2011 m. balandžio 29 d.
Nr. 32
(1912)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tapkime visapusiškai atnaujinto gyvenimo Kristuje skleidėjais

Brangūs broliai ir seserys,

Sveikinu Jus, sulaukus šv. Velykų – pačios svarbiausios mūsų tikėjimo šventės. Šiandien Velykų varpai, džiugios giesmės, karštos maldos susilieja su pergalingu Aleliuja: „Kėlės Kristus – mirtis krito“.

Šią tiesą Bažnyčia pristato kaip esminę krikščionybės žinią – saugotiną tikėjimo lobį, todėl verta pažvelgti į svarbiausius tikėjimo gelmės turtus, išsakytus Katalikų Bažnyčios katekizme: „Kristaus prisikėlimo paslaptis yra realus įvykis; kaip liudija Naujasis Testamentas, jis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Jau šv. Paulius apie 56 metus galėjo rašyti Korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; Jis buvo palaidotas ir prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; Jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Apaštalas čia kalba apie gyvąją Prisikėlimo tradiciją, apie kurią sužinojo po savo atsivertimo prie Damasko vartų (KBK 639).

Evangelijų aprašymai pateikia mums daugybę Prisikėlusio Kristaus pasirodymų: moterims prie kapo, apaštalams bei mokiniams, o štai apaštalas Paulius kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“ (1 Kor 15, 6). Iš šių liudijimų matome, jog Kristaus prisikėlimas yra istorinis įvykis, kurio tikrumu pirmiausia įsitikino daugiausia tuo abejojantys, tarp kurių buvo net ir apaštalai.

Faktai rodo, kad mokinių tikėjimas buvo ypač stipriai išmėgintas jų Mokytojo kančia ir kryžiaus mirtimi. Mokiniai (bent kai kurie iš jų) Kristaus kančios buvo taip sukrėsti, jog ne iš karto patikėjo Prisikėlimo naujiena. Evangelijos vaizduoja toli gražu ne mistinio pakilimo apimtą mokinių būrį, bet parodo juos prislėgtus, nuliūdusius ir išsigandusius. Dėl to jie neskubėjo tikėti nuo kapo grįžusiomis moterimis, kurių liudijimas jiems atrodė esą tuščios šnekos (plg. KBK 643).

Skelbdama Kristaus prisikėlimo žinią Bažnyčia akcentuoja šio įvykio istoriškumą, tačiau primena ir tai, jog Prisikėlimas „vis dėlto netelpa istoriniuose rėmuose ir išlieka viena svarbiausių tikėjimo paslapčių“ (KBK 647).

Bažnyčia trokšta, kad „kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Priimdami velykinę žinią turime nutraukti bet kokius nuodėmingus ryšius su nuodėme.

- Kas mums iš to džiaugsmingo „Aleliuja“, kas mums iš tos linksmos žinios, jei mūsų viduje bus tamsu, jei ten viešpataus nuodėmės sukelta mirtis?

- Kaip mus palies perkeičianti Velykų žinia, jei mes patys tampame jai akli ir kurti, nes dar neprisiruošėme atlikti velykinės išpažinties?

- Kaip sulauksime dvasios ramybės ir šilumos, jei širdyje dar gajus žiemos įšalas?

Susirūpinimas dramatišku nuo Dievo tolstančio pasaulio likimu jaudina didžiausius žmonijos protus, todėl klausiama: „Kurlink eina nuo Dievo nutolusi, bedievė visuomenė? Argi šio eksperimento Vakaruose ir Rytuose jau nepadarė kaip tik XX amžius, kurio vaisiai šiurpūs – sunaikintos tautos, koncentracijų stovyklų kaminai, pragariški gulagai?“ Popiežius Benediktas XVI konstatuoja: „Žmonija stovi kryžkelėje. Atėjo metas susimąstyti. Metas keistis. Metas atsiversti... Turime tiek problemų, bet nė vienos neišspręsime, jei centre nebus Dievo, jei Jis vėl netaps regimas pasaulyje“ (Benediktas XVI, Pasaulio šviesa. 2011, 10–12).

Ar išstumdamas Dievą iš viešojo gyvenimo pasaulis nesielgia panašiai, kaip kadaise izraelitai, kuriems per pranašą Jeremiją nuskambėjo šie Viešpaties žodžiai: „manoji tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2,13). Gaila žiūrėti, kaip žmonės ieško džiaugsmo, laimės, pilnaverčio gyvenimo klaidžiodami trumpalaikių miražų labirintuose, kurie kaip tos „kiauros talpyklos“ niekada nepasotins begalinio žmogaus būties troškulio. Pajuskime savyje tą tuštumą, tą troškulį, kurį numalšinti galėsime tik atėję prie Jėzaus – gyvojo vandens šaltinio.

Vos išgirdę žinią apie tuščią kapą apaštalai tekini išskubėjo įsitikinti šia žinia ir netrukus sutiko prisikėlusį Jėzų, kuris jų gyvenimui suteikė naują kryptį – jie tapo Jo prisikėlimo liudytojais. Kristaus prisikėlimo paliesti žmonės neša prisikėlimą ten, kur tik siekia jų veikla ir buvimas.

Prisikėlęs Kristus siunčia mokinius į pasaulį skelbti begalinį Jo gailestingumą, atleisti nuodėmes ir kelti žmoniją iš nuodėmės kapo, kviečiant pereiti iš mirties į gyvenimą. Priimkime ir mes prisikėlimo žinią, tapdami visapusiškai atnaujinto gyvenimo Kristuje skleidėjais.

Viltingų, džiugių ir Dievo malonėmis gausių Šv. Velykų!

Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija