2011 m. gegužės 25 d.
Nr. 39
(1919)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

A. Kubiliaus pergalė sustiprins jo pozicijas

Linas ŠALNA

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) praėjusią savaitę dalyvavo šou renginyje – rinko partijos pirmininką. Rinkimuose rungtyniavo du kandidatai: dabartinis lyderis, premjeras Andrius Kubilius ir partijos pirmininko pavaduotoja, Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kiti iškelti kandidatai buvo atmesti iš anksto pagal parinktas „demokratines“ nuostatas. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad konservatoriams ir toliau vadovaus A. Kubilius: už jį balsavo 5546 TS-LKD nariai, už I. Degutienę – 4628. I. Degutienė sako nesijaučianti „labai pralaimėjusi“, nes, kaip ji sakė, „atvirai pasakius, galvojau, kad pralaimėsiu daugiau.“ Iš pradžių, suskaičiavus dviejų trečdalių skyrių balsus, pirmavo I. Degutienė, surinkusi 2878, o A. Kubilius tuo laiku buvo gavęs 2519 balsų. Esminis lūžis, po kurio A. Kubilius ėmė pirmauti, įvyko suskaičiavus Kauno balsus. Išties jeigu toks gana gausus skyrius kaip Kauno būtų balsavęs kitaip, pavyzdžiui, 600 balsų (iš turėtų 1128 balsų) daugiau būtų skyręs I. Degutienei, pergalė būtų atitekusi jai. Savo balsavimu konservatyvieji Kauno konservatoriai išgelbėjo „modernistą“, „reformatorių“ Kubilių – mat jie šiuo atveju balsavo už jiems palankesnį sprendimą – už „generalinę partijos liniją“.

„Generalinės linijos“ laikėsi visi aktyvūs Kubiliaus šalininkai, kurie daug prisidėjo prie jo laimėjimo. A. Kubilių ypač atkakliai reklamavo Seimo rinkimuose sudaryto sąrašo pirmasis dešimtukas. Jis, beje, ir užima svarbiausius postus tiek Seime, tiek Vyriausybėje. Nesunku pastebėti, kad rinkimų kampanijoje A. Kubilių kaip partijos lyderį pirmiausia gynė ministrai ar buvę ministrai, t. y. Kubiliaus pavaldiniai. Dažnai pagrindinis jų argumentas buvo „drąsus“ Kubiliaus vadovavimas Vyriausybei ir „nepopuliarių, bet labai reikalingų sprendimų“ priėmimas. Nekultūringas partijos „bendraminčių“ puolimas prieš I. Degutienę paaiškinamas nebent naudos siekimu. (Konservatyviesiems Kauno partiečiams „apsispręsti“ masiškai balsuoti už Kubilių labai padėjo prieš rinkimų pabaigą pasklidęs pranešimas apie buvusio mero A. Kupčinsko pakvietimą į Kubiliaus komandą dirbti jo patarėju.)

A. Kubilius jau pirmuosius savo žodžius laimėjus rinkimus skyrė propagandai: toks lyderio laimėjimas reiškia, kad jo partija esą neabejotinai laimės 2012 metų Seimo rinkimus. Išties kai kurie politologai atkreipia dėmesį į Kubiliaus sugebėjimus partinį šou panaudoti savo tikslams. Be to, jis ir jo šalininkai pasistengė prakišti mintį esą jo partiečiai pritaria jo „pradėtiems darbams“ ir „reformoms“ Vyriausybėje (ne partijoje). Todėl A. Kubilius savo pergalę partijos vadovo rinkimuose laiko mandatu savo, kaip premjero, ir Vyriausybės darbų tęstinumui. Taip, išties, pasisakiusieji už Kubilių kartu pasisakė už tolesnį ir dar spartesnį emigracijos didėjimą, tautiečių, ypač jaunimo, išvarymą iš tėvynės, už tolesnį verslo gniuždymą, jo galimybių siaurinimą, už priverstinį pensijų karpymą (beje, vienintelį Europoje ir ES), tolesnį biurokratijos didinimą, sveikatos sistemos išbalansavimą, mokamo mokslo „įstatyminį“ įteisinimą, kultūros naikinimą per finansinę (ne)paramą, tolesnį lietuviškos spaudos engimą. Tad tokia politika kartu yra konservatyviųjų partijos narių kaltė – jie pasisakė už ekonominio ir dvasinio gyvenimo blogėjimą. Beje, rinkimai taip pat parodė, kad partijos gretos yra sumažėjusios iki 10 tūkst. narių.

I. Degutienė teigė, kad Kubiliui teks įsiklausyti į tuos, kurie balsavo už ją, tačiau jos žodžiai vargiai įtikina – Kubiliaus šalininkų, užėmusių visas svarbesnes pozicijas partijoje, Seime ir Vyriausybėje, persvara akivaizdi ir jų balsas ne tik kad stipresnis, bet ir galingas. Partijos vadovo rinkimuose savo balsą „parodyti“ galėjusios ir partijos „pelytės“, jau seniai užmirštos provincijoje ir pasmerktos sunkiam gyvaliojimui „vis dar iš krizės neišeinančioje, nors krizę sutramdžiusioje“ valstybėje, taip ir liks pamirštos iki kitų partinių rinkimų.  Kubiliaus pergalę ir nulėmė ne „provincijos pelytės“, bet dviejų didžiųjų miestų, visų pirma Kauno, politikos asai, mokantys apskaičiuoti keletą ėjimų į priekį. Kai kurie apžvalgininkai netgi pastebi, kad šis „žaidimas demokratija“ ir buvo sugalvotas paties Kubiliaus – juk 18 metų partijos vadas buvo renkamas iš vieno kandidato, o tai nėra gražu demokratine besiskelbiančioje partijoje.

Laikai, kai buvęs jos vadovas Vytautas Landsbergis išties neturėjo jokių konkurentų ir buvo pripažįstamas kaip vienintelis, galintis vadovauti partijai, jau seniai praėjo į „aukso amžiaus“ istoriją, todėl ir reikia „sužaisti demokratija“. Kubiliui reikėjo žūtbūt įrodyti partijos vadovybės, t. y. savo, demokratiškumą. Ir tą jis padarė „leisdamas“ balsuoti demokratiškai.

Kubilius pergalės iš partiečių besąlygiškai reikalavo dar iki rinkimų, vis kartodamas, kad jo pralaimėjimas gali reikšti jo pradėtų darbų nutraukimą ir „atstatomos“ ekonomikos visišką chaosą. Toks teiginys tik rodo, kad partijos linija susiveda vien į vadovo nuostatas – pripažįstama, kad partijoje niekas negali turėti bent kiek svaresnės „pozityvios“ reikšmės. Todėl Kubilius jau netiesiogiai žada nesitaikstyti su „disidentais“ partijoje. Tokie buvo G. Songailos vadovaujami tautininkai bei atskiri aktyvistai. Iškart po rinkimų Kubilius sakė, kad šiuo metu, kai partijos narių dauguma „apsisprendė iš tikrųjų labai geruose, intensyviuose, konkurencinguose rinkimuose“, nelieka abejonės, kad „tie, kurie galvoja kitaip, priima daugumos priimtą sprendimą kaip visos partijos sprendimą“. Todėl neatmestina, kad po rinkimų gali spręstis svarbus klausimas, ar iš partijos pasitrauks tautininkų grupuotė – neseniai jų vadovas G. Songaila buvo pašalintas iš TS-LKD už „politinį“ nusikaltimą.

Plačiau apie TS-LKD pirmininko rinkimus – penktadienio numeryje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija