2011 m. balandžio 1 d.
Nr. 25
(1905)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuviškoji  oligarchija

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Artimiausiu metu Seime bus pradėtas svarstyti progresinių mokesčių įvedimo projektas. Progresiniai mokesčiai būtų palankūs dideliai daliai Lietuvos piliečių, nes jiems mokesčių našta sumažėtų. Jau šią vasarą gali būti keliamas ir minimalios algos dydis – ji kiltų iki 900 litų (neatskaičius mokesčių). Tad realiai minimali alga į rankas siektų 750 litų (šiuo metu minimali alga – 670 litų). Tuo tarpu visi siūlymai įvesti PVM lengvatas spaudai ir kai kurioms maisto prekėms stringa – šie klausimai net nepradėti spręsti. Krikščioniškai ir kultūrinei spaudai 21 procento PVM tarifas yra kaip kilpa ant kaklo, trukdanti normaliai leidinių veiklai. Mažai galimybių, kad nuvogtos pensijos (ypač dirbantiems pensininkams, negalintiems pragyventi iš mažų pensijų) bus atstatomos nuo šių metų vidurio. Teigiama, kad jas atstatyti iki 2008 metų lygio dar per anksti. Daugumos pensininkų padėtis sunki – gaudami tik 600–900 litų pensijas jie skursta arba balansuoja ties skurdo riba. Jie negali įsigyti ir dėl padidėjusio PVM smarkiai pabrangusių vaistų. Pensininkus ir kitus mažas pajamas gaunančius asmenis ypač smaugia mokesčiai už šildymą, vandenį ir didelės elektros bei dujų kainos.

Lietuvoje įsigalėjusių problemų priežastis – klestinti korupcinė oligarchija. Tai, kad ji turi didžiulę įtaką Lietuvoje, įrodo kovo 29 dieną Seime įvykusi interpeliacija aplinkos ministrui G. Kazlauskui. Ministras išsaugojo savo postą, nors jo veikla itin abejotina – jis rėmė monopolines statybos įmones, į darbą ministerijoje priėmė savo bičiulius ir giminaičius, nuolat vyko į brangias komandiruotes po Afrikos ir Pietų Europos šalis. Tuo tarpu ūkio ministras D. Kreivys buvo įnirtingai puolamas ir nušalintas nuo pareigų, nors jo veikla, nepaisant kai kurių klaidų, buvo kur kas skaidresnė. Paaiškėjo, kad D. Kreivio nušalinimu buvo suinteresuoti kai kurie oligarchai ir su jais susiję korumpuoti politikai. Tuo tarpu G. Kazlauską oligarchai laiko „savu vaikinu“, kurį jie, pasinaudodami savo įtaka,  gynė per kai kuriuos Seimo narius. Ūkio ministerijoje šiuo metu vyksta mįslingi procesai – greta neblogai vertinamo naujojo ministro R. Žyliaus pradėjo dirbti oligarchų statytinis – įtakingas laisvosios rinkos ekspertas G. Kadziauskas. Taigi omertos dėsnis – mafijos narių įsipareigojimas tylėti, dengti vieni kitų nusikaltimus ir ginti savus bet kokia kaina ir toliau išlieka Lietuvos kasdienybe.

Lietuvos politikos olimpe įsigalėję užkulisiniai sandėriai duoda karčius vaisius. Žvelgdami į naujausių laikų istorijos raidą regime, kad tokia užkulisinių sandėrių politika sukėlė grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. 2004 metais „valstybininkų“ klano lyderis A. Januška pasiūlė šiam klanui priklausančio KGB rezervisto A. Pociaus kandidatūrą į VSD vadovo postą, ir šis buvo patvirtintas pareigose. O 2005 metų rudenį A. Pocius pasiūlė teisėjo A. Valantino kandidatūrą į generalinio prokuroro postą ir A. Valantinas tapo prokuratūros sistemos vadovu. Tiek A. Pociaus, tiek A. Valantino veikla sudarė sąlygas įvairių korupcinių klanų klestėjimui ir teisinio nihilizmo įsigalėjimui. „Valstybininkų“ klano įtaka Lietuvoje didžiulė – ši organizacija primena Italijoje veikusią slaptąją ložę P-2. Būtent „valstybininkų“ klano nariai persekiojo VSD pulkininką V. Pociūną, ištrėmė į Baltarusiją ir čia klastingai jį nužudė. „Valstybininkų“ klano ir su juo susijusios „Dujotekanos“ korporacijos veiklą ilgai tyrė A. Matulevičiaus vadovaujama parlamentinė komisija. Ši komisija nustatė daug sensacingų faktų: kad V. Pociūnas ir jo bendražygiai išsamiai tyrė „Dujotekanos“ veiklą, nustatė bent kelias svarbias aplinkybes, kurios leido jiems daryti realią prielaidą, kad „Dujotekana“ yra Rusijos žvalgybos priedangos įmonė. Jau buvo rengiamasi surinktus duomenis perduoti teismui, tačiau tuo metu V. Pociūnas ir jo bendražygiai buvo pradėti persekioti, pažeminti pareigose arba atleisti iš saugumo. Kai parlamentinė komisija pradėjo skelbti pirminius tyrimo duomenis, prasidėjo prieš jos pirmininką A. Matulevičių ir kai kuriuos komisijos narius nukreiptas brutalus puolimas. Jie buvo šmeižiami, šantažuojami ir susidūrė su didžiulėmis grėsmėmis – „valstybininkų“ klanas ir su juo susiję oligarchai naudoja kriminalinius metodus prieš jiems nepalankius asmenis. Kriminalizacija plinta ir po visą Lietuvą. Tam egzistuoja palanki terpė, nes visuomenė smarkiai suskaidyta, o vertybinė orientacija Lietuvoje yra pakankamai išbalansuota – dalis žmonių yra praktikuojantys krikščionys, gerbia ir etnines vertybes, tačiau gana didelė visuomenės dalis nuo tikrųjų vertybių nutolusi. Lietuvoje nuo krikščioniškų vertybių gerokai nutolta, ir dėl to turime butaforinę valstybę ir luominę visuomenę. Kriminalizacija palietė tiek įtakingas valdžios struktūras, tiek gausias visuomenės grupes. Daugelis šiuo metu Lietuvoje egzistuojančių politinių partijų veikia pagal kriminalinės grupuotės principus. Jose įsigali siauros giminaičių ir bičiulių grupės, kurios dalijasi postus ir įtakos zonas bei skirsto finansinius srautus. Iš partijų lyderių estafetę perima kai kurių įstaigų klerkai. Jie atvirai sukčiauja, ima kyšius ir jau net prieš televizijos kameras ciniškai kalba apie savo nuostatas. O štai žinomas advokatas A. L. 2010 metų pabaigoje ciniškai pareiškė: „Pedofilija ne nusikaltimas – tai tik ponų žaidimai“.

Oligarchijos „aštuonkojis“ apraizgė visą Lietuvą. Mafijos viršūnės – oligarchai ir įtakingiausi kriminaliniai baronai susilieja su korumpuotų politikų klanais. Didelę dalį įtakingų politikų remia vis tos pačios oligarchinės struktūros – „Dujotekana“, „Rubicon“ korporacija, EBSW klanas, „Geonafta“, „Jurgena“ ir „Posūkis“ (Gariūnų turgų valdančios bendrovės), „Artapolas“, „Kortas“ ir dar kelios oligarchų valdomos įmonės. Lietuvoje klostosi dramatiška padėtis – artėjame prie Sicilijos, Bulgarijos, Rusijos ir kitų mafijos užvaldytų kraštų. Mafijos įsigalėjimas, korupcija, šantažas ir grasinimai Lietuvoje tapo kasdienio gyvenimo norma. Mafijos klanų primesti viešojo gyvenimo veiklos dėsniai eina greta „mirties kultūros“ apraiškų – eutanazijos, abortų ir narkotikų legalizavimo. Katalikų Bažnyčios lyderiai šiems reiškiniams skiria didelį dėmesį. Popiežius Benediktas XVI nuolat pasisako prieš eutanazijos ir abortų propagavimą, mafijos klanų įsigalėjimą ir korupciją. Lietuvoje omertos dėsnių įsigalėjimas skatina valstybės eroziją, o faktinė kastų sistema, įsigalėjusi Lietuvoje, tiesiog žlugdo kraštą, įtvirtina „telefoninės teisės“, ciniško melo ir smurto viešpatavimą, sudaro sąlygas išnaudotojų klestėjimui.

Akivaizdu, kad kastų sistema įteisinta. Daugumai piliečių galioja vienokia tvarka, o privilegijuotų kastų nariams taikomos visai kitokios taisyklės. Privilegijuotos kastos – mūsų krašte įsigalėję biurokratai – jaučiasi nebaudžiami. Šie biurokratai – kazlauskai, keserauskai bei miltieniai – ir su jais susiję oligarchai atsakingi už dabartinę Lietuvos padėtį: skurdo ir korupcijos įsigalėjimą, energetikų klanų ir visokių monopolijų dominavimą. Tokie biurokratai kartu su oligarchais, korumpuotais teisėjais bei prokurorais yra suinteresuoti korupcinės oligarchijos išlaikymu. Lietuvoje oligarchų klasės hegemonija akivaizdi. Ar įmanoma artimiausiu metu pažaboti mūsų kraštui labai kenksmingą oligarchų klasės dominavimą? Tai padaryti būtų įmanoma, jei pažangūs politikai išsakytų savo aiškią politinę valią ir ryžtingai kovotų su oligarchų nurodymus vykdančiais korumpuotais savo kolegomis. Antra svarbi sąlyga – teisėsaugos pareigūnų veikla: ryžtingi ir sąžiningi pareigūnai turi kovoti su korupcija, kuri yra oligarchijos variklis. Ir trečia sąlyga – tai visuomenės aktyvumas: jei visuomenė reikalaus ryžtingų permainų ir palaikys sąžiningų politikų bei pareigūnų veiklą, tai korupcinės oligarchijos pamatai pradės svyruoti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija