2011 m. gegužės 4 d.
Nr. 33
(1913)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Pirmoji Popiežiaus laida Italijos televizijoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
pasižymi kaip sumanus
Bažnyčios mokymo perteikėjas

Popiežius Benediktas XVI italų
televizijos RAI laidoje atsakinėjo
į iš anksto pateiktus žiūrovų klausimus

Italų televizijos RAI laida
su Šventuoju Tėvu jaunimo tarpe
sulaukė didelio populiarumo

Atsakymai į jaudinančius klausimus

Nors ir sulaukęs garbingo amžiaus, popiežius Benediktas XVI neatsisako sielovadinių naujovių iniciatyvos. Praėjusį Didįjį penktadienį, balandžio 22 dieną, italų televizijos RAI laidoje jis atsakinėjo į iš anksto pateiktus žiūrovų klausimus. Toje pirmą kartą popiežystės istorijoje parengtoje programoje Šventasis Tėvas kalbėjo ne tik apie katalikiškojo tikėjimo dalykus, bet ir apie politikos, tarpreliginio dialogo, atsiliepimo į stichines nelaimes ir žmogiškąją kančią reikalus. Sumanytoje laidoje iš pradžių galvota kalbėti tik apie Jėzų, bet pasiekus tūkstančiams klausimų iš viso pasaulio, temos buvo išplėtotos ir vietoj planuotų trijų Popiežius atsakė į septynis parinktus klausimus. Ar toks televizinis pasirodymas didžiųjų švenčių proga taps tradicija, parodys ateitis, tačiau pagrindo tikėtis yra – jau prieš praėjusias Kalėdas britų televizija BBC transliavo specialiai įrašytus Benedikto XVI „Dienos pamąstymus“.

Pirmąjį klausimą Šventajam Tėvui uždavė septynmetė japonų mergaitė Elena, praradusi savo bendraamžius draugus per šalį neseniai ištikusį žemės drebėjimą ir cunamį. Atsakydamas į klausimą, kodėl kai kurie vaikai turi tiek daug kentėti, kai kitiems gyventi yra paprasta ir lengva, Šventasis Tėvas pripažino, kad tai paaiškinti nėra lengva.

„Mes neturime atsakymo, bet žinome, kad Jėzus irgi kentė būdamas nekaltas. Tikrasis Dievas, kuris save  apreiškė per Jėzų, yra jūsų pusėje“, – aiškino Popiežius. Šis supratimas dėl Dievo geranoriškumo, paramos ir meilės padeda išgyventi, nors kai kurie klausimai žmogiškajam protui dabar nepasiekiami. „Ir būk tikra, kad vieną dieną mes suprasime, kad šie kentėjimai nebuvo tušti, nebuvo veltui, bet už jų buvo geras sumanymas, meilės planas, o ne atsitiktinumas“, – tvirtino  Benediktas XVI, pažymėdamas, kad jis ir daugybė kitų žmonių vienijasi maldoje su kenčiančiais japonais ir pasirengę jiems padėti.

Kitas ne mažiau jaudinantis klausimas Šventąjį Tėvą pasiekė iš italės motinos Marijos Terezos, kurios keturiasdešimtmetis sūnus Frančeskas dėl progresuojančios išsėtinės sklerozės jau dvejus metus yra ištiktas komos. Motina, budinti prie sunkiai sergančio savo sūnaus, klausė Popiežiaus, ar siela tebėra sąmonę praradusiame sūnuje. „Jo siela iš tikrųjų yra dar kūne“, – patvirtino Benediktas XVI, pateikdamas palyginimą su gitara, kurios stygos nutrūko. Ligonio „kūno instrumentas yra trapus, jis pažeistas, todėl siela nebegali groti, bet ji ten yra“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pažymėjo, kad ši siela, nors ir nebegali išsakyti žodžiais, jaučia besirūpinančią tėvų meilę ir yra už tai dėkinga. Šis meilės aktas turi didžiulę vertę, nes tai yra tikėjimo į Dievą ir į žmogų bei pagarbos gyvybei net ir liūdniausiose situacijose liudijimas. Popiežius teigė, kad ši ligonio globa yra ne tik meilės raiška pažeistam kūnui ir kenčiančiai sielai, bet ir „didžioji tarnystė žmonijai tikėjimo ir pagarbos gyvybei ženklas“.

Krikščionių kentėjimų priminimas

Kitus du klausimus uždavė krikščionys iš Artimųjų Rytų ir Afrikos regionų, kur susidariusi sudėtinga politinė bei religinė situacija dėl ten vykstančių pilietinių kovų bei sustiprėjusios įvairių tikybų išpažinėjų (krikščionių ir musulmonų) nesantaikos. Kaip minėta, Italijos televizijos  laida buvo transliuojama Didįjį penktadienį, todėl visiškai suprantama, kad Šventasis Tėvas pasirinko tokius klausimus, kurie pirmiausia susiję su žmonių kentėjimais. Beje, klausiantieji buvo ne kokie nors politiniai ar  religiniai lyderiai, bet paprasti žmonės, kurie norėjo savo rūpesčiais pasidalinti su Popiežiumi.

Septyni jauni krikščionys atsiuntė klausimą Šventajam Tėvui iš Irako sostinės Bagdado, primindami tenykščių krikščionių patiriamus persekiojimus. Jie klausė, kaip būtų galima padėti bendruomenei, kuri  dėl priverstinės migracijos yra labai sumažėjusi, kad ji suvoktų, jog pasitraukimas iš savo gimtinės nėra vienintelis sprendimas. Atsakydamas popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad jis kiekvieną dieną meldžiasi už Irako krikščionis ir kad jų gyvenimo sąlygos jam yra gerai  žinomos. Jis taip pat pripažino, kad reikia padėti tos šalies krikščionių bendruomenei, nuolat  išgyvenančiai sustiprėjusio musulmonų ekstremizmo smurtą, ir Irako valstybinės institucijos turi veikti šia kryptimi.

Šventasis Sostas savo ruožtu taip pat palaiko kontaktą su Irako valdžia bei su šalies šiitų ir sunitų musulmonų bendruomenėmis, kurios taip pat yra pasidalijusios ir kovoja tarpusavyje. Pasak Popiežiaus, svarbiausias tikslas Irake – pasiekti įvairių politinių bei religinių grupių susitaikymą ir supratimą, kad būtų įmanoma atkurti visuomenės vientisumą. Irake vėl turi įsivyrauti supratimas, kad gyvena viena tauta su bendra istorija ir kad kiekviena tikėjimo bendruomenė ten gali rasti sau vietą su lygiomis teisėmis. „Vesdami dialogą su  skirtingomis grupėmis mes norime prisidėti prie atsikūrimo proceso“, – sakė popiežius Benediktas XVI, linkėdamas broliams ir seserims krikščionims Irake išlaikyti kantrybę, tikėjimą į Dievą ir bendradarbiauti šiame sunkiame procese.

Jėzaus taikdariškas balsas

Panaši sudėtinga situacija dėl sustiprėjusių pilietinių kovų susidarė ir Afrikos vakarinėje valstybėje – Dramblio Kaulo Krante (DKK), kur po pastarųjų prezidento rinkimų ankstesnis šalies vadovas atsisakė pripažinti savo pralaimėjimą. Šioje valstybėje irgi didelė religinė ir etninė įvairovė, tik, skirtingai nei Irake, joje musulmonai sudaro aiškią mažumą, Šventasis Tėvas panoro atsakyti kaip tik į DKK musulmonės moters Bintu klausimą, kuri skundėsi, kad iki šiol buvę darnūs vietos krikščionių ir musulmonų santykiai dabar labai pablogėjo, ir prašė patarimo taikos atstatymui. (Beje, popiežius Benediktas XVI laidoje pirmenybę teikė moterims, suprasdamas jų žmogišką kančią, kas atsispindi ir Didžiojo penktadienio Jėzaus kryžiaus nešimo kelyje.)

Atsakydamas afrikietei Šventasis Tėvas pabrėžė, kad šiomis išbandymų akimirkomis jis yra su ja maldoje ir kartu imasi praktinių priemonių taikos atkūrimui Dramblio Kaulo Kranto respublikoje. Pratęsdamas savo pirmtako palaimintojo Jono Pauliaus II taikdarišką veikimą, kuris siųsdavo savo atstovus į neramumų apimtus regionus, popiežius Benediktas XVI priminė, kad į DKK pasiuntė Popiežiškosios  teisingumo ir taikos tarybos pirmininką kardinolą Piterį Turksoną, beje, kilusį iš kaimyninės Ganos, kuris tarpininkauja, kad būtų nutrauktas konfliktas. Svarbiausias šių pastangų uždavinys yra pasiekti, kad būtų išgirstas Jėzaus balsas, kuris visada buvo taikos Žmogus ir į kurį taip pat musulmonai tiki kaip į pranašą, aiškino Šventasis Tėvas.

Primindamas krikščioniškąjį mokymą, jis sakė, jog galima buvo laukti, kad Dievas ateis į pasaulį kaip galingas žmogus, kuris prievarta įveiks visas blogio jėgas. Tačiau Jėzus atėjo silpnas, parodydamas tik meilės, o ne smurto stiprybę iki kryžiaus aukos. Taip parodomas tikrasis Dievas, atmetantis bet kokią prievartą, kaip neatnešančią nieko gero ir kuri nėra būdas spręsti iškilusius sunkumus. Jėzus aiškiai kviečia visas konfliktuojančias puses atsisakyti smurto, net jeigu jos jaučiasi esančios teisios. „Vienintelis kelias yra iš naujo pradėti dialogą ir stengtis kartu ieškoti taikos sprendimų siekiant atnaujinti rūpinimąsi vieni kitais ir atsivėrimą kitiems“, – aiškino popiežius Benediktas XVI, pabrėždamas, jog meldžiasi, kad šis Jėzaus taikos balsas būtų išgirstas ir priimtas.

„Nužengimo į pragarus“ supratimas

Nors pasaulietinė žiniasklaida savo apžvalgose susitelkė į Šventojo Tėvo atsakytus minėtus keturis visuomeninio pobūdžio klausimus, tačiau dėmesio nusipelno ir „teologiniai“ klausimai, kadangi jie dėl savo painumo pastaraisiais dešimtmečiais dažnai pamoksluose yra apeinami. Tai temos, susijusios su antgamtine realybe, kiekvienam žmogui rūpimu pomirtiniu gyvenimu, amžinosios egzistencijos detalėmis. Popiežius Benediktas XVI, suvokdamas jų pastoracinę reikšmę, šiuos galutinių dalykų klausimus dabartiniame savo mokyme analizuoja Jėzaus atperkamosios galios šviesoje su būdingu aiškumu ir išvengdamas ezoterinių nukrypimų. Štai savo antrojoje enciklikoje „Spe Salvi“ jis aptarė Paskutiniojo teismo sampratą, o vieną bendrosios audiencijos katechetinių pokalbių šių metų pradžioje skyrė skaistyklai.

Velykinio laikotarpio artumoje, kai apmąstoma Jėzaus mirtis ir prisikėlimas, visiškai natūralu, kad Didžiojo penktadienio televizijos  laidą su Šventuoju Tėvu pasiekė klausimas apie Atpirkėjo pomirtinį nužengimą į pragarus, kaip tvirtinama Apaštalų tikėjimo išpažinime. Klausimo autorius iš Italijos tiesiog norėjo sužinoti, ar visiems mums po mirties taip pat pirmiausia teks ten atsidurti prieš nueinant į Dangų. Atsakydamas popiežius Benediktas XVI pirmiausia paaiškino, kad Jėzaus nužengimas į pragarus neturi būti įsivaizduojamas, kaip geografinis ar kosminis judėjimas: tai tiesiog „sielos kelionė“ atpirkimo vyksme pasiekiant visų laikų visus žmones. Kadangi tai yra išimtinė Atpirkėjo misija, tai šio išankstinio nužengimo po mirties mums neteks patirti. „Mūsų gyvenimas yra kitas: mes jau esame Viešpaties atpirkti ir po savo mirties atsidursime prieš Teisėją“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Taip pat aiškiai ir suprantamai jis atsakė į klausimą dėl Jėzaus Kristaus šlovingojo kūno prisikėlimo. Pats procesas, žinoma, yra už mūsų patirties, tačiau Išganytojas  paliko ženklus, pagal kuriuos galima siekti realybės suvokimo teisinga kryptimi. Pirmiausia tai faktas, kad kapas liko tuščias, vadinasi, Jėzaus kūnas nebuvo paliktas sugesti, bet buvo tikrai prikeltas amžinybei. Kita vertus, jis jau nepavaldus žemiškiems biologijos ir fizikos dėsniams, daugiau nebesensta ir nemiršta. Ši nauja, perkeista egzistencija „yra didysis pažadas mums visiems, kad yra naujas pasaulis, naujas gyvenimas, į kurį mes keliaujame“, – kalbėjo Popiežius. Taip pat svarbu suprasti, kad Eucharistijoje pasilikęs Viešpats mus stiprina savo šlovinguoju kūnu, bet irgi ne biologine (valgymo) prasme. Jis suteikia mums save, paliečia mus savo perkeista naująja būtimi, kad mes patys būtume perkeisti Jo buvimu ir prisiliestume prie naujojo gyvenimo esmės.

Visuotinė Marijos motinystė

Paskutinis klausimas, į kurį atsakė Benediktas XVI unikalioje televizijos laidoje, buvo labai katalikiškas, susietas su Švč. Mergele Marija. Turimas omenyje įsimintinas ir skausmo kupinas Jėzaus dialogas su Motina prieš mirtį ant kryžiaus, kada, rodydamas į šalia stovintį apaštalą Joną, Jis taria jai: „štai tavo sūnus“, o Jonui: „štai tavo motina“. Pirmiausia toks Jėzaus paskutinis nurodymas turi būti suprastas, kaip žmogiškas veiksmas: Išganytojas savo mylimą motiną patiki jaunam apaštalui, kad ji turėtų globą ir jaustųsi saugi. Ir nereikia čia jokios teologijos, kad būtų atskleistas Jėzaus gilus žmogiškas jausmingumas, tikrasis humanizmas, rūpinimasis savo mama, kuriai vienišai gyventi Rytuose būtų labai sunku.

Yra ir kita tokio akto pusė: Jono asmenyje Jėzus patiki mus visus, visą Bažnyčią ir savo mokinių ateitį savo Motinai, o savo Motiną – mums, aiškino Šventasis Tėvas. Tai suvokdami krikščionys dedikavo daugybę šventovių Švč. Mergelei Marijai, tobulai išvystė marijinį pamaldumą, laikydami ją savo svarbiausia globėja ir užtarėja. „Ir net jeigu kai kam iškyla sunkumų siekiant Jėzaus visoje Jo, kaip  Dievo Sūnaus didybėje, patikėti save Motinai nėra sunku“, – pastebėjo popiežius Benediktas XVI. Jis pripažino, jog kai kurios krikščionių grupės, vadinamieji protestantai, teigia, kad pamaldumas Marijai neva neturi biblijinio pagrindo. Į tai galima atsakyti šv. Grigaliaus Didžiojo tvirtinimu: „beskaitant Šventojo Rašto žodžiai auga“, tai yra vystosi gyvoje tikrovėje ir istorijoje.

Taip pat svarbu suprasti, kad Dievo Motina savo globėjiška paskirtimi yra Motinos Bažnyčios atvaizdas ir „patikėti save Marijai reiškia būtinybę patikėti save Bažnyčiai, gyventi Bažnyčioje, būti Bažnyčia su Marija“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Atsiliepdamas į pasiteiravimą, ar jis negalvoja iškilmingai paaukoti pasaulio Švč. Mergelei Marijai, kaip tai darė jo pirmtakai Pijus XII, Paulius VI ir Jonas Paulius II, popiežius Benediktas XVI pripažino, kad tos konsekracijos buvo svarbios žmonijai. Šiuo momentu jis tokios naujo viešo pasaulio paaukojimo intencijos neturi, nors neatmeta galimybės tai padaryti ateityje. Dabar svarbu įsigyventi į tuos paaukojimus, kad jie taptų kiekvieno kataliko vidine realybe, kaip tai išreiškiama piligrimystėse į didžiąsias Dievo Motinos šventoves. Taip mes skatinsime Marijos Bažnyčios tikrąjį augimą – „Bažnyčios, kuri yra Jėzaus Motina, Sužadėtinė ir Duktė“, – sakė Šventasis Tėvas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija