2011 m. kovo 4 d.
Nr. 17
(1897)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Gyvenamoji aplinka ar gamta?

Negera, nepatogu, nejauku, kai gražiame gamtos kampelyje po nevalyvų iškylautojų pasisvečiavimo aptinkame šiukšlių, maisto atliekų, laužo liekanų, aplaužytų želdinių. Apie tą vietelę, paverstą „gyvenamąja aplinka“, savaime susidaro slogus įspūdis, kitąkart čia apsilankyti nebesinori.

Iš kur ir kada radosi žodžių gyvenamoji aplinka darinys, vargu ar kas beprisimena, tačiau jis taip paplito ir prigijo mūsų žodyne, kad baigia išstumti žodį gamta. Jei rimčiau pažvelgsime į žodžius kaip reiškinį, pamatysime, kad iš tikrųjų gamtos mažėja, o gyvenamosios aplinkos daugėja – daugėja gamtos sąskaita. Miestuose vietoj žalių plotų ar želdinių randasi dangoraižiai, užmiestyje gražiausiose vietose statydinamos „pilaitės“ su pagalbiniais pastatais pramogoms ir tvoromis bei užrašais „privati valda“, prie kurių ir prisiartinti baugu, nes kitas užrašas gąsdina piktu šunimi. Kaimiška aplinka taip pat pasikeitė neatpažįstamai: kur buvo gojeliai ar augo medžių grupės, ten dirbamų laukų didžiuliai plotai, kur kažkada buvo dirbama žemė, ją apleidus, veši šabakštynai.

Atrodytų, jei žmogus yra gamtos dalis, jie susieti betarpiškais, nenutraukiamais saitais. Valstybė gamtai turėtų skirti ypatingą dėmesį, rūpestį gamta turėtų laikyti išskirtiniu, ypatingo dėmesio vertu reikalu, gal turėtų būti ir institucija, pavadinta Gamtos ministerija. Tačiau kai valstybei berūpi gyvenamoji aplinka arba aplinka, kaip bereikšmis, abstraktus ar vien apčiuopimą naudą duodantis darinys, Lietuvoje įsteigta Aplinkos ministerija. Kuo ši ministerija užsiima, kokia jos priedermė pagal priskirtas funkcijas, žinoma, čia neaprašysi, tačiau viena aišku – ji rūpinasi ne gamta, o kažkokia aplinka. Jei būtų kitaip, Lietuva nebūtų prišiukšlinta „pilaitėmis“, privačiomis valdomis“ gamtos sąskaita.

Tarsi kovojama su gamtos tarša, tačiau ir pastangos nepakankamos, ir naujų šiukšlintojų vis daugėja, todėl tarša nemažėja. „Gyvenamosios aplinkos“ turtuoliams daugėja gamtos sąskaita, todėl jie patys prilygintini valstybės šiukšlėms. O įstatymus leidžiančioji valdžia – Seimas – imasi tokius šiukšlynus plėsti. Antai paistalais apie Bažnyčios neleistiną kišimąsi į politiką jau pagarsėjusi Seimo narė Dalia Kuodytė ir socialdemokratu save įvardijantis milijonierius Bronius Bradauskas pateikė Seimui Lietuvos gamtą laidojantį teisės aktą. Ir Seimas, ko gero, jį svarstys skubos tvarka, nes gamta nebereikalinga – reikalinga gyvenamoji aplinka. Kai kam!

Visuomenė tikrai nenužmogėjo, kad jai neberūpėtų gamta, o tik panosė, savas kiemas. Todėl netenka abejoti, kad sugebės pasipriešinti šiukšlintojų kėslams, o per būsimus rinkimus pasistengs nušluoti nuo patogių laktų „aplinkos“ sergėtojus, gamtos teršėjus.

Algimantas Zolubas

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija