Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Karitatyvinė veikla ir evangelizacija

Mindaugas BUIKA

Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas kardinolas Robertas Sarahas sveikina Ispanijos katalikiškos karitatyvinės organizacijos „Mano Unidas“ vadovę Myriam Garsiją Abrisketą

Kardinolas R. Sarahas apie savo darbus

Prasidedančiame Gavėnios laikotarpyje, be išskirtinio dėmesio atgailai ir pamaldumui, taip pat labai svarbu parama vargingiesiems, todėl tradicinį Popiežiaus laišką, skirtą Gavėniai, pristato Bažnyčios karitatyvinę veiklą koordinuojančios dikasterijos vadovas. Vasario 22 dieną Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje tai pirmą kartą padarė naujasis Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas kardinolas Robertas Sarahas, į šį postą paskirtas spalio mėnesį. Iš Gvinėjos kilęs 65 metų afrikietis Bažnyčios hierarchas tuomet pažymėjo, kad šiemetiniame pareiškime popiežius Benediktas XVI nurodo, kad Gavėnioje – ji prasideda kovo 9 dieną celebruojamu Pelenų trečiadieniu – „susitikimas su Kristumi jo žodyje ir sakramentuose turi taip pat išsireikšti konkrečiais gailestingumo darbais“.

Prasmingas gailestingosios meilės liudijimas

Mindaugas BUIKA

Savanoriškas sąjūdis „Manos Unidas“ („Sujungtos rankos“) yra Ispanijos katalikų akcija, kovojanti ne tik su duonos, bet ir su kultūros bei Dievo badu

„Manos Unidas“ darbai

Vasario 22 dieną, pristatant šiemetinį popiežiaus Benedikto XVI laišką Gavėniai, Ispanijoje centrą turinčios tarptautinės katalikiškos paramos organizacijos „Manos Unidas“ („Sujungtos rankos“) vadovė Miriam Garsija Abrisketa papasakojo apie šio savanoriško sąjūdžio ištakas ir nuveiktus darbus kovojant su badu ir kitomis socialinėmis problemomis vargingiausiose šalyse. Neseniai 50-metį minėjusio „Manos Unidas“ iniciatorėmis buvo moterys iš Ispanijos katalikų akcijos (ši nevyriausybinė organizacija taip ir išliko „moteriška“), atsiliepdamos į XX amžiaus antroje pusėje smarkiai padidėjusį badą. „Jos negalėjo būti ramios, matydamos kančias žmonių, kurie gyveno ir mirė neturėdami teisės į orumą“, – kalbėjo  M. Abrisketa.