2011 m. kovo 4 d.
Nr. 17
(1897)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Žadėtų tūkstančių taip ir nelaimėjau...

Kaip aš eksperimentavau su „Didžiuoju žaidimu“

Visai skeptiškai žiūriu į visokiausias loterijas, laiškuose siunčiamus viliojančius pasiūlymus nusipirkti knygų, enciklopedinių leidinių, vaistų, suvenyrų ir t.t. Gautus laiškus su panašiais pasiūlymais net neskaitęs metu į šiukšlių dėžę. Bet štai vienas storas vokas, pasiekęs šių metų pradžioje, suintrigavo, nes ant jo juodavo užrašas: „Svarbus pranešimas. Konfidencialu“. Dar labiau suintrigavo Vilniuje veikiančios UAB „Arpresa“ vykdančio „Didžiojo žaidimo“ komiteto pirmininkės Eglės Bukauskienės ir finansų direktoriaus Kęstučio Kirejevo parašais patvirtintas man asmeniškai adresuotas, ant rausvo popieriaus atspausdintas laiškas. Prie laiško dar buvo pridėta atmintinė – ką turėčiau kalbėti, gavęs tokį piniginį prizą. Dar laiške buvo ir schema, kaip surasti UAB „Arpresa“ būstinę, kur man galėtų būti įteiktas piniginis prizas (100 000 Lt čekis), taip pat schemoje nurodytas ir restoranas, kur bus surengtos vaišės. Ir dar buvo žadama ir ekskursija po Vilnių.

Po poros savaičių atkeliavo kitas vokas. Jame, kaip ir tikėjausi, panašių gražbylysčių buvo dar daugiau. Iš tų laiškų sužinojau, kad mano kandidatūra atrinkta iš tūkstančių kitų, kad tikrai gali pasisekti laimėti Didįjį prizą, kad tokių laimingų žmonių yra tik keletas...

Žinia, niekas nieko veltui neduoda. Taigi laiške labai diplomatiškai buvo užsiminta apie galimybę pasinaudoti išskirtiniu Didžiojo žaidimo pasiūlymu – nusipirkti „Sveikos mitybos vadovą“, kuris kainuos tik... 79,90 Lt (ir dar 6 litai pristatymo išlaidų). Dar siūloma nusipirkti ir knygą „Gaminame patys“ už 89,90 Lt. Tiems, kurie ketino knygas pirkti, buvo įdėti vokai su apmokėtomis pašto išlaidomis, o tie, kurie neketino knygų pirkti, bet norėjo dalyvauti Didžiajame žaidime, ant voko-atsakymo turėjo užklijuoti pašto ženklą.

Nusprendžiau tyčia pabandyti, kas bus toliau, jeigu aš atsisakysiu siūlomų nusipirkti knygų, ar Didžiojo žaidimo organizatoriai toliau su manimi bendraus. Pasirodo, kantrybės jie turėjo. Mano vardu plaukė tai balti, tai raudoni vokai su viliojančiais pasiūlymais pirkti knygas (ar kitas prekes, kurias žadėjo pasiūlyti kai kurios firmos). Netgi buvau priimtas į Elitinio laimėtojų klubo narius ir man buvo pagaminta speciali kortelė...

Tačiau, kai pasiūlymais pirkti knygas nesusiviliojau, pamažu nustojo plaukti ir reklaminiai laiškai. Matyt, suprato „Didžiojo žaidimo“ organizatoriai, kad to piliečio nepavyko užkabinti ant meškerės.

O kad tai eilinė kažkokių loterijų, žaidimų organizatorių sumanyta afera, supratau jau atplėšęs pirmą voką su viliojančiais pasiūlymais ir gražbylystėmis. Nors laiške buvo rašoma, kad tik nedaugeliui žmonių pasisekė tokia laimė iš karto patekti į finalą, kad esu kone išskirtinis ir jau beveik pretendentas gauti tuos šimtus tūkstančių litų, tokius pat laiškus su tokiais pat identiškais žodžiais gavo ir daugybė mano pažįstamų, draugų, kaimynų. Vien toje pačioje gyvenamojoje vietovėje tokių „išrinktųjų“ ir „laimingųjų“ buvo jei ne kelios dešimtys, tai bent jau keliolika.

Šiame (atrodo, nelabai skaidriame) žaidime net ir nesitikėjau ką nors laimėti ir jame nedalyvavau. Tik pabandžiau paeksperimentuoti, kuo viskas baigsis. Iš tiesų aš laimėjau – dar kartą įsitikinau, kad visokios loterijos, žaidimai, akcijos, atrakcijos tėra tik akių dūmimas ir pinigų melžimas.

Vytautas Bagdonas

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija