ir Bažnyčią, siekia ją uždaryti į kokį narvą ir izoliuoti nuo gyvenimo, bet tuo pačiu sutinka, kad jie veikia nešvariame gyvenimo bei veiklos plote. Šitaip vertinama politika tampa lyg Marija Magdalena, kuri Fariziejaus namuose suklupo prie Jėzaus kojų, ir vienintelis, kuris nepasipiktino, buvo Jėzus. Jis netgi subarė šeimininką dėl jo nustebimo ir sumišimo. Jei politika turi savo kalčių, jei ji kartais prasilenkia su morale ar stoja prieš ją, jeigu jai moralė tėra tik teoretinis balastas, tai kaltė yra politikų, politinių partijų, jų skrupulingo gėdijimosi to, kas šventa, kad tuo pačiu metu galėtų beatodairiškai elgtis su profaniniais reikalais. (...) Politika, kaip ir kiekvienas kitas žmogiškos veiklos pasireiškimas, yra gera ar bloga, pagal tai, ko siekia ją vykdantis. Tikėjimas, Bažnyčia gali ją sukilminti, jai duoti tobulesnį veidą. Juk Bažnyčia ir religija socialiniame gyvenime įteisina visa, kas eina į bendrąjį gėrį. Politika, kuri siekia bendrojo gėrio, nesuteršia nei religijos, nei Bažnyčios. Priešingai, jos tarp savęs yra tikros ir galingos bendradarbės. Bažnyčia ir religija turi teisę ir pareigą būti ir reikštis drauge su politika. Politika, kuriai prikišama nesuderinamumas su religija ir Bažnyčia, yra iš tikrųjų tik žmonių politika, kurie viešąjį gėrį sieja su ambicijomis, interesu, viešpatavimu. Pagal juos viešasis gėris yra tas, kuris atitinka jų asmenišką gėrį. Jie taipgi tokį gėrį primeta visiems, neatsižvelgdami, ar tikrai tai bus, ar nebus visiems gėris. (...) Nuo šitokios politikos tikėjimas ir Bažnyčia laikosi atstu be kokių nors paraginimų. Ir vis dėlto ir šitokios politikos atžvilgiu kartais yra verčiama tarti savo žodį, būtent kai ji individų ar partijų siekius sutapatina su neigimu Dievo, jo įstatymų bei moralės dėsnių. Tokiu atveju Bažnyčia ne tik interesuojasi, bet imasi net priešinimosi priemonių, nusileisdama net į patį politikos lauką. Tokiu atveju yra pilna teisė vykdyti politiką. Ir kadangi politika yra priemonė viešojo gėrio laimėjimui pasiekti, tai tuo pačiu ji yra ne tik teisė, bet ir pareiga“.

Toliau cituojama popiežiaus Pijaus XII kalba, pasakyta Italijos savivaldybių tarnautojams audiencijos eigoje. „Jei visi, – sakė Kristaus Vietininkas, – savo pilietinę ir politinę veiklą remtų tikėjimu ir krikščioniška morale ir visą jų pastatą statytų ant Kristaus ir jo doktrinos pamato, jei jie visi rūpintųsi, kad visa jų veikla būtų ne vien teisiniai, bet ir faktiškai persunkta Evangelijos dvasia, jei visi kivirčai neliestų ir neneigtų Dievo teisių į žmogų ir į pasaulį ir liktų vien skirtingų priemonių ribose, statant bendruomenę jos žmogiškose formose ant krikščioniškų principų, tuomet Bažnyčia galėtų laikytis nuošaliai nuo kivirčų, vengdama pasisakyti už vieną ar kitą pusę. Šiandien tačiau yra žmonių, kurie siekia – tariasi galį statyti pasaulį be Dievo, neigdama jo buvimą; kiti gi, nors ir neneigia tiesioginiai Dievo buvimo, nori, kad Kristus būtų pašalintas iš mokyklų, dirbtuvių, įstaigų, parlamentų. Ir šioje daugiau mažiau atviroje ar užmaskuotoje kovoje Bažnyčios priešai kartais yra palaikomi ir remiami tiesioginiai ar netiesioginiai tų, kurie nesiliauja skelbęsi esą katalikai. Netrūksta taip pat tokių, kurie ieško negalimų suartėjimų. Tariasi galį tai daryti neva leidžiamos taktikos įvairumo tikslų. Tačiau pamiršta nepriimtinumą siekiamo tikslo atžvilgiu, kuris lieka tas pats. Kadangi Dievui priklauso žmonės ir daiktai, pastatai ir institucijos, kontinentai ir tautos, tai jos yra ir provincijos, ir valsčiai. Todėl ir jie savo ruožtu turi teikti jam garbę, duoti jam priklausomą šlovę?“ Tai popiežiaus Pijaus XII žodžiai.

Aiškindamas toliau popiežiaus pareikštas mintis L’Osservatore pabrėžia, kad politika nėra nusidėjėlė, nuo kurios reikėtų šalintis – iš tikrųjų ji yra ir leistina ir net būtina pačiai Bažnyčiai tam tikrais atvejais. Bažnyčia pilnai gali vykdyti religinę politiką, kai kiti vykdo antireliginę politiką. Visas nūdienis gyvenimas yra neatskiriamai susijęs su politika. „Politika, – teigia L’Osservatore, – yra ana didžioji gyvenimo srovė. Kas iš jos išsiveržia, kas leidžiasi išmetamas ant kranto, yra žlugęs – tartum jo visai nebūtų arba tėra vien gabalas pelėsiais ir kerpėmis apaugusio muziejaus“. Toliau laikraštis primena ir pabrėžia, kad Bažnyčia gali turėti ryšių su politika, idant galėtų vykdyti savo socialinę misiją. Mat politika yra kalvė, sandėlis, kuriame saugomi visi pilietinio sugyvenimo įrankiai.

„Štai kodėl, – skaitome toliau cituojamame straipsnyje, – turime žengti toliau, negu ta politika, kuri liečia altorių. Esame daug toliau, nes šalia politikos nėra gyvybinės atmosferos. Esame daug toliau, nes tasai, kuris tiki ir pripažįsta, kad visas gyvenimas su visa morale, kultūra, įstatymdavyste yra Dievo, negalės tikėti galįs laimėti prieš tą, kuris visa tai neigia ir su tuo kovoja politinėmis priemonėmis, jei savo ruožtu nesigriebs politikos. Kadangi visa, kas yra pasaulyje, yra Dievo ir Kristaus, todėl visa yra altorius. Taigi altorius visuomet ir visur neišvengiamai liečia politiką, kuri siekdama arba jį nugriauti, arba iš jo semtis principus ir jais remti savo veiklą. Politika altorių liečia net ir tada, kai nuo jo bando tolintis, jį bando izoliuoti, nes moralinės šios izoliacijos pasekmės neišvengiamai liečia patį visuomenės likimą“.

Straipsnio pabaigoje pabrėžiama: „Pijus XII kalbėjo apie Bažnyčios santykius su politika, kad primintų mokančios Bažnyčios teises į politiką. Bet katalikai politikai Šventojo Tėvo žodžiuose randa dar kažką naujo, kas iki šiolei dar nebuvo taip aiškiai ir konkrečiai nusakyta – kad katalikų dalyvavimas viešame valstybiniame gyvenime privalo būti pilnutinis, t. y. privalo turėti Dievo, Kristaus, Evangelijos pilnybę, kurios dėka visuomenė yra arba nėra tikinti, yra arba nėra krikščioniška, yra arba nėra už tobulą teisingumą ir taiką, kokia tik Geroji Naujiena apreiškia ir moko, priklausomai ar visuomenė ją priima ar atmeta, pripažįsta Įstatymu ar tik literatūros puslapiu“.

Tikiuosi ir prašau Dievą, kad Vatikano organo L’Osservatore Romano pareikštos mintys apie politiką ir katalikų dalyvavimą politinėje veikloje bus visų mūsų katalikų visuomenininkų teisingai suprastos ir giliai širdin priimtos. Gal tai padės sustabdyti kalbas, kuriomis plūstama politika ir rūšiuojami mūsų visuomenininkai į politikus, rezistentus bei kultūrininkus. Rezistentai ir kultūrininkai aukštinami, o politikai purvais drabstomi. Politika ir politikai yra reikalingi ir būtini. Reikėtų ne juos koneveikti, bet stengtis jiems padėti. Didžiuotis kultūrininko titulu ir niekinti politikus yra nesusipratimas ir stoka tikro kultūringumo. Juk politika visiems tam tikram laipsnyje yra privali pareiga. Kai matoma trūkumai politikoje, užuot kritikuoti savo kultūrinę išmintį. Šalintis nuo darbo visuomenės labui ir kritikuoti dirbančius yra ženklas kultūrinio nesubrendimo, kuriuo bandoma didžiuotis.

Parengta pagal knygą
„Pasisakymai“ (Roma, 1999)

© 2011 „XXI amžius“