Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Teisėtvarka
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Liturginė tradicija ir atsinaujinimas

Mindaugas BUIKA

Romos Šv. Petro bazilikoje gegužės 15 dieną aukojamos lotyniškosios šv. Mišios

Instrukciją „Universae Ecclesiae“ popiežiui Benediktui XVI aprobuoti perduoda popiežiškosios „Ecclesia Dei“ komisijos pirmininkas, Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas amerikietis kardinolas Viljamas Levada

Instrukcija dėl Tridento apeigų

Vatikane paskelbta ilgai laukta instrukcija dėl popiežiaus Benedikto XVI 2007 metų apaštalinio laiško (motu proprio) „Summorum Pontificum“ įgyvendinimo, leidžiant liturgijos, galiojusios iki Vatikano II Susirinkimo reformos, platesnį šventimą. Kalbama apie Tridento lotyniškųjų šv. Mišių apeigų (ekstraordinarinės formos), kurias 1970 metais reformavo popiežius Paulius VI (ordinarinė forma), naudojimą. Naujojoje instrukcijoje patvirtinama, kad abi minėtos formos yra visiškai lygiateisės ir sudaro vieną Romos Katalikų Bažnyčios liturginį ritualą, kuris yra lex orandi  išraiška.

Instrukciją, kuri pavadinta prasmingu „Universae Ecclesiae“ vardu, buvo popiežiaus Benedikto XVI aprobuota ir balandžio pabaigoje išsiuntinėta viso pasaulio vyskupams. Dokumentą pasirašė Popiežiškosios „Ecclesia Dei“ komisijos, kurią dar 1998 metais įsteigė palaimintasis Jonas Paulius II tridentinės liturgijos šventimo priežiūrai naujomis sąlygomis, pirmininkas, Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas amerikietis kardinolas Viljamas Levada ir sekretorius italas monsinjoras Gvidas Pocas. Pažymėtina, kad dokumentas pasirašytas balandžio 30 dieną, kai liturgijoje minimas šventasis popiežius Pijus V (1504–1572), kuris kaip tik parengė šimtmečius galiojusį Tridento Susirinkimo lotyniškąjį mišiolą.

Instrukciją „Universae Ecclesiae“ pristatančiame pranešime Vatikano informacinės tarnybos vadovas kunigas jėzuitas Federikas Lombardis paaiškino, kad po Popiežiaus apaštalinio laiško „Summorum Pontificum“ paskelbimo turėjo pasirodyti  direktyvinis dokumentas dėl jo kanoninių įgyvendinimo detalių. Tik gali kilti klausimas, kodėl motu proprio buvo paskelbta 2007-aisiais, o minėta instrukcija tik dabar. Pasak tėvo F. Lombardžio, „Summorum Pontificum“ lydėjo Šventojo Tėvo kreipimasis į vyskupus, kuriame buvo prašoma per trejus metus pateikti siūlymus bei komentarus dėl apaštališkojo laiško įgyvendinimo vietinių sąlygų. Štai praėjus tam laikotarpiui ir įvertinus gautas pastabas, Vatikane ir paskelbta naujoji instrukcija „Universae Ecclesiae“.

Joje patvirtinamas trejopas popiežiaus Benedikto XVI prieš kelis metus paskelbto minėto apaštalinio laiško tikslas: pasiūlyti visiems tikintiesiems Romos senąją lotyniškąją liturgiją kaip brangų bažnytinį turtą, kuris turi būti išsaugotas; užtikrinti, kad ekstraordinarinę apeigų formą realiai galėtų naudoti visi to norintys be jokio apribojimo. Pastaruoju metu kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai parodė, kad didelė dalis praktikuojančių katalikų – kartais net pusė – norėtų dalyvauti Tridento šv. Mišių celebravime. Pats Šventasis Tėvas 2007 metais vyskupams rašė, jog nepasitvirtino po Vatikano II Susirinkimo iškilę prielaidos, kad tridentinė liturgija išnyks kartu su senąja katalikų karta. „Dabar aiškiai matyti, kad jaunieji žmonės iš naujo atranda šią formą, junta jos patrauklumą ir ypatingą tinkamumą susitikimui su Švenčiausios Eucharistijos slėpiniu“, – pripažino popiežius Benediktas XVI.

Atsižvelgti į tikinčiųjų pageidavimus

Pagaliau trečias svarbus tikslas dokumento „Summorum Pontificum“ paskelbimui buvo atnaujintai siekti vienybės ir susitaikymo Bažnyčioje, žinant vadinamųjų tradicionalistų grupes, kurios labai skeptiškai žiūri į Vatikano II Susirinkimo padarytas permainas. Prisimenant praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio įvykius ir Susirinkimo mokymo nepriėmusio prancūzo arkivyskupo (dabar jau mirusio) Marselio Lefebvro įkurto Šv. Pijaus X sąjūdžio veiklą, Šventojo  Tėvo paskelbtasis moto proprio, leidžiantis plačiai naudoti Tridento lotyniškąją liturgiją, tapo pagrindu tos grupės dialogo su Šventuoju Sostu atnaujinimui. Popiežius Benediktas XVI, kuris anksčiau kaip Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas vedė derybas su lefebristais ir atšaukė jų vyskupų ekskomunikatą, 2007 metų laiške priminė praėjusių šimtmečių istorijos pamokas, kai nepakankamos Bažnyčios vadovų susitaikymo pastangos atvedė į didelius ir skaudžius krikščionių pasidalijimus.

Naujojoje instrukcijoje „Universae Ecclesiae“ išdėstant praktines „Summorum Pontificum“ vykdymo normas patvirtinama diecezinio vyskupo, kaip svarbiausio vietinės Bažnyčios liturginio gyvenimo tvarkytojo, kompetencija ir atsakomybė. Kilus ginčams ir kontroversijoms dėl ekstraordinarinės formos šventimo, jų vertinimas ir sprendimas priklauso Popiežiškajai „Ecclesia Dei“ komisijai. Apskritai instrukcija skatina ganytojus dosniai atsiliepti į tikinčiųjų prašymus celebruoti šv. Mišias pagal Tridento lotyniškąją liturgiją, pabrėžiant, jog įstatymas nenumato minimalaus („coetus fidelium stabiliter existene“ – „pastoviai egzistuojanti tikinčiųjų grupė“) tokių žmonių skaičiaus. Šiai, kad ir nedidelei grupei, gali priklausyti tikintieji iš įvairių parapijų ir netgi skirtingų vyskupijų, bet esant pageidavimui, jiems gali būti suteikta galimybė su kvalifikuotu dvasininku parapijinėje bažnyčioje ar koplyčioje celebruoti ekstraordinarinę liturgijos formą. Susidarius maldininkų grupėms, Tridento šv. Mišios gali būti švenčiamos ir garsiosiose šventovėse bei didžiuosiuose piligrimysčių centruose.

Pastoracinės išminties svarba

Sektinu pavyzdžiu gali būti pati Romos šv. Petro bazilika, kurioje atskiromis progomis leidžiama aukoti šv. Mišias pagal  iki Vatikano II Susirinkimo reformų galiojusį 1962 metų Romos Mišiolą. Paskutinis toks atvejis buvo gegužės 15 dieną, kai Vatikano bazilikoje Ketvirtojo Velykų sekmadienio šv. Mišias pagal Tridento lotyniškąją liturgiją kartu su kitais  hierarchais celebravo pats Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas ispanas kardinolas Antonijus Kanisarezas Lovera (pagrindiniu celebrantu buvo kardinolas Valteris Brandmiuleris). Pamaldose giedojo garsusis Siksto koplyčios choras, vadovaujamas senojo kapelmeisterio ir dirigento, žinomo tradicijos globėjo kardinolo Domeniko Bartolučio. Šv. Mišių auka baigėsi dokumentui „Summorum Pontificum“ skirta konferencija, kurioje kartu su kardinolu A. Kanisarezu Lovera pagrindiniais pranešėjais buvo žinomas tradicinės liturgijos skleidėjas vyskupas Atanazijus Šneideris iš Kazachstano bei Popiežiškosios „Ecclesia Dei“ komisijos sekretorius monsinjoras Gvidas Pocas.

Instrukcijoje „Universae Ecclesiae“ išdėstomi reikalavimai „kvalifikuotam kunigui“ („sacerdos idoneus“), kuris gali celebruoti liturgiją jos ekstraordinarine forma. Pirmiausia, žinoma, Tridento šv. Mišias, kaip ir kiekvienas pamaldas, gali celebruoti kunigai, kuriems nėra taikomos kanoninės bausmės ar apribojimai. Dėl lotynų kalbos naudojimo nurodoma, kad „reikalingas jos pagrindų žinojimas, įgalinantis kunigą teisingai ištarti žodžius ir suprasti jų prasmę“. Ankstesnis forma extraordinaria šv. Mišių aukojimo patyrimas yra pageidaujamas dalykas. Instrukcijoje yra siūloma vyskupijų ordinarams seminarijose rengiant būsimus kunigus supažindinti juos su Tridento liturgijos šventimu bei išmokyti lotynų kalbos pastoraciniams poreikiams. Tiek kunigai, tiek ir tikintieji, kurie pateikia prašymus ekstraordinarinės formos liturgijai, privalo pripažinti Popiežiaus, kaip visuotinės Bažnyčios aukščiausio ganytojo, autoritetą bei po Vatikano II Susirinkimo reformuotos liturgijos („forma ordinaria“) teisėtą galiojimą.

Pristatydamas naują instrukciją Vatikano informacinės tarnybos vadovas tėvas F. Lombardis pabrėžė jos teksto nuosaikumą bei reikiamą balansą, kuriuo siekiama užtikrinti taikingą ikireforminės liturgijos naudojimą to pageidaujančių tikinčiųjų ir kunigų dvasinei gerovei.

Tuo pat metu instrukcijoje „Universae Ecclesiae“ yra skatinama vyskupų pastoracinės išminties raiška ir bažnytinės bendrystės dvasia, kuri reikalinga visiems – tikintiesiems, kunigams ir vyskupams – dėl tikrojo susitaikymo siekio. Tikimasi, kad ši Šventojo Tėvo intencija bus skatinama ir toliau vystoma.

Bažnyčios veiklos viršūnė

Paskutinėje šios apžvalgos dalyje norisi supažindinti su prasmingomis popiežiaus Benedikto XVI mintimis, išsakytomis gegužės 6 dienos susitikime su liturgijos ekspertais, dalyvavusiais Popiežiškojo Šv. Anzelmo liturgikos instituto surengtame suvažiavime Romoje, kuris buvo skirtas šios institucijos 50-sioms metinėms. Šventasis Tėvas savo kalboje priminė, kad palaimintasis Jonas XIII įkūrė Šv. Anzelmo institutą ir jį patikėjo tėvams benediktinams Vatikano II Susirinkimo išvakarėse, kad jame dirbantys ekspertai suformuotų liturginei reformai tvirtą teologinį pagrindą. Tą reformą skatino daugelis episkopatų, norėdami, kad būtų sudarytos sąlygos tikintiesiems aktyviau dalyvauti liturgijos šventime, naudojant nacionalines kalbas bei pritaikant įvairių kultūrų bruožus misijų šalyse.

Kita vertus, iš pat pradžių buvo aišku, jog būtina gerai išnagrinėti teologinius liturgijos pagrindus, kad reformos eigoje būtų išvengta perdėto ritualizmo, kad nebūtų pasiduota subjektyvizmui ir nebūtų sureikšmintas celebranto vaidmuo. Reforma turi būti vykdoma suderinamai su Apreiškimu ir užtikrinant Bažnyčios tradicijos tęstinumą. Tai ir buvo daroma, „nepaisant kai kurių nesusipratimų ir klaidų konkrečioje reformos realizavimo eigoje“, – pažymėjo popiežius Benediktas XVI. Nurodęs į Vatikano II Susirinkimo liturginės konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ mokymą, jis aiškino, kad Bažnyčios liturgijos atnaujinimas ir ugdymas yra kur kas daugiau nei supaprastintai suvokta „susirinkimo reforma“. Jos tikslas pirmiausia buvo ne pakeisti ritualus ir gestus, „bet labiau atnaujinti patį mentalitetą, kad krikščioniškojo gyvenimo ir sielovadinės tarnystės centre iš tikrųjų būtų Kristaus velykinio slėpinio šventimas“.

Deja, tenka pripažinti, jog kai kurie ganytojai ir ekspertai perdėtai susitelkė į liturgijos reformos detales, kaip neva pagrindinį tikslą, todėl ne visur išlaikytas organiškas ryšys tarp liturgijos atnaujinimo ir viso bažnytinio gyvenimo atnaujinimo ir išvystymo. Todėl Šventasis Tėvas dar kartą priminė konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ patvirtinimą, kad „liturgija yra Bažnyčios veiklos viršūnė ir drauge šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“, todėl jos celebravimas turi būti didžiuoju tikėjimo ugdytoju. Todėl liturgijoje reikia išsaugoti nuolatinį ir teisingą ryšį tarp sveikos „traditio“ ir teisėto „progressio“. Kad būtų išvengta kartais visiškai nevykusio jų supriešinimo. Šios dvi koncepcijos yra aiškiai integruotos, nes „tradicija yra gyva realybė ir dėl to pati savyje neša pažangos, progreso principą“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Krikščioniškoji liturgija yra Kristuje išsipildžiusio išganymo pažado liturgija, bet tai kartu „vilties, piligrimystės į pasaulio pakeitimą liturgija“.

© 2011 „XXI amžius“