Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Apie nacizmą, rasizmą, ksenofobiją ir kitus baubus

Ir vėl skleidžiamas melas apie Lietuvą. Ir vėl pretekstas – tautiškai nusiteikusio jaunimo eisena Vilniuje kovo 11-ąją. Esą tai buvo neonacių, ksenofobų ir net fašistų maršas. Per žiniasklaidą parodytais kelių „skustagalvių“ jaunuolių veidais buvo norima visuomenei ir pasauliui įrodyti, kad Lietuvoje kyla fašizmas. Tą bandė įrodyti visokie „naujųjų kairiųjų“, „komunistų“, „tolerantų“ internetiniai portalai ir žiniasklaidos priemonės. O paskui į šmeižto ir juodinimo kakofoniją buvo įtraukti ir politikai, tarp jų – ir aukščiausi valstybės pareigūnai.  

Tokio šmeižto metodai aiškūs – per tam tikras žiniasklaidos priemones tendencingai parodomas „neonacizmo pavojus“, o  paskui pateikiami politikų pasisakymai. Komunizmo pamokas išėjusieji politikai, vos juos pagąsdinus tariamais neonacizmo mitingais ir jų keliamais pavojais, tuoj pat įsitraukia į naujųjų kairiųjų, antifašistų, tolerantų ir panašių komunistinių ir prokomunistinių darinių unisoną: „Neonaciai žygiuoja per Lietuvą! Jie nori iš mūsų pagrobti Kovo 11-osios šventę!“

Tie vargo politikai, „apžvalgininkai“ neonaciais palaikė iškreiptai sumontuotoje vaizdo medžiagoje parodytus skustagalvius jaunuolius. Jie pamiršo, kad dabartinėje visuomenėje tokių jaunuolių yra visuose sluoksniuose – ir tarp televizijos prodiuserių, ir tarp „žvaigždžių“, menininkų, režisierių. Bėda ta, kad į tą chorą įtraukiami ir aukščiausi valstybės veikėjai – jie negalvodami kartoja nuvalkiotas ultrakairiųjų frazes apie neonacius Lietuvoje, gąsdinasi patys ir gąsdina kitus. Bet blogiausia yra tai, kad jie „kylančiu nacizmu“ gąsdina ir pasaulį. Kai prieš Lietuvoje „atrastus“ neonacius „protestuoja“ Pavilionienė, Andriukaitis ar kiti naujosios kairės trubadūrai, tai nestebina – jiems visada patriotizmas buvo baisus baubas. Kai prieš neonacizmą kovoja „neprimuštas“ (tariamai „liustruotas“) kagėbistas ar naujai užverbuotas vis dar stiprios imperijos agentas – irgi nestebina. Bet kai prieš Lietuvoje tariamai kylantį neonacizmą nesveikai pradeda purtytis dešinysis, tenka galvoti – kieno užduotį jis vykdo?

Ypač tuo pasižymi TS-LKD vadovai. Po kelių dienų priimtoje tarybos rezoliucijoje, pasirašytoje partijos vadovo A. Kubiliaus, jaunimo eisenoje kovo 11-ąją įžvelgiamas rasizmas ir net šovinizmas. Rezoliucijoje partijos nariams draudžiama dalyvauti „renginiuose, kurie savo ksenofobišku turiniu kompromituotų Lietuvą, mūsų partiją ir patį patriotizmą“, ir nurodoma, kad „demonstruojantys patriotizmo karikatūrą „Lietuva – tik mums“, kuri šių dienų sąlygomis suvokiama kaip visų kitų puolimas, kenkia TS-LKD tikslams visais atžvilgiais“. Šiomis aplinkybėmis keistai skamba teiginys, kad „Sąjūdis grindė Lietuvos išsivadavimą visų jos piliečių patriotizmu“. Atrodo, kad visos Lietuvoje gyvenančios tautos turi teisę propaguoti savo patriotizmą, išskyrus lietuvius, nes tai jau būtų šovinizmas ar rasizmas.

Keldami triukšmą apie lietuvių „rasistų“ eisenoje dalyvavusį vokietį „neonacį“ tokie komentatoriai ir politikai specialiai nutyli, kad eisenoje žygiavo ir spalvotasis pakistanietis. Ir nieko nuostabaus, kad išgirdę visuotinai skambantį politikų kauksmą apie „kylantį nacizmą“ į Lietuvą suvažiuoja Zurofo emisarai aiškintis, koks baisus „neonacizmas“ klesti Lietuvoje ir kokias baisias pasekmes patirs Lietuva, kurios valdžia „netrukdo“ kilti rasizmui, nacizmui, ksenofobijai ir kitiems panašiems baubams. Sprendžiant pagal politikų sukeltą triukšmą atrodo, kad Seime pasirodžius Zurofui ir jam šaukiant apie „nacizmą Lietuvoje“ parlamentarai vėl vieningai atsistoję jam plos ir skanduos, kaip panašiai buvo prieš beveik 15 metų. Dirva tam jau rengiama – į Lietuvą jau plaukia Zurofo pasiųsti tikrintojai, iš anksto suformavę nuostatą apie augantį nacizmo pavojų.

Ne vienam kauniečiui teko susitikti su Zurofo atsiųstu emisaru. Viskas, ką jis galėjo pasakyti, buvo tik šūkavimas, kad Lietuvoje „Nacizmo grėsmė! Fašizmas Lietuvoje!“ Tačiau „neonacių“ dainos buvo dainuojamos ir prieš 70–90 metų ir jos nėra nukreiptos prieš žydus, kurie nepersekiojami gyveno Lietuvoje visais laikais, išskyrus okupacinius laikotarpius. Nustėręs Zurofo emisaras ilgai negalėjo atsitokėti, išgirdęs argumentus, kad tik didžiausias lietuvių priešas KGB, irgi žudęs žydus ir Lietuvoje, ir Sovietų Sąjungoje, turi tikslus suniekinti Lietuvą. Jis buvo priverstas pripažinti, kad Izraelis tikrai nepakęstų tokių atstovų, kokių Lietuva turi Europos Parlamente, varančių propagandą prieš savo šalį, ir kad  tautines dainas Izraelyje uždrausti tikrai būtų neįmanoma. Kodėl mes, lietuviai, Lietuvos politikai ir politiniai apžvalgininkai, nesugebame, o gal net nebandome įrodyti Lietuvą šmeižiantiems iš Izraelio atvykstantiems veikėjams, kad „neonacizmo“ klausimas Lietuvoje yra dirbtinai išpūstas? Kodėl mes, kaip tas kiškis išsigandęs krintančio lapo ir bėgantis nuo „griūvančio dangaus“, sutrikę patys šmeižiame savo tautą ir savo valstybę? Kodėl mes esame tokie tolerantiški ir nekeliame triukšmo, kai į anglų kalbos olimpiadą į Vilnių iš visos Lietuvos susirinkusiems mokiniams mokytoja kalba tik rusiškai (apie tokį atvejį šiomis dienomis pranešė žiniasklaida)? O juk aiškių aiškiausiai ši mokytoja pažeidžia Lietuvos įstatymus. Tačiau joks politikas, joks Lietuvos atstovas Europos Parlamente nepareiškia pasipiktinimo dėl tokio valstybę įžeidžiančio fakto. O tokių faktų yra ne vienas – jų daugybė, ir jie pasitaiko beveik kasdien. Iš tikrųjų labiausiai mums trūksta patriotizmo.

Pasidairykime mūsų sostinėje. 1863 metų sukilimo vadui J. Kalinauskui skirta atminimo lenta – apžėlusi samanomis ir žolėmis. Per 20 metų Lukiškių aikštėje numatytas paminklas Lietuvos partizanams taip ir nepastatytas. Apie partizanų vadų pagerbimą valstybiniu lygiu, per jų jubiliejus – jokios užuominos, juos, už nepriklausomybę atidavusius gyvybes, pamini tik išmirštantys jų bendražygiai. Argi kitos tautos, kurios prisimena savo didvyrius ir kovotojus už laisvę, yra nenacistinės? Paryžiaus, Romos, Dublino, Londono bažnyčiose – kovotojų, karo vadų skulptūros, atminimo lentos, jau nekalbant apie jiems skirtus paminklus gatvėse ar aikštėse. Mes tik galime stebėtis, kai Vokietijoje esančioje Vasario 16-osios gimnazijoje mokiniai su mokytojais kasdien gieda himną, prisidėję ranką prie krūtinės. Tai neįsivaizduojamas dalykas Lietuvoje. Ir dar mes piktinamės, kai kažkieno radikaliu ar neonacistiniu pavadintas jaunimas su vėliavomis ar nieką neįžeidžiančiu šūkiu „Lietuva – lietuviams“ (tą įrodė teismas) pereina Gedimino prospektu. Ir jam trukdoma eiti, kelią pastojant įžeidžiančiu šūkiu „Fašizmui – ne“. O paskui po „Naujosios kairės“ suorganizuota peticija apie „fašizmą ir ksenofobiją Lietuvoje“ pasirašo pusantro tūkstančio lyg ir mąstyti sugebančių asmenų.  Ar tokie dalykai nedaro gėdos Lietuvai? Visi šie patriotizmą „teisingai suprantantys“, bet nė žodeliu neužsimenantys apie pareigą atstatyti paminklus, apie pareigą giedoti Lietuvos himną mokyklose (mat Konstitucija to nenurodo), apie pareigą mokyklose patriotiškai auklėti jaunimą sukelia didelį triukšmą pasaulyje, paskleisdami begėdiškus „įrodymus“ pasauliui, kad į Lietuvą plauktų zurofų minios ir rastų „faktus“, kaip Lietuvoje skriaudžiami ir persekiojami žydai, homoseksualai, kitos tautybės ir rasės. Tame „antinacizmo“ triukšme rasime daug ką bendro su tais komunistinei propagandai pritariamais šūksniais, kurie prieš 50–60 metų visuotinai skambėdavo prieš kankinamus ir žudomus „liaudies priešus“. Kad ir kaip būtų gaila, tai tikrai labai panašu.

Kyla klausimas: ar tokie politikai, apžvalgininkai nesupranta, kad jie juodina LIETUVĄ – savo kraštą, savo tėvynę? O gal jiems tai kažkaip naudinga?..

© 2011 „XXI amžius“