Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Spektaklis Punske

Tautinis  vaidinimas apie  G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimą

Janina Janulionienė,

psichologė

Akimirkos iš vodevilio „Bitele, Bite555.jpgskrisk per Lietuvą“ Punske

Autobusui pajudėjus su 45 artistais link Punsko, daugeliui kirbėjo mintis, kaip bus priimtas naujas VPU  dėstytojo E. Mažinto vodevilis „Bitele, skrisk per Lietuvą“, skirtas G. Petkevičaitės-Bitės 150-čio jubiliejui. Punsko Dariaus ir Girėno gimnazija įsikūrusi mokyklų komplekse kartu su Punsko Kovo 11-tosios ir kitomis švietimo įstaigomis – pagrindine mokykla ir dviem licėjais.

Lietuvių kultūros namų aktų salė buvo sausakimša. Punskiečius nustebino, kad apie iškilius prieškario  veikėjus sukurtas spektaklis su daugeliu muzikinių numerių atrodė taip novatoriškai ir tautiškai. Spektaklyje atgijo 1918 metų Vilniaus geležinkelio stotis, šurmuliuojanti lenkiškai, rusiškai, gudiškai, čigoniškai, žydiškai; čia pilna gatvės prekeivių, o tarp jų – ir iškilių žmonių: ministras pirmininkas Augustinas Valdemaras, švietimo ministras, groteskiškai pavaizduotas kariuomenės vadas, policininkas ir būsimi bankininkai, Valstybės teatro artistai, patriotiškai nusiteikę steigiamų mokytojų kursų dalyviai, būsimi mokytojai. Šie mokytojai įsilies į švietimo sistemą, dirbs  mokyklose,  mokys jaunimą ne tik lietuvių liaudies dainų, šokių, žaidimų, papročių, bet ir skiepys mokiniams meilę tėvynei, savo istorijai, tradicijoms, nors patys, kaip ir rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė, neturės aukštojo mokslo baigimo diplomų. „Šios nuostabios moters, visuomenės veikėjos, moterų partijos įkūrėjos, rašytojos tautinės savimonės skiepytojos  žygdarbis Lietuvai sovietmečiu nebuvo vertinimas – pripažinimas atėjo  gerokai pavėluotai. Bet geriau vėliau, negu niekad.  Ji prieš 90 metų I LR Seime sunerimusi kvietė „paminėti ir tuos kovotojus, kurie atgulė į karstą nesulaukę tos didelės tautos šventės, – kalbėjo prof. Antanas Kiveris, sukūręs spektaklyje muzikos mokytojo vaidmenį. – Žiūrovus  maloniai nustebino  faktas, iš tiesų labai retas ne tik Lietuvos, bet ir Europos  pedagogikoje,  kad spektaklyje vaidina visa mokykla – Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo kursų kolektyvas – mokytojai, darbuotojai, mokiniai.“ Džiugu, kad  VPU „Šviesos“ ansamblio dainininkai ir orkestras tapo prieškariu gyvavusių mokytojų kursų dalyviais, švietimo sistemoje gyvavusių  pedagoginių idėjų  skleidėjais, vodevilyje  atsispindėjo tarpukario tautinės mokyklos koncepcija ir politinės aktualijos.  Spektaklio režisierius dr. E. Mažintas vodeviliui „Bitele, skrisk per Lietuvą“ sukūrė įsimenančius dialogus, judrias ir nuotaikingas mizanscenas. Šiandien sunku išvysti scenoje, ypač gastrolėse, spektaklį, kuriame vaidina pusšimtis artistų – visi taupo. Profesionalių teatrų dalyvių skaičius – 4–6 artistai, sutelpantys į automobilį. O VPU dėstytojas lieka ištikimas tradicijai – į spektaklį įtraukia kuo daugiau įvairaus amžiaus žmonių, mokytojų, mokinių, dėstytojų, neįgaliųjų, taip pat ir tų, kurie anksčiau niekad nesidomėjo teatru.

Šalies teatrai tapo komercinių meilių pagal grafiką, striptizo erelių, „fucking ir shoping“, „seksualinių fantazijų“  įkaitais. Įsitikinome, kad viskas gali būti kitaip. Praėjusių metų rugsėjo mėnesio pradėjęs dirbti  Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės mokykloje, dr. E. Mažintas sugebėjo į teatro studiją pavilioti beveik  visą mokyklos kolektyvą. Vodevilio repeticijos užsitęsdavo iki vėlaus vakaro, tačiau visi repetavo su ugnele. Tokia teatrinė veikla praturtina ne tik artistus, bet ir žiūrovus. Išskirti galima  mokyklos direktorių Gintarą Jurkevičių, sukūrusį ambicingo ir energingo prof. A. Valdemaro vaidmenį, tautinių šokių entuziastę Angelę Kondraškienę, Lenkijos lietuvius sužavėjusią nuotaikingai suvaidintu mokytojos G. Petkevičaitės vaidmeniu, šmaikštų ir kūrybingą inžinierių Vytautą Babicką, sukūrusį net kelis vaidmenis: bankininko Saliamono Goldfaino ir Švietimo ministerio K. Šakenio, siuvimo ir rankdarbių mokytoją Jūratę Butkutę, sukūrusią Antano Sniečkaus, pardavinėjančio stotyje laikraščius, vaidmenį ir daugelį kitų. Labai jaudinančias scenas keitė nuotaikingi pašmaikštavimai, mįslės, besiliejantis liaudies humoras, lydimas keturiais balsais dainuojamomis liaudies dainomis ir nepriekaištingu orkestro skambėjimu.  „Teskamba tarp mūsų nemirtingi Daukanto, Valančiaus, Baranausko, Kudirkos, Višinskio, Biliūno vardai. Širdimi nuskriskim tą valandą ir prie jaunesniųjų, prie tų kareivių ir karininkų kapų, kurie šiame kare savo jaunas galvas padėjo begindami tėvynės sienas, – kalbėjo G.Petkevičaitė-Bitė. – O mes, dar gyvi išlikę darbuotojai, didelio karo patyrimų užgrūdinti, mūsų karžygių atminimu šarvuoti, krašto valios pašaukti, ruoškimės rimtai ir uoliai prie pavesto mums darbo, kad mūsų žmonių, mumis tikėjusių, neužviltume. Pavesta juk mums versti naują istorijos lapą. Per daug jau ilgai mus lankė visokios nuoskaudos“.

Nepriklausomybės akto signatarė aktorė Nijolė Oželytė buvo sužavėta vodevilio aktorių, statytojų darbu: „Tokių spektaklių Lietuvai šiandien labai trūksta. Visos valstybinės šventės dažnai baigiasi negyvomis tuščiomis kalbomis, o jūs pakėlėte ir su vaikišku naivumu, lengvai, muzikaliai atspindėjote 1918 metų Vilnių, prieškario Lietuvą su daugeliu personažų, kurie  turėjo reikšmės ne tik politikoje, moksle, bet ir versle. Visi artistai sukūrė kad ir nedidelius, bet įsimenančius vaidmenis, kurie man tikrai labai nuoširdžiai patiko.“  

Spektaklio kostiumų dailininkės – Stasė Jurkevičienė ir  Jūratė Butkutė, čigonų muzikos vadovė – Irina Kozlova,  šokiai – Vilijos Narkovičienės ir Vladimiro Usovo, choro vadovai – Jolanta Sadauskienė ir Vilius Tavoras, orkestro vadovė – Edita Narmontienė, garso operatorius – Vladimiras Blizgunovas, spektaklio prodiuseris – Gintaras Jurkevičius.

© 2011 „XXI amžius“