2011 m. gegužės 20 d.
Nr. 38
(1918)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Susitikimai su Popiežiumi – nepamirštami

Mons. Alfonsas Svarinskas
savo kambaryje

Garbingiausių žmonių, puošiančių
monsinjoro kambarį, portretų
centre – palaimintasis popiežius
Jonas Paulius II
Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotraukos

Šv. Mišios Popiežiaus koplyčioje.
Kairėje pusėje, arčiausiai Jono
Pauliaus II – kun. Alfonsas
Svarinskas Arturo Mari
(„L‘Osservatore Romano“) nuotrauka

Popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacija ir su ja susijusios iškilmės Romoje sukėlė didelį džiaugsmą daugelio tikinčiųjų širdyse. Palaimintasis yra tapęs artimu viso pasaulio tikintiesiems, kuriuos su meile glaudė prie savo širdies, kviesdamas dar labiau sekti Kristumi. Jis artimas net ir kitų tikėjimų žmonėms, nes siekė suprasti jų vertybes, pripažino jų teisę tikėti savo religija. Jonas Paulius II ypač artimas lenkams, nes jie teisėtai gali didžiuotis šiuo kilniu savo tautos sūnumi. Jis artimas ir lietuviams, nes ne kartą parodė savo meilę ir supratimą.

Mons. Alfonsas Svarinskas, kuriam ne kartą teko bendrauti su Palaimintuoju ir tiesiogiai patirti jo asmenybės žavesį, pasisiūlė papasakoti apie savo susitikimus su Popiežiumi Jonu Pauliumi II. Monsinjoras asmeniškai iš Palaimintojo patyrė daug meilės ir supratimo, o Popiežius per monsinjorą sužinodavo apie Lietuvos katalikų padėtį. Skaitytojų dėmesiui pateikiame mons. A. Svarinsko pasakojimą apie susitikimus su palaimintuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Pirmasis „neakivaizdinis“ susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II įvyko 1979 metų rudenį Maskvoje, kai sovietų okupuotoje Lietuvoje įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetas užsienio žurnalistams pristatė pirmuosius savo parengtus dokumentus. Tada perskaičiau kreipimąsi į Popiežių. 1988 metais iš lagerio grįžau į Lietuvą – buvau paleistas prezidento R. Reigano dėka, 1988 metų pavasarį apsilankiusio Sovietų Sąjungoje. Po 40 dienų sovietai ištrėmė mane į Europą. Mane priglaudė Augsburgo vyskupas Jozef Stimffle, parašęs man laišką 1987 gruodį, kurį gavau lageryje tik per 1988 metų Velykas. 1988 m. rugpjūčio 23 dieną išvykau į Frankfurtą. Romoje dalyvavau Jono Pauliaus II aukotose šv. Mišiose, į kurias nuvežė vyskupas J. Deksnys. Priėmime dalyvavo ir iš Lietuvos atvykę vyskupai J. Steponavičius ir J. Preikšas. Po Mišių atvyko Popiežiaus siųstas prelatas: „Jonas Paulius II kviečia į susitikimą. Ir jus, monsinjore. Eikite kartu su vyskupais į susitikimą.“ Nustebęs vysk. J. Steponavičiui pasakiau: „Mane Romoje jau vadina monsinjoru!“

Popiežius jau laukė mūsų. Sveikindamasis su juo po vyskupų pasakiau, kad esu atvykęs iš Sovietų Sąjungos lagerio. Jonas Paulius II kalbėjosi daugiau su manimi, o vyskupai tylėjo.

Spalio mėnesį į vyskupus buvo konsekruotas prel. A. J. Bačkis. Jis paprašė manęs su jo broliu Ričardu per Mišias įteikti Popiežiui dovanas – taurę ir kitas. Popiežius pasakė: „Kiek tu daug iškentėjai“, pasikėlė ir mane pabučiavo. Visa Bazilika plojo. Po Mišių mane pasveikino kilmingos ponios – buvau to vakaro didvyris. Tada susipažinau su kardinolais Kazaroliu ir Silvestriniu.

Su Popiežiumi susitikau 11 kartų. Jis žinojo mano pavardę, tik tardamas ją kirčiuodavo paskutinį skiemenį. Kartą Šv. Petro aikštėje stovėjau penktas nuo barjero, pro kurį praėjo Popiežius. Praeidamas jis pamatė mane ir sugrįžęs pradėjo šnekėti. Lenkės seselės stebėdamosi kalbėjo, kas čia toks, kad jį kalbina Popiežius. Kai Jonas Paulius II sirgo, per kard. S. Dzivišą gaudavau leidimą būti priekyje, kur būdavo pastatytos dvi eilės kėdžių (90) ir aš sėdėdavau vienoje jų. Aš galėdavau prieiti pasisveikinti su Popiežiumi, o kitus jis palaimindavo iš tolo. Taip du ar tris kartus esu susitikęs su Popiežiumi aikštėje. Kartą Jonas Paulius II lenkiškai paklausė, kas gero Lietuvoje. Aš atsakiau: „Lietuvoje Katalikų Bažnyčia miega“. Popiežius staiga pasisuko ir pasakė: „Aš manau, kad Lietuvos katalikai yra sąmoningi“. Pasakiau: „Ir aš tikiu. Jei lietuviai netikėtų, jie nekovotų už Bažnyčią ir Tėvynės reikalus“. Į tai Popiežius atsakė: „Manau, kad lietuvių tikėjimas nugalės visas kliūtis.“

Mane pakvietė ir į Vatikano radijo lenkų sekcijos 50-mečio minėjimą. Turiu nuotrauką – Popiežius medituoja savo koplyčioje, o po to aukoja Mišias. Po Mišių mes su lenkų kunigais iš koplyčios išėjome į koridorių. Lenkų kunigus sustatė prie koplyčios durų. Gale koridoriaus – lenkų tikintieji, priešais save – mane vieną. Su lenkais kunigais Jonas Paulius II kalbėjo neilgai. Dar anksčiau, per Mišias, mačiau, kad Popiežius kažkuo nepatenkintas. Jauni lenkų kunigai buvo be sutanų, pilkais švarkeliais ir skaitė lekciją. Trumpai su jais pakalbėjęs priėjo prie manęs. Jie gavo po vieną rožančių, aš gavau du. Pašnekėjęs su manimi  kelias minutes jis mane palaimino ir nuėjo, matyt, į savo koplyčią. Netrukus atėjo sekretorius vietnamietis ir pasakė, kad Popiežius kviečia pusryčių.

Padėkojęs nuėjau paskui sekretorių. Stovėjo ilgas stalas, ant jo didžiulė sidabrinė laivo formos vaza, žydėjo kvapnios mėlynos gėlės. Popiežius sėdėjo viename ilgo stalo šone, kitoje pusėje priešais mane, o gale – sekretorius Dzivišas, kitame – vietnamietis. Valgiau labai mažai, nes viskas man nuostabu, neįprasta. Pirmą kartą mane priėmė toks žmogus. Tuo metu gyniau du tremtinius vyskupus, ypač vysk. J. Steponavičių. O priežastis buvo tokia. Kai grįžau iš lagerio, nuvažiavau į Pivašiūnų Marijos atlaidus (ten gavau progą pakalbėti). Paskiau mane pakvietė pietums į koplyčią. Ten visi susirinkusieji buvo su raudonomis juostomis, tik aš vienas be jos. Tada vysk. J. Steponavičius kalbėjo vysk. V. Sladkevičiui: „Eik į Vilnių, aš atsisakiau, tik reikalauju, kad atiduotų Katedrą ir kuriją“. Matyt, koplyčios sienos irgi turėjo ausis. Po kelių dienų kulto įgaliotinis P. Anilionis iškvietė vysk. V. Sladkevičių ir pasiūlė eiti į Vilniaus Katedrą. Sladkevičius jam atsakė: „Vyskupijas dalija ne valdžia, bet Vatikanas“. „Mes padarysime, kad Vatikanas patvirtintų“, – sakė Anilionis. Tada Popiežiui paaiškinau apie susidariusią padėtį ir kalbėjau kaip Lietuvos Bažnyčios atstovas. Sakiau: „Neatleiskite vysk. Steponavičiaus KGB noru, tegul jis atvažiuoja į Vilniaus Katedrą nors vienai dienai. Jeigu jūs atleisite Steponavičių, tai Maskva triumfuos, sakydama, kad „ir mes nemėgome, ir Vatikanas nemėgsta“. Visi, kurie vyskupą gynė tuos 28 metus, nebodami jokių aukų, bus labai nuliūdinti Vatikano elgesiu. Tegul jis ateina bent vienai dienai į Katedrą“. Tada Popiežius trumpai pagalvojo, atsistojo ir pasakė: „Visa, ką galiu, aš jums padarysiu.“ Supratau, kad ir Popiežius visko negali. Padėkojau Popiežiui savo ir Lietuvos vardu ir išsiskyrėme. Netrukus Popiežius pakėlė vysk. J. Steponavičių į arkivyskupus ir jis kurį laiką ėjo Vilniaus arkivyskupo pareigas. 

Popiežius padarė gerą darbą priskirdamas Vilniaus arkivyskupiją prie Lietuvos Bažnyčios provincijos. Juk jis sakė: „Pusė mano širdies yra Lietuvoje.“ Prel. S. Žilys Popiežių mokė tarti lietuviškus sveikinimus. Ir ypač gerai jis nuramino Lietuvos lenkus, kreipdamasis į juos: „Jūs esate Lietuvos lenkai ir mylėkite savo tėvynę“. Jei Popiežius būtų ne lenkas, dėl tokių žodžių būtų kilęs skandalas, o dabar juos tie žodžiai nuramino.

1993 metais Popiežius lankėsi Lietuvoje. Deja, ne visur ir ne visada buvo rodoma jam derama pagarba. Žmonės buvo suskirstyti kvadratais, jų laisvė apribota. Per tuos aptvarus nebuvo galima prieiti prie Popiežiaus. Artimesnieji aptvarai buvo tušti, o tolimesni – pilni, todėl fotografuojant raudonos vėliavėlės atrodė didžiulės. Per radiją buvo paskelbta, kad į susitikimą atvyks apie pusę milijono, todėl geriau žiūrėti per televiziją. Dauguma taip ir padarė. Jei būtų bent keliomis dienomis anksčiau tai pasakyta, to gal ir nebūtų įvykę. Pats Popiežius vienam šveicarų teologui paskui sakė, kad  nesitikėjo, jog Lietuva yra tokia nukrikščioninta.

Jei ne Jonas Paulius II, nebūtume turėję ir palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio. Prie sovietų J. Matulaičio minėjimas vyko tik Karmelitų bažnyčioje, bet nė karto nebuvo Kauno Arkikatedroje. Popiežius tikriausiai žinojo lenkų nuomonę apie J. Matulaitį: jeigu Matulaitis būtų Lenkijos arkivyskupu, tai jis būtų geriausias Lenkijos vyskupas, o Vilniuje jis buvo geriausias Lietuvos vyskupas. Su visomis pasekmėmis. Bet jam buvo sudarytos tokios sąlygos, kad jis atsistatydintų.

Paskutinį kartą pas Joną Paulių II lankiausi 2005 m. sausio 5-ąją. Tada Popiežius kalbėjo mažai, bet mane pažino. Aš jam pasakiau, kad švenčiu kunigystės 50-metį ir gyvenimo 80-metį. Tada Jonas Paulius II manęs nieko neklausinėjo, tik uždėjo kairę ranką man ant rankos, o dešinę palaikė. Vėliau Italijos laikraščiuose buvo publikuota ši nuotrauka. Man išeinant jis šypsojosi ir laimino. Išėjęs iš salės pagalvojau, kad mačiau jį paskutinį kartą ir daugiau jo nematysiu. 

Taigi dabar, kai Jonas Paulius II tapo palaimintuoju, reikia į jį melstis ir prašyti užtarimo – juk jis pusę širdies paskyrė Lietuvai ir šio nutarimo neatšaukė.

Kai Jonas Paulius II rengėsi atvažiuoti į Lietuvą, Seimo komunistai mažą aikštelę prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pažadėjo pavadinti Popiežiaus vardu. Tuo tikslu  ant aukšto stiebo pakabino lentelę, nugręžtą į autobusų stotelės pusę. Pavadinimo visai nesimatė. Dabar tas užrašas perkeltas ant šventoriaus sienos. Gaila, kad toks Popiežiaus vardo „įamžinimas“ neatkreipė Bažnyčios vadovų dėmesio – juk tai pasijuokimas iš Popiežiaus ir Lietuvos. Regis, pernai E. Zingeris norėjo Jono Pauliaus II vardu pavadinti bevardę gatvę prie Šv. Onos bažnyčios. Tačiau juk prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios yra didelė aikštelė be pavadinimo – ją ir reikėtų pavadinti Jono Pauliaus II vardu, kaip dovaną jį iškeliant į Altorių garbę. Tikėkimės, kad atsiras katalikų, kurie gerbs popiežių ne tik žodžiais ir Vilniuje pastatys bažnyčią, dedikuotą palaimintajam Jonui Pauliui II. Tikėkimės, kad ir mes toje bažnyčioje susitiksime. 

Su dabartiniu Popiežiumi asmeniškai susitikęs nebuvau. 1990 metais Špajer mieste buvau susitikęs su kardinolu J. Ratzingeriu. Tada Lietuvai atstovavau aš vienas. Turėjau progos susitikti su kai kuriais vyskupais ir nuncijais. Susitikau ir su kancleriu H. Kohliu. Vroclavo arkivyskupas kardinolas Gulbinovičius manęs paklausė, kiek yra lietuvių, ir pridūrė, kad Lenkijoje yra 7 mln. sulenkintų lietuvių. Atsakiau: „Nežinau, kiek Lenkijoje yra sulenkintų lietuvių, bet Lenkijoje turime lietuvį kardinolą. Lietuvoje yra per 3 mln. lietuvių ir dar 1 mln. visame pasaulyje“. Kardinolas šypsodamasis atsakė: „Namie kalbėjome lenkiškai“. Atsakiau: „Tada kalbėti Vilniuje lietuviškai reikėjo didelės drąsos.“

Dabartinis Šventojo Sosto Apaštalinis nuncijus sakė, kad balandžio pabaigoje laikraštis „L‘Osservatore Romano“ rašė apie mano lagerių odisėjas. Gal pakvies į Romą, jeigu jau prisiminė mane.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija