2011 m. balandžio 8 d.
Nr. 27
(1907)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Apie rusų šnipės A. Čapman pistoletą, įkaušusį Šaprą, griūvantį Gedimino kalną ir nacionalinę idėją

Kiprijonas Tvirbutas

Nacionalinės idėjų talkos
ir pilietinio judėjimo
„Aš – Lietuvai“ iniciatorius
Tomas Girdzijauskas
Autoriaus nuotrauka

Šiandien norėčiau pasidalinti mintimis apie tai, ką paskutiniosiomis dienomis aptikau užsienio ir Lietuvos spaudoje. Atvirai kalbant, įdomių ir svarbių tekstų – ne tiek jau daug. Beje, labiausiai sudominusią informaciją suteikė ne žiniasklaida, o susitikimas su Nacionalinės idėjų talkos ir pilietinio judėjimo „Aš – Lietuvai“ iniciatoriumi Tomu Girdzijausku. Šiandien T. Girdzijauskas su šeima gyvena Didžiojoje Britanijoje, tačiau jis iš tų emigrantų, kuriam labai rūpi lietuviški reikalai.

Bet pradėsiu nuo publikacijų.

* * *

Maskvoje garsūs dizaineriai surengė mados savaitę „Volvo – nedelia“. Renginio organizatoriai į atidarymą svečius viliojo iš anksto skelbdami, kad jų laukia pati tikriausia sensacija. Šiokios tokios sensacijos išties būta – pirmoji scenoje pasirodė demaskuota Rusijos šnipė Ana Čapman. Nevykėlė Rusijos žvalgė sulaukė milžiniškų ovacijų. Net kai jai iš rankų juokingai iškrito pistoletas, salėje susirinkę žiūrovai apsimetė, esą ginklą ji išmesti privalėjo pagal scenarijų. Vienas iš renginio dalyvių, duodamas rusų žurnalistams interviu, pastebėjo, jog gražuolė A. Čapman nemokėjo elgtis su ginklu, todėl scenoje atrodė kvailokai. Tačiau šią teisingą pastabą ir žiniasklaida, ir organizatoriai, ir svečiai pavertė renginio... privalumu.

* * *

Rusų kalba leidžiamoje gruziniškoje spaudoje apstu pranešimų apie incidentą Miuncheno oro uoste. Pasirodo, čia susimušė du Gruzijos opozicionieriai – buvęs kandidatas į prezidentus Levanas Gačečiladzė ir buvęs pasienio policijos viršininkas Badri Bicadzė. Jie vienas kitą kaltina slapta bendradarbiaujant su dabartine Gruzijos vadovybe: viešai neva siekia nuversti Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio režimą, o iš tiesų slapta derasi, reikalaudami ir postų, ir kyšių. Gruzijos opozicija ypač suaktyvėjo po paskutiniųjų neramumų Egipte, Tunise ir Libijoje. Gruzijos opozicionierių teigimu, atėjo metas ir gruzinams nuversti savąjį diktatorių. Jei neįmanoma nuversti taikiai, reikia imtis radikalių priemonių. Tačiau akivaizdu, kad M. Saakašvilis – ne iš kelmo spirtas. Tarpusavyje susipyko ne jo šalininkai, bet oponentai.

Nesutarimai tarp Gruzijos opozicijos atstovų kilo dar 2008 metais, kai spaudoje pasirodė pranešimų, esą L. Gačečiladzė slapta derėjosi su M. Saakašviliu, reikalaudamas iš Gruzijos prezidento 20 milijonų JAV dolerių kyšio ir premjero posto. Esą tik užsitikrinęs šiuos dalykus L. Gačečiladzė nustos rengti protesto mitingus ir pereis į M. Saakašvilio rėmėjų gretas. Įdomu, kad tuo metu, kai pasirodė ši informacija, Gruzijoje išties sumažėjo antisaakašviliškų protesto mitingų. Gindamasis nuo tokių spaudos išpuolių L. Gačečiladzė pareiškė, kad šį dezinformuojantį straipsnį užsakė jo konkurentas B. Bicadzė.


Taigi atsitiktinai šie gruzinai susitiko Vokietijoje. Maža to, paaiškėjo, kad į Tbilisį jiems teks skristi tuo pačiu lėktuvu. Incidentą mačiusieji teigia, jog iš pradžių vyrai elgėsi mandagiai, korektiškai, bet vėliau L. Gačečiladzė smogė B. Bicadzei. Kai vargšelis neatlaikęs smūgio parkrito ant žemės, L. Gačečiladzė ėmė jį spardyti. Parskridus į Tbilisį sumuštasis šitaip įvardino incidento priežastis: „Miunchene bandyta išprovokuoti muštynes, kad pradėčiau gintis. Jei būčiau pakėlęs ranką, mane būtų suėmusi Vokietijos policija...“

* * *

Internetinėje erdvėje pasirodė pranešimų, esą „WikiLeaks“ skelbia negailestingą nuosprendį Rusijos armijai: rusai nebepajėgūs dalyvauti jokiuose stambesnio pobūdžio kariniuose konfliktuose. Pats didžiausias rusų armijos priešas yra ji pati. Tiksliau tariant, jos generolai ir pasenusi ginkluotė. Pasak „WikiLeaks“, ši diagnozė įvardinta slaptame NATO pasitarime 2009 metais. Vokiečių leidiniai „Die Welt“ ir Norvegijos „Aftenposten“ skelbia, kad amerikiečių diplomatas Ivo Daalderas dar 2009-ųjų lapkričio 23 dieną vertindamas rusų karines pratybas „Zapad 2009“ ir „Ladoga 2009“ pastebėjo, kad Rusija pajėgi atremti susidūrimus su Lietuvos ar Latvijos ginkluotosiomis pajėgomis, tačiau jei tuo pačiu metu jai tektų kariauti ir su Gruzija, Maskva tokios karinės naštos nebeatlaikytų.

Ši tarsi iš pirmo žvilgsnio džiugi naujiena – ne tokia jau ir gera. „WikiLeaks“ teigia, kad Kremlius puikiai supranta savo silpnąsias vietas, todėl linkęs Vakarus bauginti atominėmis bombomis. Štai kad ir karinių pratybų „Zapad 2009“ ir „Ladoga 2009“ ypatumai. Šie kariniai manevrai buvo patys stambiausi ir masiškiausi po Sovietų Sąjungos žlugimo. Pratybose dalyvavo 33 tūkst. rusų ir baltarusių kariškių, kurie hipotetiškai gynėsi nuo NATO antpuolių. Beje, pagal karinių pratybų legendą į Rusijos žemes NATO pajėgos įsiveržė iš Lietuvos ir Lenkijos teritorijų. Pratybų metu rusų karininkai mokėsi išvengti klaidų, kurias padarė 2008-ųjų rugpjūtį, puldami Gruziją. NATO vadovybė labiausiai sunerimo ne dėl to, kad rusų kariškiai mokėsi forsuoti upes ir permesti dideles karines pajėgas orlaiviais. NATO vadovybei  didžiausią nerimą kelia aplinkybė, kad rusai mokėsi panaudoti atominį ginklą.

Taigi dauguma NATO ekspertų sunerimę, jog rusų armija būtinai grasins atominiu ginklu, nes be atominės bombos jų karinės pajėgos nieko nevertos. Rusai nebemoka koordinuoti desanto dalinių veiksmų, mat naudoja seną ir nepatikimą techniką, neturi užtektinai modernių transporto priemonių, neturi ir lakūnų, mokančių skraidyti bet kokiomis oro sąlygomis, jai trūksta eilinių kareivių, trūksta profesionalių karininkų.

Ir vis dėlto Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos atstovai apgailestavo dėl NATO vadovybės pasyvumo. Juk oficialusis Briuselis nepriekaištavo Kremliui, kad rusai rengia didelio masto karinius manevrus prie pat Baltijos valstybių sienų dar net nenurimus karo su Gruzija atgarsiams. Baltijos valstybių atstovai, pasak „WikiLeaks“, neabejoja, kad Rusija šiandien bet kokia kaina siekia išsiaiškinti, koks iš tiesų yra NATO aljanso vieningumas. Italijos atstovas, paprašęs Vilniaus, Rygos ir Talino nedramatizuoti esamos padėties, vis dėlto pripažino, kad į 2009-aisiais metais rengtas karines pratybas rusai neįsileido nė vieno NATO stebėtojo.

* * *

Amerikos spaudoje pasirodė pranešimų, kad kai kuriems amerikiečių kariams nuo šių metų pradžios maždaug 500 JAV dolerių didinamas mėnesinis atlyginimas. Tačiau šis priedas skiriamas tik tiems, kurie mokosi retų užsienio kalbų. Finansinis priedas bus skiriamas amerikiečių kareiviams, kurie mokysis azerbaidžaniečių, turkų, gruzinų ar čečėnų kalbų. Kai kurie užsienio žurnalistai šią informaciją traktuoja kaip labai rimtą. Pagal ją galima nuspėti, kas dedasi amerikiečių analitikų galvose. Logiškai svarstant, amerikiečių kareiviai skatinami išmokti kalbas tų šalių, kur oficialusis Vašingtonas įžvelgia būsimuosius politinius ir karinius konfliktus.

Belieka tik džiaugtis, jog amerikiečiai neskatinami mokytis lietuviškai, latviškai ar estiškai. Vadinasi, Baltijos kraštai bent jau artimiausiu metu netaps karštaisiais taškais.

* * *

Labai įdomus vienas paskutiniųjų parlamentaro Sauliaus Stomos straipsnių „Lietuvos ar Lenkijos lenkai?“ (jį spausdiname 3 p. – red.) Seimo narys savo rašinyje pateikia daug karčių priekaištų, kuriuos pirmiausiai turėtų išgirsti Lietuvos lenkai ir Lenkijos vadovai. Tačiau nustebino paskutinysis S. Stomos sakinys: „Todėl lietuviškose mokyklose būtina plėsti lenkų kalbos dėstymą.“ Kaip derėtų suprasti šią įžvalgą? Toks elgesys mums sukeltų tik papildomų, nenumatytų problemų. Kuo daugiau lietuvių mokės lenkiškai, tuo lengviau bus galima mus sulenkinti ateityje. Argi ne taip? Lenkai galėtų mokytis lietuvių kalbos – jiems tikrai nebaugi lituanizacija. Jų yra dešimtis kartų daugiau už mus. O lietuviškoji praeitis byloja kitokias patirtis. Viduramžiais mūsų bajorai noriai mokėsi lenkų kalbos ir labai greitai nutautėjo. Akivaizdu, lietuviai neturi asimiliacijai atsparaus geno. Ypač lenkiškumui. Šiuo požiūriu man žymiai priimtinesnis filosofas Arvydas Juozaitis, savo rašiniuose skatinantis lietuvius bandyt vienytis su broliais latviais.

* * *

Dėl galimo išnykimo šiandien susirūpinę rusai. Jų spaudoje gausu informacijos apie niūrias rusiškas tendencijas. 2010 metų surašymas parodė, jog rusų Rusijoje belikę ne tiek jau daug – vos 143 milijonai. Lyginant su 2002-ųjų surašymu, Rusija neteko beveik 2 milijonų 200 tūkst. Per paskutiniuosius aštuonerius metus Rusijoje nebeliko maždaug pusės Sankt Peterburgo. Toks spartus rusų nykimas glaudžiai susijęs ir su emigracija, ir su girtuoklyste, ir su abortais. Tačiau kai kurie rusų ekspertai įsitikinę, jog rusai nyksta dar sparčiau nei teigia oficialiosios struktūros. Girdi, Rusijoje belikę vos 89 milijonai rusų. Jei ir toliau tauta taip mažės, ji dar labiau nukraujuos ir per artimiausius keletą dešimtmečių pasieks tokį lygį, kai atsigauti jau nebebus įmanoma.

* * *

Žodžiu, rusai baiminasi, kad gali išnykti. O lietuviai nebijo išnykimo? Be abejo, mes baiminamės, jog nykstame, tirpstame, žudomės. Tačiau mūsų baimė apatiška, bejėgė. Mes tik konstatuojame, jog lietuvių tauta sunkiai serga, ir jei nesigriebsime kardinalių priemonių „išnyksime kaip dūmas“. Bet jokių kardinalių gelbėjimosi priemonių nesigriebiame, nes nežinome, ko griebtis. Todėl dauguma mūsų vakarais susėda prie televizijos ekranų ir žiūri, pavyzdžiui, kaip aktorius Vytautas Šapranauskas balandžio 1-ąją sukvietęs politikus neaiškiai veblena. Ir paskui keletą savaičių be sustojimo analizuojame, ar ponas Šapras buvo įkaušęs – ginčijamės iki užkimimo ir laikraščiuose, ir internetiniuose leidiniuose, ir komentaruose. Tarsi tai būtų svarbiausia tema.

Štai todėl ir sakau, kad per pastarąsias keletą dienų labiausiai įsiminė pokalbis su Tomu Girdzijausku. Pasirodo, T. Girdzijauskas su grupe bendraminčių įkūrė viešąją įstaigą, kuri ieško atsakymų į gyvybiškai svarbius Lietuvai klausimus. Štai Vilniaus centre griūna Gedimino kalnas. Artimiausiu metu galime netekti vieno iš svarbiausių savo simbolių, tačiau šią negerovę kol kas šaliname tik kalbomis. Dėl tokios situacijos sielojasi ir Kultūros ministras, ir paminklosaugininkai, ir istorikai, ir visuomenininkai, ir politikai. O kalnas kaip griūna, taip griūna.  

T. Girdzijauskas sako, jog pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kodėl mes tampame pasyvūs, kai susiduriame su realiomis negerovėmis. Jo manymu, būtina nustatyti ligą, kuri mums trukdo elgtis kaip normaliai tautai. Juk suremontuoti Gedimino kalną, kad šis daugiau nebebijotų nuošliaužų, vienas juokas, turint omenyje šių dienų technines galimybes. Bet jei mes kalno neremontuojame, vadinasi, esama priežasčių, kurios stabdo.

T. Girdzijausko ir jo bendraminčių įkurta viešoji įstaiga jau atliko milžinišką apklausą ir sukaupė apie keturis tūkstančius pasiūlymų, minčių, atsakymų, kodėl lietuviams trūksta vieningumo, užsispyrimo ar atsparumo svetimųjų įtakoms. Ši apklausa tęsiama ir šiuo metu. T. Girdzijausko manymu, atliekama labai svarbi analizė. Kol kas visų detalių jis negalįs atskleisti, nes analizė – neužbaigta. Tačiau einama panašiu keliu, kaip kadaise japonai. Maždaug prieš du dešimtmečius japonai ėmė analizuoti, ką privalo daryti, jei nori pirmauti pasaulyje, būti turtingi, laimingi, atsparūs nutautėjimui. Japonai išsiaiškino, kur slypi japoniško geno esmė. Lietuviams taip pat būtina išsiaiškinti savo silpnąsias bei stipriąsias puses – tik tada pavyks pajudėti į priekį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija