2011 m. balandžio 15 d.
Nr. 29
(1909)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Laisvės keliai ir keleliai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Didelei daliai piliečių išsvajota laisvė vis labiau apkarsta: mūsų nepriklausomoje valstybėje didėja išnaudojimas, brutalus energetikų reketas (mokesčiai už šildymą siekia net 600–900 litų per mėnesį. Tai tiesiog pasityčiojimas iš pensininkų ir mažiau uždirbančių žmonių, kurie yra priversti bristi į skolas arba skursti), auga bedarbystė, vis dažniau pažeidinėjamos žmogaus teisės. Laisvę apkartino ir vis didėjanti politinio olimpo kriminalizacija: į vertybes jau beveik nežiūrima – žvelgiama tik į siaurus komercinius interesus ir šešėlinius sandėrius. Tai įrodo ir naujausia politinė aktualija – Darbo partija jungiasi su Naująja sąjunga. Vieša paslaptis, kad Darbo partijos lyderis V. Uspaskichas ir Naujosios sąjungos vadovas A. Paulauskas nuo seno susiję artimais saitais, tačiau atviras cinizmas, kad buvęs generalinis prokuroras taps už pavojingus nusikaltimus teisiamo Darbo partijos pirmininko pavaduotoju, atskleidžia tikrąją tiesą – daugeliui politikų neegzistuoja garbės sąvoka. Teisingas posakis: „lietuviškoje politikoje nėra jokios ideologijos – yra tik interesai“. Tad nuo plataus laisvės kelio pasukta į kreivus kelelius, kurie jau veda į šunkelius ir pelkynus.

Praėjusią ir šią savaitę daugelyje Lietuvos miestų buvo išrinkti merai. Viena keisčiausių formuojamų koalicijų yra Vilniuje – į ją buriasi konservatoriai, Lenkų rinkimų akcijos atstovai, Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos atstovai, kurioje bus daug prieštaringų veikėjų, tarp jų ir buvęs KGB kadrinis darbuotojas V. Balakinas. Pastaruoju metu ryškiai plinta populizmas – daug politikų tik švaistosi tuščiais pažadais ir pešasi tarpusavyje. Žmonėms jau atsibodo pažadai ir tuščios diskusijos – geriau valdžios atstovai išspręstų bent keletą praktinių klausimų. Kad ir sumažintų benzino ir dyzelino, elektros kainas – kad šios kainos būtų bent jau kaimyninės Latvijos lygio (benzinas ir dyzelinas Latvijoje pigesnis 30–40 centų, o elektra kainuoja 35 lietuviškus centus). Antra svarbi sritis – mokesčių klausimai: jei bus įvesti progresiniai mokesčiai, nedaug uždirbantiesiems kišenės papilnės bent 50–80 litų, o uždirbančių 4000–6000 litų per mėnesį pajamos sumažės 100–200 litų. Tačiau gaudami tokį atlyginimą jie tikrai nenuskurs. Seime po pateikimo jau pritarta progresinių mokesčių įvedimo projektui, tad yra vilčių, kad šis įstatymas bus priimtas, nepaisant nuožmaus bankininkų ir turtingųjų bei valdančiųjų politikų pasipriešinimo.

Pastaruoju metu Lietuvos viešajame gyvenime regime daug paradoksų – didelę įtaką mūsų krašte turi ir televizijos ekranuose dažnai rodosi komunistinės-kagėbistinės praeities veikėjai ir jų atžalos – vaikai ir vaikaičiai. Jie dabar valdo didžiulius turtus, užima įtakingus postus ir artimai bendradarbiauja tarpusavyje. O  sovietmečiu laisvės idėjas gynę dvasininkai J. Kauneckas, A. Svarinskas, A. Keina, R. Grigas, disidentai ir kiti Lietuvos likimui neabejingi piliečiai A. Terleckas, N. Sadūnaitė, A. Endriukaitis, J. Beinortas bei jų bendražygiai ir šiuo metu aktyviai gina tikėjimo vertybes, pilietines teises, pasisako prieš bandymus susidoroti su klaipėdiete E. Kusaite ir kitais į korumpuotų pareigūnų pinkles patekusiais piliečiais. Lietuvoje įsigalėjusi korupcinė oligarchinė santvarka laikosi ant melo, smurto ir klastos pamatų. Manipuliuojama demokratija – neva valstybėje yra problemų, bet jas stengiamasi išspręsti, vyksta demokratiniai rinkimai, kurių metu į Seimą ir savivaldos tarybas išrenkami tautos atstovai. Tai fasadinis vaizdas, bet iš tiesų rinkimai vis dažniau primena imitaciją, nes didžiulę įtaką turinčios klaninės partijos vykdo tamsių sandėrių politiką – šiose partijose už pinigus perkamos ir aukštesnės vietos rinkimų sąrašuose į Seimą bei savivaldos tarybas, perkami ir partiniai, ir įtakingi valdžios postai. Skiriasi tik kainos – jos svyruoja nuo 10 iki 150 tūkstančių litų. Atvirai meluojama ir apie mokesčius, kuro kainas, padėtį aukštojo mokslo sistemoje. Įtakingi valdžios veikėjai ir ekspertai postringauja, kad vis daugiau Europos šalių atsisako progresinių mokesčių, nors tai yra šimtaprocentinis melas – nė viena žemyno valstybė per pastaruosius kelerius metus neatsisakė progresinių mokesčių sistemos.

Kuro kainos Lietuvoje yra labai aukštos dėl pernelyg didelių akcizų, bet valdžios veikėjai (tarp jų ir finansų ministrė) pareiškia, kad akcizų sumažinimas neturėtų įtakos kuro kainoms ir jos liktų tokios pat. Tokie postringavimai prasilenkia su ekonomine logika, bet melas yra galingas biurokratų ginklas – dalis žmonių vis tiek patiki tokiais prasimanymais. O prieš sistemai neįtinkančius žmones pasitelkiamas brutalus fizinis smurtas – užpuolimai, turto niokojimas, ar psichologinis smurtas – bauginimai, šantažas, tampymai po teismus, atleidimai iš darbo. Apie laisvę gražiai kalbama šventiniuose minėjimuose ir konferencijose, o realiame gyvenime viskas kitaip – tikroji laisvė virsta laisve patirti persekiojimus, laisve skursti, laisve badauti. Per daug nusiminti neverta – juk išgyvenome ir sunkius sovietmečio laikus, tad galime atsilaikyti ir prieš korupcinės oligarchijos architektų primestą mafijos klanų diktatą. Oligarchijos ledai anksčiau ar vėliau ims aižėti, ir mes ištrūksime iš stagnacijos gniaužtų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija