2011 m. balandžio 29 d.
Nr. 32
(1912)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Dievas neatsako savo gailestingumo visiems, kas su pasitikėjimu į Jį  kreipiasi

Nuoširdžiai sveikinu visus Dievo Gailestingumo metais sulaukus Kristaus prisikėlimo iškilmės – šventų Velykų. Kristaus Prisikėlimas užbaigia ir apvainikuoja visą Jo pasiuntinybę – žmonijos atpirkimą. Apie tai senoje velykinėje giesmėje giedame: „Geluonį mirties išrovė, nuodėmes mūsų nuplovė, pragaro vartus išgriovė.“ Paprasti, iš kartos į kartą perduodami giesmės žodžiai labai taikliai nusako didžiąją Kristaus pergalę. Jis įveikė ne tik kūno, bet ir dvasinę mirtį – nuodėmę, sunaikino piktojo priešo galybę. Tegul ši Jėzaus pergalė skatina mus su dėkingumu priimti atpirkimo dovaną ir stiprina amžinojo gyvenimo viltį.

Visos žmonijos ir kiekvieno iš mūsų atpirkimas liudija nuostabų Dievo gailestingumą. Jau Senojo Testamento pranašas Joelis, įkvėptas Viešpaties, ragino savo tautiečius: „Grįžkite pas Viešpatį savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti“ (Jl 2, 13). Mūsų laikų žmonėms priminti begalinį Dievo gailestingumą Išganytojas pasirinko kuklią seserį vienuolę Faustiną, kurią popiežius Jonas Paulius II iškėlė į altorių garbę, taip patvirtindamas jos pasiuntinybę. Šiemet švenčiamų Gailestingumo metų tikslas – paskatinti giliau pažvelgti į šią neišsemiamą versmę, apie kurią pats Jėzus kalbėjo šv. Faustinai: „Mano gailestingumas yra toks didis, kad per visą amžinybę joks protas, nei žmogaus, nei angelo, jo nesuvoks“ (s. Faustinos Dienoraštis 699).

Daugelis jau vaikystėje pažinome Jėzaus gailestingumą iš Evangelijų puslapių. Žinome, kad Jis gydė ligonius, išlaisvindavo piktųjų dvasių varginamus, maitindavo išalkusias minias. Taip elgtis Viešpatį skatino gailestingoji meilė. Jo nesustabdydavo nei žmonių nedėkingumas, nei priešiškumas. Evangelijoje pagal Luką pasakojama apie dešimtį pasveikusių raupsuotųjų, iš kurių tik vienas atėjo Jėzui padėkoti už naujai dovanotą sveikatą ir galimybę sugrįžti į gyvenimą.

Jėzui tik gimus prasidėjo persekiojimai, norėta jį nužudyti. To siekė karalius Erodas. Vėliau Jėzų persekiojo tėvynainiai iš Nazareto, Jeruzalės fariziejai, aukštieji kunigai. Kai buvo nuspręsta Jėzų suimti, už trisdešimt sidabrinių jį pardavė vienas artimiausių bičiulių, vienas iš dvylikos jo mokinių – Judas. Net Petras, kurį Jėzus numatė vadovauti Bažnyčiai, tris kartus Jo išsižadėjo.

Žingsnis po žingsnio gailestingoji meilė vedė Jėzų Golgotos link, kur ant kryžiaus iš jo perverto šono ištekėjo kraujo ir vandens srovė, nuplovusi mūsų kaltes. Taip jis parodė „savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1).

Šiandien begalinis Dievo gailestingumas mus ypač paliečia per Sutaikinimo sakramentą. Jį priimant, nuoširdžiai išpažinus ir apgailėjus kaltes, įvyksta didysis dvasinio prisikėlimo stebuklas. Dievas neatsako savo gailestingumo visiems, kas su pasitikėjimu į Jį  kreipiasi. Priimti Dievo gerumą, pasivesti jo gailestingumui, pasitikėti Dievu – nereiškia kristi į palaimingą euforiją, nieko nedaryti, gyventi ramiai, be išbandymų, be rūpesčių, be sunkumų. Pasitikėti Dievo gailestingumu – tai reiškia su meile atsigręžti į Dievą, matant jo gerumą kiekvienam žmogui, atliepiant į jį, kasdienėje gyvenimo kovoje likti ištikimam Dievui.

Būdamas gailestingas Dievas ir mus moko būti tokiais. Tad šiuo šventu Velykų laiku subrandinkime tvirtą pasiryžimą kasdienybėje dalytis su savo artimaisiais, kaimynais, bendradarbiais velykiniu džiaugsmu ir žinia apie mus mylinčio Dievo Gailestingumą, kuris suteikia jėgų būti gailestingiems, ištiesti pagalbos ranką, kai to reikia, bei solidariai ir geranoriškai atlikti kasdienes pareigas šeimoje ir darbe, tarp artimų žmonių.

Vilkaviškio vyskupas Rimantas NORVILA

Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija