|
Raudonasis ir rudasis abu labu tokiu
Edmundas Simanaitis
Agresoriai svaidėsi ultimatumais
Komunistinė Rusija, tuomet dar prisidengusi Sovietų Sąjungos iškaba, ir nacistinė Vokietija suplanavo Antrojo pasaulinio karo pradžią ir Rytų Europos nepriklausomų valstybių užgrobimą. Įslaptintą Stalino ir Hitlerio suokalbį pasirašė agresorių atstovai Molotovas ir Ribentropas Kremliuje 1939 m. rugpjūčio 23 dieną. Šis suokalbis vertintinas kaip pats didžiausias XX amžiaus nusikaltimas.
Abu imperiniai agresoriai su silpnesniais kaimynais kalbėjosi tiktai ultimatumų kalba. Numatytų užgrobti tautų net nemėginta atsiklausti, kurio grobiko vergijoje norėtų skursti. Kai agresoriai susirėmė tarpusavyje, lietuviai vieninteliai iš pavergtųjų tautų sukilo. Toks buvo tautos siekis nusimesti okupanto jungą ir atkurti okupantų sutryptą valstybingumą.
Sukilėlio sūnus apie 1941 metų birželį
Neseniai pasirodė 1941 metų birželio sukilimo dalyvio plk. Juozo Jankausko sūnaus Juozo parašyta knyga 1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje. Autorius įvade paaiškina tikslą: Jaučiu pareigą kuo tiksliau aprašyti to sukilimo herojus ir svarbiausius įvykius, juolab kad ir pats buvau tiesioginis sukilimo stebėtojas (tada man buvo dešimt metų, gyvenau Kaune) ir kai kurie įvykiai išliko atmintyje. Pagrindinių sukilimo herojų biografijose stengiuosi atskleisti iki šiol mažai žinomus ar visai nežinomus (neskelbtus) jų gyvenimo faktus, taip pat tolesnę antinacinę ir antisovietinę rezistencinę jų veiklą siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Visuotinis tautos pasipriešinimas
Autorius konstatuoja: 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kilo visuotinis lietuvių tautos pasipriešinimas okupantams bei jų kolaborantams lietuviams. Iš pradžių tai reiškėsi įvairaus pobūdžio antisovietinių atsišaukimų platinimu, atskirų asmenų ar nedidelių grupelių nelegaliais susirinkimais bei pokalbiais. Netrukus visa tai peraugo į pogrindines organizacijas ir pogrindinius laikraštėlius, kurie slapčia nuo sovietinių saugumiečių buvo platinami ir mielai skaitomi. 1940 m. rudenį visoje Lietuvoje masiškai pradėjo kurtis antisovietinės pogrindinės organizacijos.
Genocido keliu į komunizmo rytojų
Daugelis Lietuvos žmonių veikiai perprato sovietų pasigyrimus apie šviesų komunizmo rytojų. Tokiais tauškalais buvo mėginama pridengti planinę okupuotos valstybės griovimo ir nežmoniškai žiauraus genocido politiką. Prasidėję visuomenės veikėjų, valstybės tarnautojų, ūkininkų areštai, o ypač masiniai gyventojų trėmimai 1941 m. birželį, perpildė kantrybės taurę. Tai buvo lyg ir netiesioginis paties okupanto paraginimas gelbėtis nuo pražūties visomis įmanomomis priemonėmis.
Sklido žinios apie netrukus kilsiantį karą tarp dviejų pseudosocialistinių sovietų ir nacių imperijų. Tai žadino viltis, kad susirėmus dviem agresoriams tarpusavyje rasis galimybė atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.
Lietuvos sukilėliai be pasekėjų
Knygoje plačiai nušviestas Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vaidmuo rengiant sukilimą. Birželio sukilėliai ryžosi neįtikėtinai rizikingam, bet teisiam ir būtinam žygiui išlaisvinti dalį Lietuvos teritorijos ir iš jos paskelbti pasauliui apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Sukilėliai tai padarė ryžtingai ir sėkmingai. Kitose sovietų užgrobtose valstybėse sukilimų nesirado.
Lietuvių sukilėliai išryškino dar vieną itin svarbią aplinkybę, kuria nedrįsta pasinaudoti Vakarų pasaulio žiniasklaida. Vermachto divizijoms veržiantis į Rytus, tiek Stalinas, tiek ir Hitleris parodė, kad abu laikosi nusikalstamo 1939 m.rugpjūčio 23 dieną pasirašyto slaptojo suokalbio. Pastarajame nebuvo numatyta agresorių pavergtoms tautoms leisti atkurti nepriklausomybę. Naciai nepripažino sukilėlių paskelbto Lietuvos Respublikos atkūrimo. Tuometinio Berlyno požiūriu Lietuva tebuvo tik Ostlando dalis, o Maskva Lietuvą traktavo kaip teisėtai sulygtą grobį, laikinai išsprūdusį iš narvo.
Iškalbingos sukilėlių biografijos
Knygoje daugiausia dėmesio skiriama sukilimo dalyviams: vadams, kovotojams, ryšininkams, pagalbininkams. Pateikiamos žinios apie garsias asmenybes, pvz.. filosofą A. Maceiną, publicistą ir literatūros kritiką B. Railą, kariuomenės vadą gen. S. Raštikį, teisininką R. Skipitį, dr. A. Damušį, plk. ltn. J. Jankauską, plk. J. Bobelį, plk. V. Bulvičių, teisininką V. Nasevičių ir kt.
Knyga užbaigiama aktualiu pastebėjimu: Birželio sukilimas turėjo ir tebeturi didžiulę reikšmę lietuvių tautai. (...) Neabejotina, kad šis sukilimas vėliau paskatino lietuvius burtis į antinacinę rezistenciją. 1944 m. pabaigoje prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, antinacinė rezistencija peraugo į partizaninį karą su sovietais, kuris vyko net iki 1953 m.
To itin sunkaus meto folklore dažnai buvo linksniuojamas posakis apie vaduotojus: Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva. Vietoj komentaro verta priminti, kad abu okupantai sutartinai neigė lietuvių teisę gyventi ir kurti nepriklausomoje valstybėje.
© 2011 XXI amžius
|