2011 m. balandžio 20 d.
Nr. 30
(1910)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Išlikęs savo kūriniuose ir artimųjų prisiminimuose

Knygnešio ir skulptoriaus Antano Raudonio 140-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Knygnešio ir skulptoriaus Antano
Raudonio kapas Šiaulių miesto senosiose,
dar kitaip vadinamose „Talšos“, kapinėse

Šiandien, kai apie daugelį lietuvių kultūrai nusipelniusių žmonių rašomos knygos, jų vardais vadinamos gatvės ir statomi paminklai, dažnai pamirštami tie, kurie, nors ir nepatenka tarp didžiųjų, vis tiek įeina į lietuvių tautos kultūros istoriją. Vienas iš pastarųjų – knygnešys, skulptorius ir šiaip originalus žmogus Antanas Raudonis.

A. Raudonis gimė 1871 m. balandžio 23 dieną Pakalniškių kaime, dabartiniame Šilalės rajone. Jo tėvas turėjo apie 15 ha derlingos žemės. Šeimoje augo penki vaikai: keturi sūnūs ir dukra. Vaikystė Raudonių Antano nelepino: jis dirbo įvairius namų ūkio darbus ir kartu mokėsi kalvystės amato. Nors ir būdamas savamokslis, A. Raudonis buvo raštingas ir apsiskaitęs. Dažnai iš Prūsų Lietuvos jis parsinešdavo carinės valdžios uždraustų lietuviškų knygų bei laikraščių, kuriuos ne tik pats skaitė, bet ir duodavo tautiškai susipratusiems kaimynams, mėgo lietuvių liaudies dainas ir šokius.

Knygnešystės A. Raudonis neatsisakė ir sukūręs šeimą. 1901 metais jis vedė penkiolika metų jaunesnę šiaulietę Liudviką Adomavičiūtę. Ji buvo našlaitė, augusi dėdės advokato šeimoje. Gyvenusi inteligentiškoje aplinkoje, Liudvika buvo išsilavinusi moteris ir nesunkiai gavo darbą mokykloje. Ji mokėjo lenkų, rusų, vokiečių ir žydų kalbas. Po Pirmojo pasaulinio karo, pagausėjus Raudonių šeimai, ji metė pedagoginį darbą ir iki pat mirties šeimininkavo namuose. Ant šios moters pečių gulė visi namų ūkio sunkumai. O pastarųjų Raudonių šeimoje buvo daug, nes A. Raudoniui buitis nerūpėjo – jis gyveno kitokį gyvenimą.

1904 metais kilęs rusų ir japonų karas A. Raudonį su šeima kuriam laikui išskyrė – A. Raudonis buvo mobilizuotas į carinę kariuomenę. Čia jam teko tiesiogiai patirti visus karo sunkumus. Dukra Liuda nepažino grįžusio iš karo tėvo ir pasislėpė, mat labai bijojo 1905–1907 metais revoliucijos metu krašte siautėjusių carinės kariuomenės kareivių ir žandarų. Netrukus Raudonių šeima išsikėlė į Joniškį, čia A. Raudoniui kurį laiką teko dirbti muitinėje.

Raudonių šeima Joniškyje giliau neįleido šaknų, nes apie 1912 metus jiems teko persikelti į Šiaulius. A. Raudonis dirbo geležinkelyje: iš pradžių šaltkalviu, paskui vagonų tepėju, o kilus Pirmajam pasauliniam karui vėl buvo mobilizuotas į carinę kariuomenę. Iš karo į tėvynę jis grįžo 1917 metų vėlyvą rudenį. Vėl teko dirbti geležinkelyje, nes didėjo šeima: augo šeši vaikai: du berniukai ir keturios mergaitės.

Karai palieka žmonijai negyjančių žaizdų. Jų teko ir Raudonių šeimai – jie neteko sūnaus Stepo. Vaikas žuvo į Šiaulius įsiveržus bermontininkams. Atvažiavo tada į Šiaulių geležinkelio stotį jų traukinys,  ir kareiviai ėmė šaudyti. Nors visa Raudonių šeima sugulė ant grindų, bet siena buvo plona ir atsitiktinė kulka nušovė vos kelerių metų vaiką.

Nežinia kieno paskatintas, be kalvystės, A. Raudonis apie 1924 metus pradėjo skaptuoti akmenį. Šio darbo A. Raudonis ėmėsi stipraus pomėgio skatinamas, teigdamas, kad šis darbas jam – būtinybė. Nedidelę savo tiesioginio darbo algos dalį A. Raudonis skirdavo šeimai, o didesniąją dalį pinigų jis išleisdavo darbo priemonėms – plieno kaltams ir akmens angliai pirkti. Kaltai nuo įtempto darbo greitai susidėvėdavo, o galąsti pastaruosius reikėdavo pakaitintus žaizdre. Prieškario metais akmens anglis buvo brangi, nes perkama užsienyje.

A. Raudonis dar knygnešystės metais skaitydamas lietuviškas knygas nepraleisdavo progos perskaityti ir vieną kitą istoriko S. Daukanto veikalą. Ilgainiui jis tapo šio istoriko gerbėju. Tad gal ir neatsitiktinai 1925 metų pavasarį A. Raudonis užklydo į Papilę ir radęs žole užžėlusį, apleistą S. Daukanto kapą sugalvojo pastatyti akmeninį paminklą. Po trijų mėnesių, tų pačių metų rudenį, „vėtrų aplaužytas ąžuolas“ jau stovėjo ant S. Daukanto kapo. Tragikomiškos buvo ir šio paminklo atidarymo iškilmės. A. Raudonio žmonos teigimu, jis iš šio paminklo ne tik nieko neuždirbo, bet dar ir savo pinigų pridėjo. Grįžęs iš Papilės jis žmonai kalbėjęs: „Buvo daug žmonių, visi manęs klausia, kaip tavo žmona, vaikai. Motin, kodėl tu nevažiavai?“ „O kaip aš nuvažiuosiu, jei apsirengti neturėjau žmoniškai. Iš nedidelės algos galą su galu vos sudurdavome“, – teigė L. Raudonienė.

Pravartu pažymėti, jog paminklas paskatino kitus tautiečius sutvarkyti S. Daukanto kapą. Dar 1926 metų vasarą kun. Ig. Vaišvilos pastatyta antkapinė plokštė buvo pakelta maždaug 50 cm, didoka aikštelė išbetonuota (į ją įkomponuotas A. Raudonio pastatytas paminklas) ir aptverta masyvia geležine grandine – tvorele. Prie kapo kampų padėti du nedideli akmenys, papuošti vainikais. Akmenų autoriai ligi šiol liko nežinomi, o ir pats S. Daukanto antkapinis paminklas, nugairintas laiko ir istorinių permainų vėjų, nedaug iki šių dienų pasikeitė.

Įamžinęs S. Daukanto atminimą Papilėje A. Raudonis turėjo dar ir kitų tikslų. Matyt, žmonai nuolatos prikaišiojant dėl neūkiškumo, jis sugalvojo atsistoti ant kojų. Savo žmonai A. Raudonis kalbėjo: „Na, nieko, motin, nenusimink, mes dar prabagotėsim. Turiu sugalvojęs vieną dalyką.“ O sugalvojo A. Raudonis štai ką. Jis sumanė išleisti neseniai pastatyto S. Daukanto antkapinio paminklo nuotrauką. Susitarė su Šiaulių „Titnago“ spaustuve, pasirašė 750 litų vertės vekselį. Dar manęs paklausė: „Kaip manai, motin, ar juoda spalva, ar ruda darysim?“ Tai aš sakau: „Pusę tokių, pusę kitokių – matysim, kurios geriau eis“, – teigė L. Raudonienė. Ir atpylė dešimt tūkstančių. Kai atvežė ir prikrovė visą kampą, net išsigandom. Vyras atvirukus išnešiojo po Šiaulių knygynus. Tie paėmė po keletą atvirukų, vieną kitą pardavė, kitus grąžino atgal. Kad būtų gėlės ar kas linksmesnio, gal ir pirktų sveikinimams, o dabar kapinių paminklas su kažkokiu seniu – kam jis įdomus? O jis sako: „Šiauliuose žmonės nesupranta, Kaune išparduosim“. Išlydėjome su pakais į geležinkelio stotį. Grįžęs pasakojo, kad apėjęs visus Kauno knygynus ir palikęs po dešimtį atvirukų kiekviename. Jeigu pirks, paims ir daugiau, o pinigus atsiųs. Praėjo kuris laikas – jokio garso. Nutarė nuvažiuoti pažiūrėti. Ir išvažiavo. Su nerimu laukėme grįžtančio. Ogi parvažiuoja su visais ryšuliais atgal – ir Kaune niekas nepirko. Skaudama širdimi iškaliau tais atvirukais visas kambario sienas. Kaip į širdį kalėme vinis. O spaustuvė kiekvieną mėnesį iš algos atskaitydavo savo dalį“.

Įamžinant S. Daukanto atminimą, A. Raudonio pradėtą estafetę netruko perimti tūkstančiai nepriklausomos Lietuvos pedagogų. Buvo sumanyta pačiame Papilės miestelyje pastatyti paminklą S. Daukantui. Tuo tikslu Lietuvos pedagogai aukojo po vieną procentą nuo savo atlyginimo. Per metus buvo surinkta beveik 23000 litų. Šio komiteto pirmininkas buvo prof. M. Biržiška, nariai kan. J. Tumas-Vaižgantas, prof. A. Janulaitis, prof. K. Sleževičius, A. Žmuidzinavičius, žinomi pedagogai P. Naujokaitis, V. Stoškus, A. Vokietaitis ir kt. Buvo parengtas ir išplatintas atsišaukimas į visus Lietuvos pedagogus. Prasidėjo organizacinis darbas, būsimojo paminklo projekto ruošimas.

Paminklą kurti apsiėmė tragiško likimo skulptorius V. Grybas, neseniai grįžęs į tėvynę po studijų užsienyje. Užsakovai priėmė tik trečiąjį paminklo variantą. S. Daukantas pavaizduotas pačiame jo kūrybinių jėgų žydėjime. Statula, išlieta iš bronzos Berlyne, stovi ant aukštesnio nei septyni metrai postamento – keturkampės kolonos. 1930 m. rugsėjo 21 dieną buvusioje Papilės turgaus aikštėje gausiai susirinkusi inteligentija ir plačioji visuomenė nukritus skraistei išvydo Daukantą, stovintį ant pjedestalo, kairėje rankoje laikantį Lietuvos istoriją, o dešiniąja rodantį į gimtąją žemę. Ši statula laiko ir istorinių permainų nepaliesta stovi iki šiol.

Būdamas geležinkeliečiu, A. Raudonis turėjo teisę nemokamai važinėti traukiniais. Suderinęs savo tarnybinius reikalus, jis aplankydavo Jurbarke gyvenusį skulptorių V. Grybą, Kaune – Br. Pundzių, P. Rimšą ir J. Zikarą. Iš pastarųjų gaudavo pastabų bei patarimų.

Statant paminklą 1863 metų anticarinio sukilimo dalyviams atminti A. Raudoniui teko dirbti su anuometine Šiaulių savivaldybe. Jam teko rangovo pareigos. „Baigiant ruošti medžiagą paaiškėjo, kad akmenskaldžiai per daug paėmė avanso, bet per mažai padarė darbo. Sutartis su A. Raudoniu buvo nutraukta ir pinigus reikėjo grąžinti užsakovui“. Kaip žinoma, Šiaulių sukilėlių kalnelio paminklą montuoti baigė kitas rangovas. „Čia irgi daug pinigų prapuolė“, – prisiminusi šią istoriją, teigė A. Raudonio dukra Liuda Kaziliūnienė.

Atskirai reikėtų stabtelėti ties A. Raudonio asmenybe. L. Raudonienė prisimena: „Jis akmenį labiau mylėjo negu mane ir vaikus… Būdavo, vaikšto su lazdele po laukus ir ieško tinkamo akmens. Radęs kaip mažas vaikas džiaugiasi ir gabena į namus tartum didžiulį turtą. Vežė su specialiomis rogėmis, kurias traukdavo net ketvertas arklių. Toks vežimas irgi nepigiai apsieidavo: reikėdavo sumokėti savininkui už akmenį, sukviesti žmones, pasamdyti arklius (…). Buvo netikęs ūkininkas. Nors turėjo prie namo žemės sklypą, bet kastuvo į rankas nėra paėmęs. Ko nemėgo, prie to net su mietu neprivarysi. Dėl to nepraktiškumo kildavo visokiausių kuriozų. Pavyzdžiui, jo pusbrolis Raudondvario klebonas paprašė nukalti kryžių. Kai darbas buvo baigtas, atvedė klebonas pusbrolį į tvartą ir sako: „Rinkis kurią nors karvę“. A. Raudonis nieko nesupranta apie gyvulius ir išsivedė pačią didžiausią. Pusbrolis sako: „Neimk šitos, imk mažesnę, šitos neįmaitinsi“. A. Raudonis nepaklausė. Turėjo jis mažą ganyklą, ir tokiai didelei karvei trūko ganiavos. Kiek mes su ta karve prisikamavom, ir pieno mažai duodavo…“

Prisimindama savo tėvo laisvalaikį, dukra Liuda rašė: „Nuo darbo likusį laiką leisdavo arba kaldamas akmenį, arba ieškodamas akmenų, arba skaitydamas laikraštį. Keldavo su saule ir lyg genelis kalendavo per dienų dienas, žinoma, išskyrus tarnybos laiką, iki saulės laidos. Kasmet pirkdavo šviesiai pilką kostiumą. Pareina iš darbo, apsirengia ir eina skaityti laikraščio. Visuomet paskaito nuo pradžios iki galo. Eidavo pasikalbėti pas inteligentus (…). Žmonės nemokamus geležinkelio bilietus naudojo nuvažiuot nusipirkt pigesnio maisto, pagrybaut… o jis savo nemokamą bilietą išnaudodavo ne pirkiniams, bet akmenims ieškoti“.

 Aistringai mylėdamas savo tautą ir tėvynę A. Raudonis, nors ir oficialiai nebūdamas pagonybės išpažinėju, jautė aistrą lietuvių tautos praeičiai, stengėsi įkūnyti ją nebyliame lietuviško granito riedulyje. Apie A. Raudonio sukurtą skulptūrą „Perkūnas“ dailininkas K. Abromavičius sakė: „Perkūno statula primena tradicines medines skulptūras. Ji giliai apibendrinta, monumentali. Tačiau ji gyvenimiška ir artima paprastam kaimo žmogui. Išraiškingas, barzda apaugęs veidas, ant kelių sudėtos rankos ir basos valstietiškos kojos iš pirmo žvilgsnio primena paprastą kaimo kerdžių, sėdintį lauke ant akmens… Ji grynai nacionalinė, liaudiška tiek savo tematika, tiek kompozicija, medžiaga...“

Pravartu pažymėti, kad „Perkūną“ A. Raudonis norėjo matyti pastatytą Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje. Baigus kalti muziejaus tuometinis direktorius gen. Vl. Nagevičius „Perkūno“ nepriėmė. Tada A. Raudonis jį padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Kas šiandien gali suskaičiuoti, kiek iki šių dienų Lietuvoje yra išlikusių A. Raudonio darbų? Žinoma tik nedidelė jų dalis. Šiaulių klebono užsakymu Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriui A. Raudonis nukalė kryžių, iškalė akmens antkapinius kryžius savo sūnui Stepui Šiauliuose, pusseserei A. Irmontaitei Šilalės kapinėse. Esama ir daugiau A. Raudonio darbo antkapinių paminklų.

Liko ir nebaigtų A. Raudonio darbų. Vieną paskutiniųjų jis pavadino „Motina“. Nors akmens luite jau buvo išryškėjusi galva, tačiau nespėta iškalti rankų, nes darbą nutraukė staigi autoriaus mirtis. Darbas daug ką stebino paprasto liaudies meistro užmoju ir atkaklumu, pasirinkta pasaulietine tematika. Prabėgus daugeliui metų po autoriaus mirties, šį darbą A. Raudonio artimieji pardavė Šiaulių „Aušros“ muziejui.

A. Raudonio – knygnešio ir skulptoriaus palaikai amžinam poilsiui atgulė Šiaulių miesto senosiose, dar kitaip vadinamose „Talšos“, kapinėse 1939 m. vasario 28 dieną. Gaila, kad iki šių dienų neišliko nė vienos A. Raudonio fotografijos. Taip pat liko primiršti ir jo kūriniai. Tačiau kūrėjo ir jo darbų pamiršti nevalia…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija