2011 m. kovo 4 d.
Nr. 17
(1897)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ką liudys Sudargas

1989 metais restauruotas knygnešio
kun. Martyno Sederevičiaus
antkapis Sudargo kapinėse.
Paminklas išlikęs autentiškas

„Bėgimo knygnešių takais“
dalyviai ilsisi po finišo

„XXI amžiuje“ (2011 01 28, nr. 8) išspausdinti du rašiniai apie ketinimus Sudargo parapijos žemėje statyti kultūros centrą. Apgailestaujame, kad redakcija, atidžiai nepatikrinusi faktų, išspausdino tiek daug netiesos ir prasimanymų.

Taigi apie viską iš eilės.

Straipsnyje „Aistras dėl kultūros namų ramina net dvasininkai“ yra toks sakinys: „Susirinkimo eiga nepatenkinti kai kurie sudargiečiai išėjo diskusijoms tik įpusėjus“. O tiesa yra tokia: šv. Mišioms pasibaigus išėjo Sudargo Martyno Sederevičiaus pagrindinės mokyklos mokytojai ir vyresniųjų klasių moksleiviai, nes jie dar nebuvo užbaigę dienos darbų, o savo teigiamus atsakymus jie anksčiau buvo patvirtinę parašais.

Juozas Vytas Tamušauskas skundžiasi, kad diskusijoje nebuvo leista pasisakyti. Tai vėl netiesa – kalbėjo visi, kurie pageidavo. Tą liudija net trys laikraštyje išspausdintos nuotraukos, kuriose užfiksuotas ir kalbantis J. V. Tamušauskas. Dabar jis pilnas vizijų ir fantazijų, nors iki šiol nė piršto nepajudino dėl etninės Sudargo savasties – knygnešių atminimo išsaugojimo, nors daugelis šios vietovės šviesių žmonių dirba ta kryptimi per visas visuomenines santvarkas iki šios dienos. Ypač gražiai knygnešiai buvo pagerbti 1984 metais, minint Spaudos atgavimo aštuoniasdešimtmetį. Tada Sudarge vyko rajoninė Kalbos diena – mokslinė konferencija, davusi impulsą tolimesnėms knygnešystės įamžinimo veikloms. Po šio renginio Sudarge nė vienais metais nebuvo užmirštas knygnešystės paveldo puoselėjimas. Išvardinsiu tik ryškiausius epizodus: 1989 metais Sudargo pagrindinėje mokykloje įkurtas jaunimo Martyno Sederevičiaus šviesos klubas (sederevičiukai), veikiantis iki šiol; tais pačiais metais restauruotas knygnešių tėvo kunigo Martyno Sederevičiaus ir jo bendražygio žemaičių bajoro Serafimo Lauryno Kušeliausko kapas; tais pačiais metais vyko turiningas kun. M. Sederevičiaus 160-ųjų gimimo metinių minėjimas. 2004 metais, minint spaudos atgavimo šimtmetį, sederevičiukai ir Sudargo bendruomenė pakvietė rajono sportinę visuomenę paminėti sukaktį „Bėgimu knygnešių takais“ nuo Dr. Vinco Kudirkos muziejaus Kudirkos Naumiestyje iki kun. M. Sederevičiaus kapo Sudargo kapinėse (trasos ilgis – 38 km). Tokie bėgimai vyko jau keturis kartus ir juose dalyvavo per pusę tūkstančio stajerių ir žygeivių, o į šį sportinį-edukacinį žygį kiekvieną kartą įtraukiama vis daugiau visuomenės. Tais pačiais metais miestelio centre atidengtas paminklas „Visiems lietuviško rašto ir žodžio sergėtojams“ (skulpt. Vidas Cikana, mecenatas – Šakių rajono savivaldybės administracija ir meras Juozas Bertašius), Sudargo pagrindinei mokyklai suteiktas Martyno Sederevičiaus vardas, o miestelio gatvėms – M. Sederevičiaus ir Knygnešių vardai. Paskutinis iškilmingas minėjimas vyko 2009 metais. Jis buvo skirtas kun. M. Sederevičiaus gimimo 180-mečiui. Dabar iškilus minėjimas vyks 2014-aisiais – paminėsime 110 metų nuo Spaudos atgavimo.

Taigi garbę reikia užsitarnauti – sunkiai ir kantriai, ir daryti tai, žinoma, ne dėl tuštybės, o dėl savo ir krašto žmonių dvasios ir protų šviesinimo, ypač jaunimo.

Daug netiesos yra ir Stasės Jasaitienės straipsnyje „Nuo bažnyčios stogo dengimo iki bažnyčios statymo“. Štai sakoma: „pradėjus domėtis paaiškėjo, kad rajono meras valstietis liaudininkas Juozas Bertašius ir Sudargo bendruomenės centro pirmininkė (bendruomenė vienija apie 50 žmonių) evangelikė liuteronė, socialdemokratė Alberta Dragūnaitienė sumanė prie mūsų bažnyčios, parapijos namų, kur yra šarvojimo salė, pradėti statybas“. Viename sakinyje net tris kartus pameluota.

Deja. Nuo gimimo dienos iki mirties esu ir būsiu katalikė, o ne evangelikė liuteronė. Mane žeidžia ne priskyrimas kitai konfesijai – tai garbinga konfesija. Mane žeidžia grubus melas. Ko autorė tuo siekia, net ir politines nuostatas primindama, kurių taip pat nesigėdinu. Man religijos ar politinio pasirinkimo laisvę garantuoja Lietuvos Konstitucija. Derėtų ją pavartyti ir poniai Stasei.

Sumeluotas ir bendruomenės narių skaičius: jų yra ne „apie 50“, o 78, t. y. beveik pusantro karto daugiau. Rėžta iš akies, nesivarginta pasitikslinti. Tai dar vienas paliudijimas, kiek autorei yra svarbi tiesa.

Trečia netiesa, kad statybomis yra suinteresuotas tik rajono meras J. Bertašius ir Sudargo BC pirmininkė A. Dragūnaitienė. Bendruomenės centras – kolegialus sambūris. Jo aukščiausias valdymo organas yra visuotinis BC narių susirinkimas. Tarpinis valdymas – BC taryba. Visi BC darbai čia aptariami, bendru sutarimu arba balsavimu juos tvirtinant ar atmetant. Mūsų bendruomenės tarybą sudaro septyni nariai ir penki bendruomenaičiai, t. y. bendruomenės aktyvistai, kurie yra gyva jungtis tarp BC tarybos ir visų BC narių. BC pirmininkas balsavimo metu turi vienodas galias su kitais BC nariais, ir tik tais atvejais, jei balsai pasiskirsto po lygiai, BC pirmininko balsas turi dvigubą galią. Minimų statybų poreikis ir sklypo paieškos kaip tik buvo derintos BC tarybos posėdyje 2010 m. lapkričio 15 dieną. Prieš balsavusiųjų nebuvo. Po to buvo aplankyti bendruomenės žmonės ir suteikta jiems galimybė pareikšti savo nuomonę, patvirtinus ją parašais. Už statybas numatytoje vietoje pasirašė 483 asmenys. Teigiama, kad prieš pasisako tikintieji. O šie parašai – netikinčiųjų?

Tik dalis tiesos pasakyta ir apie buvusios bažnyčios griuvėsių tvarkymą. Pasak autorės, talkininkų buvę tik trys. O juk tvarkant tuos griuvėsius, iš po kurių ritosi nuo karo likę sprogmenys, reikėjo viso būrio talkininkų, galingos technikos, išminuotojų – tam net prireikė ir Seimo nario pagalbos. Prie pavojingų griuvėsių dirbę žmonės savo parašais turėjo patvirtinti, kad atsitikus nelaimei jie ar kas nors dėl jų pretenzijų niekam nereikš. Ar šie žmonės nenusipelnė pagarbos?

Labai abejotinas teiginys, kad kadaise ant bažnyčios griuvėsių kėsintasi statyti kultūros namus. Kad būta tokių ketinimų ir mėginimų dėl kultūros namų, iki šių metų neteko išgirsti nė vieno paliudijimo. Kad bažnyčios griuvėsių akmenų dalis atsidūrė fermų pamatuose ar ant kelio, tokių paliudijimų yra. Kadangi iš laiško turinio lenda neapykantos ausys liuteronams (tada kolūkio pirmininkas buvo liuteronas), tai kas galėtų paneigti, kad teiginio potekstėje neslypi tokia mintis?

Dėl pasiūlymo bendruomenei įsigyti senuosius kultūros namus, kurie seniai yra privatizuoti ir net keitę savininkus. Dėl jų įsigijimo su dabartiniais savininkais derybos vyko ne vienerius metus. Jau pavargome nuo tokių derybų. Straipsnyje minima Irena Dimšaitė, paveldėjusi šį turtą iš mamos, dabar jau šviesaus atminimo iškilios tautodailininkės Juzelės Dimšaitės. Dukra tikrai buvo pasiryžusi jai priklausančią turto dalį padovanoti Sudargo bendruomenei. Minimo ketinimo ji niekada nėra paneigusi, nes toks buvo jos mamos pasirinkimas. Mama, Sudarge gyvenusi ir dirbusi 23 metus, savo iki privatizacijos uždirbtą turtą be jokių sąlygų, tik iš širdies gerumo ir suprasdama jo paskirtį geidė, kad tas pastatas tarnautų šviesesnei krašto žmonių būčiai. Deja, dabartiniai turto savininkai nė girdėti nenorėjo apie dalies turto pripažinimą ne jų nuosavybe. Reikia manyti todėl, kad tada būtų keitusis derybų kaina, nes kalba eina apie beveik pusę to turto dalies. Irena Dimšaitė nerodė entuziazmo atsisakyti pretenzijų į minimą turtą, nes atsisakiusi to turto padovanoti bendruomenės poreikiams negalėtų – jis liktų naujųjų šeimininkų dispozicijoje. Kartu ant dukros sąžinės gultų neįvykdytas priešmirtinis motinos priesakas. Taigi ne savivaldybė ir ne bendruomenė čia kalta, kad ilgalaikės derybos žlugo. Jos žlugo dėl nesutvarkytos nuosavybės dokumentų ir nerealiai iškeltos kainos už seną, abejotinos vertės pastatą.

Straipsnio sakinys, kad parapijiečiai sako: „Mes gedėsime, o visai greta šurmulys, linksmybės ir panašiai“ kelia mintį, kad būsimą Kultūros centrą autorė įsivaizduoja kaip pigių pramogų būstą. Nesuprantamas toks požiūris. Sudargo žmones pažįstu kaip orius, gerbiančius papročius ir save. Negatyvaus radikalizmo čia tikrai nėra daug. Bendruomenės santykiuose visada pozityvas ima viršų, tarp jų – ir religiniuose.

Toliau: „Sako, tame būsimame kultūros centre bus ir viešbutis, ir kavinė, ir pan.“ O sakoma ne taip. Sakoma, jog būtų protinga, kad atvykstantiems Sudargo svečiams būtų galima ir kokią lovelę pastatyti, ir sudaryti galimybę kavos ar arbatos išsivirti. Ir tik tiek. Sudargo, kaip iškilios istorinės vietovės, populiarumas sparčiai auga. Lankytojų priėmimui reikia sudaryti bent minimalias sąlygas: daugelis pageidauja seminaro, kokios nors vaizdinės ekspozicijos ir... karštos kavos puodelio. Kai kurios didesnės atvykusiųjų grupės, numačiusios čia nakvoti, statosi palapines, mažos pageidauja prieglobsčio. Deja, jo pasiūlyti negalime. Tiesa, mus remia mokykla, abiejų parapijų bažnyčios: per jas ir po jų stogu vykdome daugelį savo edukacinių veiklų, tačiau atsitinka, kad seminaro vedimui tenka atverti ir privataus buto duris. Bet visais atvejais džiaugiamės, kai žmonės ieško šviesos ir dvasinės atgaivos ir esame laimingi, kai galime vieni kitus tuo praturtinti.

Mūsų planuose ne kavinė ir viešbutis. Mūsų vizijose – daugiafunkcinis kultūros židinys. Jame turėtų rasti sau vietos pirmiausia knygnešiams skirta ekspozicija ir edukacinė, Sudargo reikšmę Lietuvos valstybės kūrimosi procese patvirtinanti medžiaga. Turime ne vieną iš šio krašto kilusią ar čia tebegyvenančią asmenybę, susijusią su daile, ir tikimės, kad tame centre nušvistų jų darbų galerija. Dabartinis mūsų klebonas – aistringas keliautojas ir fotografas, gyvenam viltimi, kad jis savo darbais taip pat praturtins mūsų akiračius. Sudargas turi netrumpą bendravimo su iškiliais Lietuvos žmonėmis kraitį ir tas bendravimas vyksta net ir nesant tam tinkamų sąlygų. Todėl mūsų vizijose – kultūros, o ne pramogų centras. Tik J. V. Tamušausko siūloma stoginė jaunimui, manome, vestų į tai.

Bendruomenės centro veikloje nėra „kairės – dešinės“, yra tik bendras tikslas prasmingomis veiklomis turtinti savo gyvenimą. Sunku įsivaizduoti, kad tarp šviesių bendruomenės lūkesčių galėtų įlįsti mintis apie kažkokią nederamą to pastato paskirtį. Ar kuo nusikalto Sudargo visuomenė, kad ja taip nepasitikima? Ar nusikaltimas kartais pašokti ir padainuoti? Ar ne geriau gyventi viltimi, kad turint tokį centrą atsivertų naujų veiklų galimybės Bažnyčiai, parapijiečiams ir jų šeimoms, visuomeninėms organizacijoms, kad jis tarnautų kaip Sudargo lankytojų centras. Ir tik džiaugtis reikia, kad dabartinė Šakių rajono savivaldybės taryba ir administracija beveik šimtu procentų mūsų siekius turėti Kultūros centrą palaikė, palikdama teisę sklypą pastatui susirasti patiems. Svarstant šį klausimą rajono savivaldybės taryboje taip pat, kiek teko patirti, nebuvo „kairės“ ar „dešinės“. Buvo sutartinis geranoriškumas.

Mums primetami „Europos pinigai“. Bet, kaip matosi iš anksčiau pasakyto, ne mums tie pinigai labiausiai rūpi. Mums rūpi, kad Sudargas, žengdamas į savo ateitį, liudytų apie kuriančią ir savo paveldu besirūpinančią bendruomenę, kad ateičiai atneštų ir paliktų gražiai sutvarkytą bent vieną miestelio centro kvartalą ir naujų kultūrinių veiklų galimybių žmonėms. Ar tai nuodėmingas noras?

Ir paskutinė pastaba apie redakcijos prierašą straipsnio pabaigoje. „Redakcijos žiniomis, yra surinkta nemažai parašų, pritariančių valdžios norams. Tik iš jų aiškėja, kad kultūros namų katalikų žemėje labiau reikia evangelikams liuteronams…“ Iš kur toks tikrumas? Ar redakcija matė tuos sąrašus ir žino ten pasirašiusiųjų mintis?

Sudarge žmonių dvasingumo ugdymu vietos katalikų konfesija rūpinasi jau nuo XVII amžiaus, kiek vėliau ją papildė ir evangelikai liuteronai. Dabar jų, registruotų parapijos sąrašuose, yra 29. Ar jie gali kam nors kelti pavojų? Rodos, abiejų konfesijų tikslai panašūs – skleisti gėrį ir šviesą. Kokių tikslų siekiama Stasės Jasaitienės straipsniu ir prierašu po juo? Sukiršinti visuomenę religiniu pagrindu? O gal dar kokių?

Alberta Natalija Dragūnaitienė

Sudargas, Šakių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija