|
Jeigu nesipriešini, tai tarnauji
Aleksandras JAKUBONIS
Mokyklose padaužos skriaudžia silpnus, nedrąsius vaikus. Mokytojai sako mokyklose viskas okey (labai gerai)! Eilinius piliečius skriaudžia paperkami valdininkai. Valdžios vyrai sako, kad korupcijos Lietuvoje nėra ar beveik nėra. Kai kurie dešiniųjų veikėjai, kurių mąstysena sustingo ties 1990 metais, šį dalyką vertina vienpusiškai: Lietuvos administracija dirba blogai todėl, kad joje knibžda priešiškų valstybei agentų. Ginčytis dėl to tikrai neverta, nes ir mano nuomone, valstybės žvalgybos ir kontržvalgybos įstaigos tebėra panašios į fasadines įstaigas ir bent jau aš nematau ženklų, kad jos ką nors rimtesnio veiktų Lietuvos saugumo labui. Bet yra vienas svarbus veiksnys, padarantis valstybei didesnės žalos už priešų intrigas tai nežabojamas jos piliečių godumas.
Kai Lietuva prarasdavo nepriklausomybę, jos gyventojams iškildavo dvi galimybės: aktyviai ar pasyviai priešintis arba prisitaikyti ir tarnauti pavergėjams. Sovietmečiu pasipriešinimo vadovams pakliuvus į enkavedistų rankas, likdavo dvi galimybės: mirti arba tapti pačiu niekingiausiu tarnu. Kai sovietinę santvarką pakeitė postsovietinė korupcinė santvarka, piliečiams irgi liko dvi galimybės: priešintis korupcijai arba susitaikyti ir kęsti, kęsti
Kandidatams į politikus ir valdžios pareigūnus pasirinkimas kaip vakarykščiams partizanų vadams: tarnauti korupcijai ar tapti politiniu lavonu. Panašiai kaip išdavikai savo poelgiams teisinti ieško tariamai kilnių priežasčių, taip ir politikai, išdavę teisingumą, pradeda teigti, kad Lietuvoj esą nėra korupcijos
Nemažai žmonių daliai politinė veikla tai būdas siekti karjeros vien savo naudai, o ne priešintis blogiui. Be to, kol žmogus nepriklauso valdančiajam klanui, jo nuostatos visai kitokios. Kai tampa išskirtinės grupuotės nariu, jam dingsta iš galvos mintys apie kovą su neteisybe. Jis patenkintas, kad šį tą pasiekė ir jį nebejaudina, kad už nugaros liko daug nepasiekusių gerovės ir teisingumo ir kad jis pats vakar buvo tarp jų.
Drauge su sovietine valdininkija į nepriklausomą Lietuvą persikėlusi korupcija vis stiprėja ir riebėja, o valstybės biudžetas ir eilinio piliečio piniginė vis tuštėja ir tuštėja. Eilinis pilietis įstaigoj ar teisme jaučiasi lyg užguitas baudžiauninkas prieš bajoriją.
Korupciją įveikti galima ne bergždžiais pareiškimais, mėtomais iš viršaus, bet sodinant sąžiningumo sodinukus apačioje, įstaigose, tai yra paskiriant ir palaikant sąžiningus pareigūnus. Šito nedaroma. Daroma kas kita. Jeigu žemesniuose valdininkijos sluoksniuose kas nors bando pasipriešinti grobimui, kyšininkavimui, kontrabandai, jį tuoj sutvarko aukštesni pareigūnai. O politikai, kovojantys su korupcija, priima aukštesniųjų versiją. Mano nuomone, kuo aukštesnis pareigūnas, tuo mažiau jam gali rūpėti teisybė, nes dabartinėj Lietuvoj kas gali pasiekti aukštesnes pareigas? Ar sąžiningieji?
Aukšti valdžios pareigūnai mėto tuščius žodžius, likdami korupcijos dangstytojais arba stogais. Neseniai mus paliko visų stogų stogiausias. Bet stogų stogelių vis vien netrūksta. Jei nežinai, už kurio galo korupciją griebti, jei esi kam nors dėkingas, jei tavo artimieji staigiai tapo pasiturinčiais ir tu nenori pasirodyti beesąs populistas, tau belieka tapti stogu. Žmogaus stogiškumą pastebi, kai pradedi į jį žiūrėti ne gerbėjo, bet kritiko akimis. Stogu galima pasirodyti ir visai neketinant juo būti. Pavyzdžiui, dabartinis ministras pirmininkas negausiems jo šalininkams atrodo kaip pasiaukojantis kankinys, o nepatenkinta dauguma jame įžiūri perkūnijų daužomą stogą
Jeigu neieškai ir nerandi būdų, kaip priešintis blogiui, tai jam tarnauji
© 2011 XXI amžius
|