Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis nekrologuose

Genovaitė Gustaitė

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Vilniuje, Signatarų namuose įvyko Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio 140-ųjų gimimo metinių minėjimas. Jame pranešimus skaitė istorikas dr. Algimantas Kasparavičius („Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius: kunigas, pilietis, diplomatas“) ir istorikė Genovaitė Gustaitė („Arkivyskupas Jurgis Matulaitis nekrologuose“). Renginio pabaigoje pasisakė kunigas Vaclovas Aliulis MIC.

Skaitytojų dėmesiui siūlome minėjime skaitytą Genovaitės Gustaitės pranešimą.

Gali atrodyti netikėta, kad gimimo dienos proga atsisukama į nekrologus. Bet ar ne juose dažniausiai pasakoma tai, kas mirusio gyvenime svarbiausia? Todėl domina turtinga nekrologų medžiaga, skirta, Kazimiero Jokanto žodžiais tariant, „didžiausiam žmogui, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi“.

Staigi apaštalinio vizitatoriaus mirtis Kaune (1927 01 27 nuo trūkusio apendicito) sukrėtė visuomenę - ne tik Bažnyčią, vienuoliją, bet ir pasauliečius - ir susilaukė išskirtinio dėmesio: daugybė straipsnių, atsiminimų, žinučių, telegramų buvo parašyta net 11 kalbų (lietuvių, lenkų, latvių, gudų, rusų, ukrainiečių, vokiečių, italų, prancūzų, lotynų, žydų).

Toje didelėje medžiagoje, sukurtoje tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, pirmiausia krinta į akis keliamas J. Matulaičio šventumas, apaštališkumas, socialinis jautrumas, teisingumas, europinė kultūra, kartu skaudus Bažnyčios (ne vien Lietuvos, bet ir visuotinės), Marijonų vienuolijos netekties suvokimas. Be to, ne viename nekrologe paminima ypatinga laidotuvių nuotaika - iškilminga, net didinga ir sykiu graudi, apskritai nenuperkama, nesuorganizuojama, išplaukianti iš visuotino sukrėtimo.

Plačiai įsigalėjusi nuomonė, kad pirmas apie J. Matulaičio šventumą prabilo Vaižgantas. Laidotuvių dieną (sausio 29) paskelbtame nekrologe jis rašė: „Aš pavydžiu dr. Jurgiui Matulaičiui: kur jis ėjo, kur žengė, ką tik dirbo, visur ir visi gaubė jį teisybės (!) ir brolybės apsiaustu… Jis turėjo visų naštą pakelti ir kažin kur, kažin kam Galingam nunešti, kad likusiems būtų lengviau. Jis mirė in odore sanctitatis (šventumo kvapsnyje). Ar tik žmonių širdys nebus numaniusios, kad vysk. Jurgis galės būti ir danguje vargšų žmonelių užtarytojas? Man lengva tuo tikėti.“ Laidotuvių dieną, atsisveikindamas Kauno Bazilikoje, apie šventumą kalbėjo ir vysk. M. Reinys (iš susijaudinimo lūžtančiu balsu), Seimo pirmininkas A. Stulginskis („Mes liūdime šiandien asmens, kuris toli buvo pralenkęs kitus ne tik savo įstabia galia, galingu protu, bet ir šventu gyvenimu. Jis mus mokė Evangelijos tiesų ne vien gražia savo iškalba, bet ir šventu gyvenimu“), prezidentas A. Smetona.

Šią mirusiojo savybę pripažino ne vien lietuviai (Kaune, Romoje, Čikagoje), bet ir užsieniečiai L. Chaleckis (Vilniuje), Lvovo arkiv. A. Šeptickis, airių kilmės Gdansko vysk. E. O'Rurkas, jėzuitas F. Mukermanas (dirbęs Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje, vėliau - Vokietijoje ryžtingiausias katalikų kovotojas prieš nacizmą). J. Matulaičio mirtį, kaip skaudžią Bažnyčios netektį, užuojautoje marijonams išreiškė Vatikano valstybės sekretorius P. Gasparis (Gasparri): „Nuoširdžiausios užuojautos dėl sunkaus ir skaudaus nuostolio (mirus) mons. Matulevičiui (…).“ Panašiai jautė ir Varšuvos arkiv. kardinolas A. Kakovskis (Kakowski): „Žinia apie a. a. kun. Arkivyskupo J. Matulevičiaus mirtį paveikė mane skaudžiai, nes tai skaudus nuostolis Bažnyčiai ir Jūsų (marijonų) bendruomenei“. O štai kaip šventumą ir tautiškumą susiejo Seimo Lietuvos krikščionių frakcija: „Šventasis vyre ir lietuvystės kankiny… Užtark mus pas Dangiškąjį Tėvą ir melsk Jo pagalbos dirbti Tėvynės ir Bažnyčios darbą.“ Frakcijos mintį išplėtė „Darbininko“ redakcija: „A. a. Arkivyskupo Jurgio asmenyje visas krikščioniškasis pasaulis neteko didelio ir kilnaus žmogaus. Lietuva gi neteko didžiausio savo apaštalo, kurį Apvaizda mums buvo suteikusi (…)“ Įdomu, jog žydai savo dienraštyje („Di jidiše štime“) J. Matulaičio šventu nepavadina, bet jie teigia, kad dvasinės savybės (neturtas, humaniškas bendravimas) jo asmenį nušviečia malonia šviesa. Argi tai ne šventumo aureolės pripažinimas? Turbūt galima neabejoti.

J. Matulaičio socialinį jautrumą bus paskatinusi sunki, vargana našlaičio dalia (nuo 10-ties metų augo be tėvo ir motinos). Anot P. Būčio, antrąją aukštąją mokyklą Fribūre pasirinko tik dėl apologetikos profesoriaus A. M. Veiso (Weiss), kurio dėstymas „nuo kitų didžiųjų pasaulio apologetų skiriasi savo visuomeniškumu“. Veikiamas popiežiaus Leono XIII garsiosios enciklikos „Rerum novarum“ (1891), jo šūkio „Quitez la sacristie“ („Išeikite iš zakristijos“), grįžęs iš Fribūro į Lenkiją dėl savo plačios, gilios socialinės veiklos buvo apšauktas vienu pavojingiausių pasaulyje modernistų, kuris kasasi po Bažnyčios pamatais. (Dėl to net skųstas Vatikanui.)

Gerai suprasdamas nuosavybės klausimo svarbą visuomenės, asmens, Bažnyčios gyvenime, jis prie jo grįžta bene tris kartus. Pirmą kartą parašytą darbą „Bažnyčia ir savastis“ lenkų kalba perskaitė Varšuvos socialiniuose kursuose 1907 metais, po kurių iš pavojingiausio modernisto tapo visuotinai pripažintu visuomenininku. Antrą kartą (lotynų kalba) tais pačiais 1907 metais perskaitė Petrapilio dvasinėje akademijoje, užimdamas ką tik įkurtą sociologijos katedrą (beje, vienintelę visoje Rusijos imperijoje). Ir trečią kartą, jau lietuvių kalba, pavadintą „Bažnyčia ir nuosavybė“, 1909 metais Kaune garsiuosiuose sociališkuose kursuose. Juose Bažnyčia pirmą kartą viešai lietuviškai prabilo ne tik, kad ne bažnyčioje, bet ir pirmą kartą socialiniais klausimais.

Svarbu pabrėžti, jog sėkmingai įgyvendinta kun. M. Krupavičiaus Žemės reforma, turėjusi didžiulės ekonominės, socialinės reikšmės (sustabdžiusi emigraciją), rėmėsi būtent šiuo darbu. (M. Krupavičius atsiminimuose rašė: „Žemės reformos klausimas buvo labai opus (…), daugeliui nesuprantamas. Jis sukėlė daug abejojimų, ginčų, net įtarimų. (…) Kuo pasiremsi? Šv. Tomu Akviniečiu? Tūlas atrėš - pasenęs dalykas (…). Leonu XIII? Atkirs tau - jis nežinojęs Lietuvos gyvenimo sąlygų. (…) Reikėjo žmogaus, kuris krikščioniškos nuosavybės teisės teorijos aiškiu ir suprantamu pastatymu nusmogtų liberalizmo nuosavybės teoriją (…). Tas žmogus atsirado. Jis buvo vėl arkiv. Jurgis Matulevičius. (…) Jis savo rašytu žodžiu padėjo (…) žemės reformą sutaikinti su katalikų autoritetų ir Bažnyčios tradicine kryptimi“.

Pratęskime M. Krupavičiaus anų metų prisiminimus ir pamąstykime: kas rėmė partizanus, kas viską jiems aukojo? Ar ne tie, kurie gavo žemės po reformos? Tai ar nėra ryšio tarp mūsų pasiektos laisvės XX a. pabaigoje ir jo darbo, parašyto XX a. pradžioje? (Kaip dažnai esame stebėtinai užmaršūs, neįžvalgūs…)

Apžvelgdamas arkivysk. Jurgio veiklą Vilniaus Soste, P. Būčys atkreipė dėmesį į vieną tarsi nedidelį dalyką - zitiečių (tarnaičių draugijos narių) aplankymą vargingose jų salėse. Jis mokėjo nueiti į menkutę tarnaičių salę, ne vien sėdėti ant kilnaus vyskupo sosto. „To nebuvo padaręs nė vienas Vilniaus vyskupas iki jo“. Taip elgėsi ir 1926 metais, kai į Kauną atvyko jau būdamas apaštalinis vizitatorius - pas zitietes valgė Kūčias. Paskutines gyvenime…

Dvi skirtingos aukštosios mokyklos (Petrapilio, Fribūro) padėjo pamatus plačiam, giliam J. Matulaičio kultūriniam akiračiui, sujungusiam tai, ką davė Rytuose lenkų, rusų ir Vakaruose vokiečių, prancūzų kultūra. P. Būčys teigė: Fribūre „Matulevičiaus protas iškilo aukščiau už visas kaimynų įtakas ir pasiekė pirmininkaujančių pasaulio tautų protinę aukštumą“. Ją pasiekęs buvo „pilnai pasiruošęs dirbti kultūros darbą taip, kaip tas darbas dirbamas geriausiose Europos kultūros srityse be vienpusiškumo“. Įdomu, jog apie jį besimokantį Varšuvos seminarijoje kolegą H. Pšezdzieckis sakė: žinojome, kad jis - lietuvis. Mes jame mylėjome Lietuvą, jis mumyse - Lenkiją.

Skaitant nekrologus negali nekristi į akis protinių galių akcentavimas. Ne viename jų teigiama: galingas, didelis, gyvastingas, įstabus, genialus ir panašiai. Prie tokių nusakymų, prie H. Pšezdzieckio apibūdinimo pridurkime P. Leono mintį: „ne kartą teko gėrėtis jo plačiu išsilavinimu, didele išmintimi ir tikru žmoniškumu“. P. Leono mintis patvirtina minėtas žydų dienraštis: „tai buvo neabejotinai išskirtinė asmenybė“, pasižyminti humanišku elgesiu.

Kiek daug toji asmenybė davė ir valstybei. Be kertinio akmens M. Krupavičiaus įgyvendintai reformai, V. Jurgučio (savo mokinio, išstudijavusio Marksą), įvedusio litą, sukūrusio finansų sistemą, įsteigė atskirą bažnytinę provinciją (kurios Lietuva neturėjo nuo Mindaugo laikų), atnaujino marijonų vienuoliją, svarbią valstybės moraliniame gyvenime (1909).

Visai suprantami prezidento A. Smetonos per laidotuves pasakyti žodžiai: „jei ir mes (valdžia) jį pamiršime, tai jo nepamirš lietuvių tauta ir valstybė“.

Šiandien jie gali sukelti vien karčią šypseną. Štai pernai per Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių minėjimą Krokuvoje prezidentė Dalia Grybauskaitė, išskaičiavusi istorines asmenybes, jungusias abi valstybes, po karalių, kunigaikščių ir poetų pridūrė „ir daugelis kitų“. J. Matulaitis liko tarp daugelio kitų? Tuo tarpu lenkai už reformatorišką veiklą jį įtraukia į XX a. pradžios Lenkijos kunigų elitą, įrašo į „Vidurio ir Rytų Europos biografinį žodyną“ (2004), T. Gurskis (2005 m. monografija) pripažįsta, kad jis „buvo turtingos dvasios, tarptautinį pripažinimą pelnęs žmogus“, kad neišdildomas jo veiklos pėdsakas liko Lenkijoje, Lietuvoje, Gudijoje, Latvijoje, Sankt Peterburge, Šveicarijoje, Romoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose“. Tačiau mums jis nepažįstamas, lieka „Lauke, už durų“?

Kitas tolygus pavyzdys - ministro pirmininko kelionė į Izraelį pernai metų pabaigoje. O jei būtų susiprasta paimti Nacionalinio muziejaus išleistą arkivysk. Jurgio nuotrauką, parodyti ne tik litvakams ir pasakyti, ką rašė „Di jidiše štime“: štai tas žmogus, į kurį kreipėsi Jūsų garsusis humanistas dr. Cemachas Šabadas (tuomet žydų bendruomenės pirmininkas), prašydamas vyskupo per siautėjantį pogromą, kai buvo nužudyta 80 žydų, išgelbėti nors du - Leo Jofę ir Samuelį Čarny-Nigerį. Ir vyskupas išgelbėjo (Kiek jam kainavo, deja, mes ir to nežinome.) Ar netampame panašūs į kortų lošėją, nebeišmanantį, jog savo rankose laiko kaladę, kurioje yra ir tūzas?..

© 2011 „XXI amžius“