Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Neįminta posto „Medininkai 2“ ir pasalos paslaptis

Gintaras Visockas

Buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą-Nikuliną ginantys advokatai Medininkų žudynių bylą tiriantiems teisėjams pateikė per tris šimtus konkrečių prašymų. Daug?

Neskubėkime smerkti advokatų, esą jie sąmoningai vilkina teismo procesą. Advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės prašymuose – daug racionalaus grūdo. Beje, tie prašymai – tarsi akivaizdus priekaištas Medininkų bylą neva kruopščiai ištyrusiems prokurorams.

Advokatai A. Marcinkevičius ir I. Botyrienė Sigitos Bieliauskienės vadovaujamai Teisėjų kolegijai pateikė rimtų klausimų, į kuriuos, mano supratimu, būtina rasti atsakymus. Jei tik, žinoma, nuoširdžiai norime išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nužudė Medininkų posto pareigūnus 1991-ųjų liepos pabaigoje. Sprendžiant iš prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko nervingos reakcijos (vienos teismo pertraukėlės metu prokuroras R. Stankevičius advokatą A. Marcinkevičių, kalbėjusį su savo kolege, apkaltino „burbuliavimu“), tikrąja tiesa ne visi  suinteresuoti. Vaizdžiai tariant, prokurorai užsispyrę laikosi savo vienintelės versijos ir tvirtina, jog tai, ką buvo būtina ištirti, jau seniai ištirta.

Bet ar tikrai padaryta viskas, ką galėjome ir privalėjome padaryti? Pavyzdžiui, advokatai prašo apklausti dar 17-ka liudytojų. Štai tie liudytojai, kurių parodymai, pasak K. Michailovo-Nikulino gynėjų, gali būti svarbūs bylai: Natalija Pozdniakova, Aleksandras Beliakas, Michailas Brujus, Sergejus Pozdniakovas, Andrejus Laktionovas, Česlavas Mlynikas, Aleksandras Smotkinas, Aleksandras Ryžovas, Boleslavas Makutinovičius, Vladimiras Razvodovas, Igoris Dežinas, Igoris Puzinas, Igors Gorbans, Viktors Michailovs, Michailas Sidorovas, Chetagas Dzagojevas, Vladislavas Pužajus. Dauguma jų – buvę omonininkai. Kai kurie iki šios dienos apklausti liudytojai galimai melavo mūsų teisėjams arba sakė ne visą jiems žinomą tiesą ir mūsų tyrėjus sąmoningai stūmė neteisingų versijų link. Nejaugi mūsų prokurorai yra tikri, kad papildomos liudininkų apklausos neduos jokios naudos, nesuteiks papildomų faktų?

Žinoma, jei Lietuvos teisėsaugai knieti kuo greičiau nuteisti vienintelį kaltinamąjį K. Michailovą-Nikuliną, apklausa būtų tik papildomas laiko gaišinimas. Tačiau jei Lietuvos teisėsaugai rūpi iki galo išsiaiškinti, kas iš tiesų dėjosi tą naktį Medininkų kontrolės poste, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų teismo kolegija, vadovaujama teisėjos S. Bieliauskienės, turėtų būti palanki advokatams.

Medininkų bylos negalima laikyti visapusiškai ištirta. Advokatų teigimu, byloje trūksta daug svarbių dokumentų, įrodymų, apklausų. Šiuos savo nuogąstavimus teismui gynėjai išdėstė dar tuo metu, kai byla buvo tik atiduota teismui ir siūlė grąžinti prokurorams, kad šie ją kruopščiau parengtų. Bet tąsyk teisėja S. Bieliauskienė bylą vis tiek pradėjo nagrinėti.

Dabar advokatų prašymai. Atrinkau tik labiausiai akis badančius (artimiausiu metu šią temą teks pratęsti, nes pagrindiniai prašymai šiame tekste netilpo). Įsidėmėkime juos.

Bylą tyrę ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokurorai prie Medininkų bylos medžiagos kažkodėl neprijungė Tomo Šerno apklausos, surengtos, tikėtina, 1991 08 02 ir 1991 08 08 Kauno medicinos universiteto klinikose (tuo metu – Kauno akademinėse klinikose), garso įrašo bei šio įrašo stenogramos. O juk tomis dienomis T. Šernas stengėsi kuo aiškiau viską pasakyti ir pakankamai aiškiai įvardino, kas į jį šaudė. Apie tai rašė Didžiosios Britanijos savaitraščio „The European“ (1991 08 09) korespondentas Peter Conradi.

Tačiau byloje straipsnio, kuriame cituojami bylos tyrimui vadovavusio tardytojo A. Astaškos žodžiai, esą nukentėjusysis T. Šernas įvardijo asmenį, dalyvavusį žudant Lietuvos Respublikos pareigūnus, nėra. Byloje nėra ir „Respublikos“ straipsnio „Medininkų žudikai stos prieš teismą“, kuriame pateikiami duomenys apie sudarytus įtariamųjų žudikų fotorobotus. Byloje nėra „Respublikos“ straipsnio „Žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų...“, kuriame pateikiami tyrėjų surinkti duomenys apie asmenį, tiesiogiai bendravusį su vienu šio nusikaltimo vykdytojų. Nėra ir duomenų, kuriuos prokurorai patys anuomet pateikė žurnalistams. Byloje nėra „Respublikos“ straipsnio „Buvęs omonininkas tapo samdomu žudiku“, kuriame rašoma, esą Rygoje sulaikytas buvęs OMON narys, įtariamas Galinos Starovoitovos nužudymu ir Medininkų žudynėmis. Publikacijoje pateikiami duomenys iš liudytojo T. Gudaniec apklausų, darytų 2000 metais ir kiek anksčiau. Kur visos šios apklausos?

Byloje nėra „Respublikos“ publikacijos „Žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų...“, kurioje minimas „Leonidas“ bei „A.S.“. O juk būtent šio straipsnio pagrindu 1993 metais buvo atnaujintas Medininkų bylos tyrimas ir tęsiamas beveik visus metus. O kur yra „Leonido“ ir mįslingojo „A. S.“ apklausų protokolai? Kodėl mūsų tyrėjai nesusidomėjo šiam laikraščiui liudijusių asmenų garso įrašais ir neprijungė jų prie bylos? Kodėl byloje nėra Vilniaus OMON darbuotojų Lebedevo, Dementjevo, Sokolovskio, Pauliukevičiaus ir kitų apklausų protokolų?..

Byloje nėra Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos 2-ojo Operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) ir buvusių LR Krašto apsaugos departamento Imuniteto bei Valstybės sienos apsaugos tarnybų tarnybinių patikrinimų išvadų apie 1991 m. liepos 30–31 dienų įvykius Medininkų pasienio kontrolės poste. Trūksta ir Lietuvos VRM padalinių tarnybinių raportų apie 1991 m. liepos 30–31-osios įvykius, filmuotos medžiagos. Kur ji dingo, regis, nerūpi nei prokurorams, nei teismui. Byloje kažkodėl nėra ir to meto Muitinės departamento vadovybės tarnybinių pranešimų, susijusių su Medininkų posto užpuolimu. Byloje nėra VSD vadovybės tarnybinių bei operatyvinių pažymų apie Medininkų posto užpuolimą. Taigi byloje nėra žinių ir apie sovietų karinių pajėgų judėjimą įvykių Medininkų pasienio kontrolės poste metu (taip pat iki ir po žudynių).

Medininkų bylą tyrusiems prokurorams neįdomu, ką veikė sovietų kariškiai tomis lemtingomis dienomis: kur važiavo, su kuo bendravo, ką šnekėjo telefonu, kokias versijas apie šias žudynes parengė to meto mūsų VSD, VRM, Muitinės departamento, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento specialistai. Sunku patikėti, bet byloje nėra net darbuotojų, dirbusių Vilniaus OMON nuo 1991 01 01 iki 1991 08 20, sąrašo. Prie baudžiamosios Medininkų bylos medžiagos neprijungta Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla dėl Vilniaus OMON veiklos, kurioje kaltinimai pareikšti Vilniaus OMON darbuotojams A. Skliarui ir E. Petrauskui. Galima manyti, kad tai tik nereikalingas balastas. Bet juk pas kai kuriuos Vilniaus omonininkus buvo rasti nužudytų pareigūnų ginklai, o šioje byloje tardyti omonininkai buvo apklausti ir apie Medininkų žudynių aplinkybes. Prokuroras R. Stankevičius tikino teismą, kad apie apklausas Vilniaus OMON byloje jam nėra žinoma, nes jis „nedalyvavo šios bylos tyrime“. Anuomet teismas patikėjo prokuroro žodžiais net nesuabejojęs. Matyt, būtent šioji aplinkybė paskatino advokatus išsamiau susipažinti su Vilniaus OMON bylos medžiaga. Advokatai pateikė teismui prokuratūros nutarimą sudaryti prokurorų ir tardytojų grupę, į kurios sudėtį buvo įtrauktas savo dalyvavimą tyrime teismui paneigęs prokuroras R. Stankevičius. Ar šis faktas nieko neatskleidžia?

Byloje nėra organizacijos „Vienybė–Jedinstvo–Jednošč“ draugovininkų, buvusių šios organizacijos nariais nuo 1991 01 01 iki 1991 08 20, sąrašo. O juk tokį sąrašą mūsų slaptosios tarnybos tikrai turi. Ar toks sąrašas nebuvo pateiktas prokurorams ir teismui Sausio 13-osios byloje? Ar ir jis jau pradingo?

Iš Generalinės prokuratūros ONKT departamento, Valstybės saugumo departamento, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro, Lietuvos ypatingojo archyvo – TSKP (LKP) neišreikalautos draugovininkų Subotino, P. Vasilenkos ir S. Gorbikovo asmens bylos. Nors egzistuoja iki šiol deramai nepaneigta versija, esą prie Medininkų žudynių galėjo būti prisidėję ir to meto sovietiniai draugovininkai, nes būtent pas juos buvo rasti keli  nužudytųjų ginklai.

Kažkodėl iš Vidaus reikalų ministerijos Atstatymo tarnyboje komisijos bei Policijos departamento Personalo tarnybos nepareikalauta Vilniaus OMON buvusių darbuotojų, kurie grįžo tarnauti į Vidaus reikalų sistemą, sąrašo ir jų parodymų apie Medininkų žudynių aplinkybes. Visi jie privalėjo būti apklausti ir tikrinami dėl galimo dalyvavimo Medininkų žudynėse. O gal ir tai nebuvo padaryta? Byloje nėra buvusių Vilniaus OMON pareigūnų B. Makutynovičiaus, V. Razvodovo, T. Gudanieco ir I. Bormontovo asmens bylų. Byloje nėra duomenų, kiek kartų nuo 1991-ųjų iki 2007 11 28 metų buvusiam Vilniaus OMON vadui Boleslovui Makutynovičiui ir štabo viršininkui Vladimirui Rozvodovui buvo išduota Lietuvos Respublikos viza, ar jie kirto Lietuvos valstybinę sieną, o jei kirto – tai kiek laiko gyveno Lietuvoje.

Kodėl byloje nėra duomenų, ar 1991 07 31–1991 08 31 Vilniaus miesto ligoninėse buvo gydomi asmenys dėl šautinių žaizdų, padarytų 5,45 mm kalibro ginklu. Kodėl byloje nėra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento ir Baltarusijos Respublikos milicijos pareigūnų, 1991 07 30 – 1991 07 31 budėjusių Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje ties Medininkų muitinės postu ir apžiūrėjusių įvykio vietą iki atvykstant Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros tardymo operatyvinei grupei, apklausų protokolų?

Kodėl byloje nėra teisės aktų (įsakymų, potvarkių), kurių pagrindu 1991 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais, galiojant 1990 11 08 Lietuvos Respublikos laikinajam pasienio apsaugos tarnybos įstatymui (Žin., 1990, Nr. 34-821), vietoj Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos darbuotojų Medininkų muitinės poste budėjo „Aro“ rinktinės bei Kelių policijos pareigūnai? Galų gale byloje nėra duomenų apie tai, kodėl 1991 m. liepos 30–31 dienomis Medininkų muitinės poste budėję pareigūnai, priešingai oficialiai neginkluoto pasipriešinimo koncepcijai, buvo apginkluoti koviniais ginklais.

Galų gale kodėl iki šiol nepareikalauta iš Krašto apsaugos ministerijos duomenų apie tą naktį į muitinės postą „Medininkai-2“ atvykusių ir apie tris valandas aplinkiniuose miškuose budėjusių Krašto apsaugos departamento pareigūnų Z. Ž., G. D. ir S. M. veiklos tikslus, „stebėjimo“ rezultatus bei sugrįžimo į būstinę tikslų laiką? Sunku patikėti, jog antrajame Medininkų poste budėję „antrukai“ nieko negirdėjo ir nematė. Pagaliau kur jie buvo visą likusį laiką ir ką darė iki sugrįžtant į Krašto apsaugos departamento būstinę Seimo 3-iuose rūmuose?

Taip pat sunku patikėti, kad Medininkų bylą tiriantys pareigūnai iki šiol nepasirūpino, jog būtų atliktos balistinės ekspertizės dėl 5,45 mm kalibro šovinių tūtelių, rastų 1991 08 10 papildomos įvykio vietos apžiūros metu. Nesuprantama, kodėl nesiekta nustatyti, ar 5,45 mm kalibro šovinių tūtelės, rastos papildomos įvykio vietos apžiūros metu, nebuvo iššautos iš nužudytiesiems „Aro“ rinktinės pareigūnams priskirtų tarnybinių automatų.

Kodėl Medininkų bylą tiriantys prokurorai nepasirūpino, jog prie Medininkų žudynių baudžiamosios bylos būtų prijungta baudžiamoji byla, kurioje kaltinami Smotkinas ir keli kiti jo sėbrai dėl to, kad pas juos rasti Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų ginklai?

Prie baudžiamosios bylos neprijungta ir baudžiamoji byla dėl buvusios BTSR (dab. Baltarusijos Respublikos) Vidaus reikalų ministerijos milicijos pareigūno Fijasio (Fijaso) nužudymo Lietuvos Respublikos pasienyje aplinkybių. Neprijungta ir baudžiamoji byla dėl Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento valstybės sienos apsaugos posto pamainos viršininko G. Žagunio nužudymo pasienio poste aplinkybių. Juk nuo pat pradžių viena iš pagrindinių ir iki dabar nepaneigtų versijų byloja apie galimą susidorojimą su Medininkų poste budėjusiais Lietuvos pareigūnais keršto tikslais. Jei ši versija paneigta, tai ar ne prokurorų pareiga teismui pateikti tokios versijos paneigimo įrodymus? Regis, nekaltumo prezumpcija šito reikalauja.

Kodėl ne prokurorai, o advokatai reikalauja į pagalbą pasitelkti Teismo medicinos ir balistikos specialistus? Šių ekspertų atlikti eksperimentai galbūt padėtų išsiaiškinti šaudmenų, kuriais nužudytiesiems buvo padaryti šautiniai kūno sužalojimai, judėjimo trajektorijas, galimus šūvių atstumus. O kartu patikslintų ir nužudymo vietą bei aplinkybes. Pavyzdžiui, derėtų atlikti šaudymo eksperimentą, ar naudojant „Makarov“ ir „Stečkin“ sistemų pistoletus su duslintuvu, t. y. prietaisu begarsiam šaudymui, ir 9 mm kalibro šovinius, realu mirtinai sužaloti žmogų peršaunant dar ir automobilio VAZ („Žiguli“) dureles (žmogus sėdi būtent tokiame automobilyje, jį ir dureles skiria 15–20 cm atstumas).

Nesuprantama, kodėl neatliktas šaudymo eksperimentas siekiant nustatyti, ar asmuo, esantis 1,5–2 km atstumu nuo šaudymo vietos, geba tiksliai užfiksuoti šūvio momentą (šūvio garsą) ir tikslų šūvių skaičių, šaudant „Makarov“ ir „Stečkin“ sistemos pistoletais be duslintuvo bei  7,62 mm kalibro AKM automatu  su savadarbiu duslintuvu ir AKMS. Juk net keli liudytojai tvirtino teismui 1991 m. liepos 31 d. paryčiais girdėję šūvius žudynių vietoje. O kokiais ginklais buvo šaudoma, kokių ginklų šūvių garsą girdėjo liudytojai?

Gilinantis į šiuos advokatų klausimus belieka tik nusistebėti, kodėl šie eksperimentai iki šiol neatlikti – juk prokuratūra šią bylą tiria dvidešimt metų.

© 2011 „XXI amžius“