2011 m. gegužės 27 d.
Nr. 40
(1920)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Dalijosi išgyvenimais ir patirtimi

Alvyra Grėbliūnienė

Šv. Mišių auka. Kairėje –
kun. Kęstutis, dešinėje – kun. Algis

Susitikimo akimirka

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ priklausomų asmenų reintegracinė bendruomenė „Aš esu“ įregistruota pernai spalio mėnesį. Jos vadovas – kun. Kęstutis Dvareckas, kuris pats buvo pasiekęs dugną. Tačiau išsigelbėjo, nes įtikėjo į Dievą, patikėjo, kad Dievui reikia jo. Dabar yra visiškai atsidavęs Jam, stengiasi vykdyti Jo valią. Todėl šiuo metu yra su tais, kam reikalinga pagalba. Tai įrašyta ir „Aš esu“ lankstinuke: „Mus vienija siekis visapusiškai padėti priklausomybe sergantiems asmenims reintegruotis į visuomenę, nes padėdami kitiems, padedame sau.“ Bendruomenę sudaro dvi šeimynos. Vienoje – keturi asmenys, kurie visi dabar drauge gyvena. Kitą šeimyną sudaro tie, kurie jau išėjo iš pirmosios šeimynos. Jie gyvena savarankiškai, savanoriauja. Šeimyna nusprendė, kad kartą per mėnesį reikėtų apsilankyti parapijose, mokyklose. Kelionės metu vyrai labiau atsiskleidžia, geriau vienas kitą pažįsta.

Pirmoji išvyka – į Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapiją. Čia Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai dieną parapijos bažnyčioje Ratnyčioje kun. K. Dvareckas su Kabelių parapijos klebonu kun. Algiu Vaickūnu aukojo šv. Mišias, sakė homiliją. Jis maldininkus ragino patikėti ir pasitikėti Dievu, kaip tai padarė Marija. Jei kančioj, klaidoj, nevilty patikėsime, kad esame ne vieni, tada nušvis rytas, Dievas keliaus su mumis. Kad mes išsiskleistume, kad pasikeistume, reikia nors lašelio tikėjimo, nes Dievui nėra negalimų dalykų. Po šv. Mišių parapijos namuose jaunimas susitiko su „Aš esu“ bendruomene. Kun. K. Dvareckas pristatė jos narius ir plačiau papasakojo apie bendruomenę. Jis suminėjo kelionių tikslus: dalintis savo išgyvenimais, netylėti, apsaugoti kitus, praskleisti sklandančius mitus. Patarti žmonėms, kad jie nekentėtų, kreiptųsi pagalbos. Priklausomybė – sunki liga, kuri sugrįžta. Ji įtraukta į psichinių ligų sąrašą. Vyrai gyvena vienos dienos principu. „Gyventi čia ir dabar“ – taip kalba ir Kristus. Reikia nelikti praeityje ir negalvoti apie rytdieną. Reikia sakyti: „Vartoti narkotikus, alkoholį galėjau vakar, galiu rytoj, bet ne šiandien.“ Taip diena po dienos išeinama į šviesą. Vyrų vienintelis tikslas – noras sveikti. Jie gyvena pagal 12 žingsnių programą. Dievas sako, jog padarys visus laisvus. Dievas yra ne baudėjas, bet mylintis Tėvas. Religijoj yra labai daug vardų, bet Kristus skelbia: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. Reikia ieškoti to kelio.

Kunigas Kęstutis priminė tiesą, jog pasitikėdamas tik savimi esi tarsi ta vynmedžio šakelė, atsiplėšusi nuo vynmedžio, kuri anksčiau ar vėliau nudžius. O būdama kartu su Kristumi, kartu su vynmedžiu gali žaliuoti... Labai svarbūs santykiai su artimais žmonėmis. Jų meilė yra labai brangi. Priklausomybės ligomis sergančiųjų išvarymas iš namų yra vienas to parodymas. Reikia netoleruoti, nenaikinti pasekmių, nesudaryti sąlygų save naikinti, neskolinti pinigų, sutikti būti išdaviku, kad padėtum draugui, vaikui. Priklausomybė panaši į bombą – ji sprogs, tik nežinai kada. Šia liga sergantys pirmiausia patys turi pradėti labiau gerbti ligą ir save. Kol bendruomenėje „Aš esu“ neišspręsti vyrų santykiai su savimi ir su Dievu, atsiribojama nuo santykių su moterimis. Jie gyvena atskirai. Juos leidžiama aplankyti.

Tarp bendruomenės narių ir parapijos jaunimo vyko aktyvi diskusija, buvo diskutuojama rūpimais klausimais. Susitikime dalyvavo svečiai: Andžejus, Alvydas, Povilas ir Saulius. Visi jie buvo pasiekę dugną. Visi patys ieškojo kelių, kaip iš jo išlipti. Andžejus augo katalikiškoj šeimoj, bet joje nebuvo gyvo tikėjimo. Išbūti bažnyčioje jam buvo kančia. Ieškojo savęs, pradėjo rūkyti žolę, perėjo prie heroino. Sustoti nesugebėjo. Pradėjo vogti. Tėvai išvijo, atsisakė draugai. Pateko į policiją. Policininkė papasakojo apie Pilnų namų bendruomenę Panaroje. Ten apsigyveno, bet jam buvo per daug maldų. Išėjo į kariuomenę, grįžęs vėl pradėjo vartoti narkotikus. Vėl pateko į policiją pas tą pačią policininkę. Ji vėl papasakojo apie sodybą Panaroje. Ten pragyveno dvejus metus, iš naujo atrado Dievą, bet po eilinio suklupimo nebenorėjo grįžti į Panarą, nes ten jam vis nepavyksta... Apie pusmetį gyvena „Aš Esu“ bendruomenėje ir ieško tikrojo savo pašaukimo, kuriame nebekentėtų, o išsiskleistų visas jo gyvenimas.

Alvydas. Nuo vaikystės jautė poreikį svaigintis alkoholiu. 18 metų išėjo iš namų. Tapo laisvas. Vis daugiau gėrė. Tėvai iš pradžių moralizavo, vėliau priėmė tokį, koks buvo, o po antro atkryčio nenorėjo matyti savo namuose. Likęs vienas bandė negerti. Surado kun. Kęstutį ir dabar kartu gyvena, bręsta tikėjime. Baugina, kad niekada negalės vartoti alkoholio, bet šiandien gali be jo gyventi. Turėjo merginų, bet jos atsisakė draugauti su alkoholiku. Bendruomenėje vėl jį aplankė. Kai Alvydas papasakojo, kad dabar meldžiasi, auga tikėjime, jos nusprendė, kad jau visai susipykęs su protu.

Povilas. Paveikė tėvų skyrybos. Nustojo mokytis, pradėjo vartoti narkotikus. Ilgainiui pablogėjo sveikata. Melas, apgavystės lydėjo jo gyvenimą. Paklausė tėvų, reabilitacijoje prabuvo metus. Išėjęs po pusės metų vėl atkrito ir visai sužlugo. Labai blogai jautėsi, vos nenumirė. Ir bijojo, ir norėjo mirti. Tėvai išvijo iš namų. Įvyko lūžis. Viduje tuščia. Draugas padėjo, susipažino su kun. Kęstu. Čia gyvena jau keturis mėnesius. Pradeda pažinti Dievą. Pamažu atsiranda motyvacija, silpnėja potraukis priklausomybei.

Saulius. Jų susitikimo tikslas parodyti, kad priklausomybė yra liga. Žmogų vartotojiška visuomenė suklaidina. Jis ieško tikrų dalykų alkoholyje, narkotikuose. „Bet mes galim parodyti, kad įmanoma priklausomybę nugalėti, vėl patirti gyvenimo džiaugsmą. Kai prisidirbi, tada surandi Dievą ir keičiasi santykis su Juo“, – pasakojo vyras.

Į diskusijas įsijungė ir Kabelių parapijos klebonas Algis Vaickūnas. Jis pasidalino įspūdžiais, patirtais Medžiugorėje. Ten gyvena priklausomybės ligomis sergantys žmonės. Ten jie susitinka Jėzų, bet jiems paliekama laisvė. Jiems padeda tikėjimas ir malda. „Juk meilės vardas – atsidavimas.“ Turi melstis už draugą, kad jis atsiverstų, praregėtų. Šiandien informacijos turim labai daug. Mums reikia performacijos, reikia gyvo tikėjimo, reikia Kristaus kiekvienai dienai. Esmė yra „paragauti Kristaus“. Jo paragavus, visa kita yra tulžis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija