2011 m. birželio 1 d.
Nr. 41
(1921)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ar egzistuoja visatos Kūrėjas

Jonas Grigas

Vilniaus universiteto profesorius emeritas

Milijonai tiki, kad jis egzistuoja. Nedaugelis turi įrodymų. Kunigai per mišias kartoja: „Garbinkime Dievą, visatos Kūrėją“. Ar gali jo buvimas būti įrodytas mokslo metodais? Ar galime tikrai žinoti, kad Kūrėjas sukūrė visatą ir gyvybę, įskaitant žmogų? Ar gali būti atsakymai, paremti tikėjimu? Mokslas teigia, kad visata išsivystė dėl visiškai natūralių procesų, kuriuos tiria ir aiškina mokslas.

Tūkstančius metų žmonės svarstė, ar yra Dievas. Dauguma įsitikinę, kad to negalima įrodyti. Spėjama, kad tinkamas atsakymas yra filosofinis ir metafizinis. Kiti yra agnostikai, teigiantys, kad jie nežino, ar Dievas yra. Tie, kurie tiki, kad Dievas yra, dažnai tiki pasyviai. Dažniausiai todėl, kad jie taip buvo išmokyti vaikystėje. Kitiems tai visai nerūpi. Skeptikai mano, kad Dievo nėra. Šie žmonės sudaro specialią grupę, apie kuriuos Biblijoje pasakyta: „Kvailys pasakė savo širdyje: nėra Dievo“ (Ps. 14:1.). Kodėl skeptikai vadinami kvailiais? Ar galime Kūrėjo buvimą priimti tik tikėjimu? Juk dabar mokslas gali tiek daug įrodyti. Bet mokslas neatsako į klausimą kodėl – į jį stengiasi atsakyti religija. Mokslas atsako tik į klausimus kaip. Tad paieškokime tų atsakymų kaip ir Kūrėjo įrodymo moksle – biologijoje, astronomijoje, chemijoje ir matematikoje.

Svarbiausias klausimas, ar gyvybė Žemėje atsirado dėl aklo atsitiktinumo evoliucijos eigoje, ar buvo sukurta Kūrėjo. Dauguma žmonių tiki evoliucija, kiti tiki Kūrėju. Vieni mano, kad daugiau tikėjimo reikia tikėti evoliucijos hipoteze nei Kūrėju. Tikėjimas yra labai svarbus krikščionims. Be tikėjimo negalima patikti Dievui. Kas ateina pas Jį, Juo privalo tikėti. Gilus tikėjimas Dievu, kuris atlygina visiems uoliai Jo ieškantiems, reikalauja Jo buvimo įrodymų. Tik gavus įrodymų atsiranda tikėjimas ir visiškas pasitikėjimas. Jei nesate tikras Dievo buvimu, jei įrodymai kelia abejonių, jūsų tikėjimas silpnas ir gali visai išnykti.

Apaštalas Paulius rašė, kad „mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa, bet ne visi turi tokį pažinimą.“ (I Kor. 8:5-7). Tačiau pasaulio religijos sukūrė daug medinių, akmeninių, bronzinių ir kitokių dievų, dar kiti egzistuoja tik žmonių mintyse. Senovės graikai garbino 30 000 dievų, o šiuolaikiniai induizmo sekėjai garbina 5 milijonus dievų! Tai nebūtinai neišmanymas ir painiava! Visatos Kūrėjas parodė kelią, kaip išvengti šios painiavos. Ką apie tai sako mokslas?

Remkimės faktais, pamąstykime racionaliai, priimkime tai, kas gali būti įrodyta.

Tobuliausias laikrodis

Visi turime laikrodžius. Vieni yra tikslesni, kiti ne tokie tikslūs. Kai jūs pastebite, kad laikrodis rodo netiksliai, jį patikslinate pagal kitą laikrodį ar laiko etaloną. Iki 1967 metų astronomai stebėjo Žemės judėjimą dangaus kūnų atžvilgiu ir matavo laiką. Tai buvo visatos Kūrėjo laikrodis! Jis sukūrė dangaus kūnų judėjimą ir žmonija išmoko naudotis jo nuostabiu tikslumu. Mano vaikystėje ant sienos kabojo švytuoklinis laikrodis, kurio švytuoklė padarydavo vieną periodą per sekundę. Jis nebuvo tikslus. Vėliau kvarciniai laikrodžiai skaičiavo pjezoelektrinio kvarco virpesių dažnį. 1967 metais mokslininkai sukūrė atominį laiko etaloną, kuriuo tapo cezio atomų virpesių dažnis – 9 192 631 770 virpesių per sekundę. Jo paklaida yra viena sekundė per 30 milijonų metų. Panašus yra ir kitų atomų virpesių dažnių tikslumas. Vėliau mokslininkai sukūrė dar tikslesnį optinį laikrodį, matuodami laiką šviesa. Šie laikrodžiai naudoja gyvsidabrio jonų optinių virpesių dažnį. Optinių virpesių dažnis yra milijonas milijardų (1 000 000 000 000 000) virpesių per sekundę. Atšaldę gyvsidabrio jonus lazeriu ir matuodami šį virpesių dažnį mokslininkai įkinkė Kūrėjo tikslumą geresniam laiko matavimui. Optinių laikrodžių paklaida yra viena sekundė per 30 milijardų metų! Jų virpesių dažnis niekada nekinta. Kas ir kaip sukūrė tokį atomų ir jonų virpesių tikslumą ir patikimumą? Ar jis atsitiktinis? Reikėjo ilgo laiko ir didžiausių pastangų laikrodininkams sukurti laikrodžius. Kaip galima patikėti, kad dangaus bei atominiai ir optiniai laikrodžiai atsirado atsitiktinai? Iš tikrųjų žmonės tik išmoko naudotis tuo, ką Kūrėjas jau sukūrė.

Termodinamikos dėsniai

Ar visatos medžiaga egzistavo visada? Ar ji atsirado kažkokiu laiko momentu? Atsakymas į antrąjį klausimą yra taip. Ar turime tam įrodymų?

Pirmasis termodinamikos dėsnis teigia, kad medžiaga ir energija iš nieko neatsiranda ir niekur neišnyksta. Visatos atsiradimas iš nieko pažeistų seniai mokslo bendruomenės pripažintą pirmąjį termodinamikos dėsnį, kurį dabar kai kas norėtų ignoruoti. Gal Visata, jos medžiaga ir energija yra Kūrėjo darbas?

1898 metais Marijai Kiuri (Curie) atradus radioaktyvųjį radį paaiškėjo, kad radioaktyvieji elementai spinduliuoja didelės energijos kvantus. Urano atominis svoris yra 238. Jam skylant atsiranda trys helio atomai, kurių atominis svoris yra 4. Naujo 226 atominio svorio uranas tampa radžiu. Radis vėl spinduliuoja energijos kvantus ir gamina naujus atomus, kol po 1 590 metų virsta švinu. Kas iš to seka? Kažkada buvo laikas, kai uranas neegzistavo, nes jis tik skyla. Jis nėra stabilus, kaip, pavyzdžiui, švinas ar kiti elementai. Vadinasi, buvo laiko momentas, kai radioaktyvūs elementai – uranas, radis, toris, radonas, polonis ir kiti – atsirado. Jie neegzistavo visada, vadinasi, medžiaga neegzistavo visada, neevoliucionavo – ji atsirado kažkuriuo laiko momentu. Niekas negali iš nieko lėtai atsirasti! Medžiaga, įskaitant radioaktyvius elementus, negalėjo savaime atsirasti. Padarykite ką nors iš nieko. Elementai atsiranda žvaigždėse vykstant branduolinėms reakcijoms. Bet kodėl? Egzistuojančios realybės atsiradimui reikėjo Kūrėjo.

Vienas svarbiausių fizikos dėsnių – antrasis termodinamikos dėsnis – teigia, kad visi natūralūs procesai gamtoje vyksta didėjant netvarkai, arba entropijai. Pavyzdžiui, įlašinus rašalo į stiklinę vandens, rašalo molekulės nelieka tvarkingai išsidėstę laše, bet išsisklaido. Pasikvėpinus kvepalais molekulės nelieka visam laikui tvarkingai prikibusios, bet išsisklaido į aplinką. Išsisklaidžius joms netvarka padidėja. Mikropasaulyje tvarką palaiko elektromagnetinės ir kitos sąveikos jėgos, visuomenėje – policija, kariuomenė, saugumas ir kitos prievartos institucijos.

Taikant šį dėsnį visatai, joje taip pat turėtų didėti netvarka, arba entropija, priešingai nei seka iš evoliucijos teorijos – vis tobulesnės struktūros, tobulesni gyvūnai. Pasak Č. Darvino (Charles Darwin) pasekėjo Aldous Huxley, evoliucija reiškia nuolatinį tvarkos, organizacijos, kompleksiškumo didėjimą. Tai prieštarauja antrajam termodinamikos dėsniui. Kadangi visata plėsdamasi nuolat išsenka, antrasis termodinamikos dėsnis kelia klausimą: kas ją užsuko? Gal Kūrėjas?

Evoliucijos teorija kupina prieštaravimų. Ji stengiasi paaiškinti augalų, gyvūnų ir žmogaus kilmę iš paprastesnių gyvybės formų iki pat viršūnės – žmogaus. Vienas iš argumentų yra tai, kad žmonės 99 proc. chemiškai yra panašūs į beždžiones, o kraujo tyrimai rodo, kad šimpanzės yra artimiausi žmogaus giminaičiai. Tačiau pagal pieno chemiją artimiausi žmogaus giminaičiai yra asilai. O pagal cholesterolio kiekį artimiausi žmogaus giminaičiai yra gyvatės.

Gyvybės sudėtingumas

Ar esate matę tvarkingus sprogimus? Dr. B. G. Ranganathan rašo: „Atsitiktinė gyvybės kilmė yra panaši į didžiausio žodyno atsiradimą iš atsitiktinai sumestų raidžių spaustuvėje“. Ir tai nekalbant apie tokias sudėtingas gyvybės formas, kaip didieji gyvūnai ar žmogus. Kembridžo universiteto profesorius seras Fred Hoyle pasakė: „Tikimybė, kad gyvybė savaime atsirado, yra palyginama su tikimybe, kad viską šluojantis tornado galėtų surinkti vieną moderniausių „Boeing 747“ lėktuvų iš aplink išmėtytų dalių“.

Pažiūrėkime į paprasčiausius pelių spąstus. Kokią jų dalį galėtume išmesti, kad spąstai toliau veiktų? Nė vienos! Nors tai labai paprastas mechanizmas. Kadangi spąstų negalime padaryti dar paprastesnių, jie atitinka minimalaus sudėtingumo sąlygą. Gyvų organizmų taip pat negalima padaryti paprastesnių, kad jie išgyventų, nes ir jie atitinka minimalaus sudėtingumo sąlygą. Pašalinus bet kokią jų dalį organizmas nustoja normaliai funkcionavęs. Minimalaus sudėtingumo sistemų negalima sukurti palaipsniui jas modifikuojant iš paprastesnių į vis sudėtingesnes. Jos turi egzistuoti tokios, kokios yra, arba visai neegzistuoti! Atėmus bet kurią dalį jos nustoja gyvuoti. Ką tai rodo?

Čarlzas Darvinas knygoje „Rūšių kilmė“ pastebėjo didelę problemą: „Jeigu būtų galima įrodyti, kad bet kuris sudėtingas organas negalėjo išsivystyti dėl daugkartinių palaipsnių modifikacijų, mano teorija visiškai sugriūtų“. Gamtoje yra daug biocheminių sistemų, kurių negalima supaprastinti. Jos kartais vadinamos molekulinėmis mašinomis ir jų, kaip ir automobilio variklio, negalima supaprastinti, kad jos veiktų toliau.

Biologinėse struktūrose baltymai yra molekulinių mašinų sudedamoji dalis. Kaip tinkamai sujungti laidai, varžtai ir visi elektronikos elementai yra televizoriaus sudėtinės dalys, taip baltymai tinkamai veikia, kai visos gyvojo organizmo sudėtinės dalys tinkamai sujungtos. Įsigilinus į jų veiklą matome ne tik gilų, bet ir minimalų sudėtingumą molekuliniame lygmenyje. Organizmai yra visi sudėtingi – kai kurie nuostabiai – ir jų negalima supaprastinti. Jie turėjo atsirasti tokie, kokie yra, nes jie negalėjo išsivystyti palaipsniui iki dabartinio lygio. Turime pagarbiai žiūrėti į jų Kūrėją, kuris tą sudėtingumą sukūrė.

Amino rūgštys, baltymai ir DNR

Padarykime ekskursą į biologijos pasaulį ir pažvelkime giliau į gyvų organizmų ląsteles. Pamatysime rafinuoto dizaino, sudėtingą ir tarpusavyje susijusį pasaulį.

Susijungę tarpusavyje amino rūgštys sudaro baltymų grandines. Tačiau tik tam tikru būdu amino rūgštys susijungę sudaro veikiančius baltymus, kaip tik tam tikru būdu sudėtos raidės sudaro sakinius. Savaime amino rūgštys dar nėra baltymai, kaip savaime raidės dar nėra poezija. Abiem atvejais sudedamųjų dalių tinkama seka lemia funkciją arba jos nebuvimą. Šios ypatingos baltymų ir DNR sekos nustatymą evoliucijos teorijai yra sunkiausia paaiškinti.

Baltymai privalo atlikti savo vaidmenį tam tikra tvarka, kad sukeltų tam tikras chemines reakcijas arba sukurtų tam tikras struktūras ląstelių viduje. Šis veiksmas vadinamas specifiškumu. Dėl šio specifiškumo baltymai negali pakeisti vienas kito. Jie skirti skirtingiems tikslams, kaip ir kirvis, grąžtas, plaktukas ar atsuktuvas.

Kaip galėjo atsitiktinai atsirasti DNR? DNR sudėtingumas ir molekulės painumas, sujungtas su stulbinančiu kiekiu joje chemiškai užkoduotos informacijos, neabejotinai kalba apie faktą, kad ši supermolekulė negalėjo atsirasti dėl aklo atsitiktinumo. Gyvybės kodas negalėjo atsirasti atsitiktinai. Kodas yra proto darbas. Net protingiausi šuo ar šimpanzė negalėtų sukurti gyvybės kodo. Tuo labiau jis negalėjo atsirasti atsitiktinai – lygiai kaip negalėtų pianino klavišais bėgiojanti pelė pagroti M. K. Čiurlionio „Miško simfonijos“. Kodai neatsiranda iš chaoso. Kuo daugiau statistiškai reiškinys yra neįtikėtinas, tuo mažiau galime tikėti, kad jis įvyko atsitiktinai. Jam alternatyva yra Kūrėjas. Vienoje ląstelėje užkoduotos informacijos kiekis yra trilijonas bitų. Jis prilygtų daugiau nei dešimties milijonų knygų tomų raidžių skaičiui. Kas jas suskaičiuotų? O kas jas tinkamai sudėliotų? O mūsų kiekvienoje ląstelėje tie bitai tinkamai sudėlioti. Kaip ir kas juos tiksliai sudėliojo?

Japonų ir vokiečių mokslininkai, tyrinėdami vieno enzimo kristalinę struktūrą, atrado mažiausią gamtos mašiną – gyvose ląstelėse esantį mažytį variklį, kurio dydis yra (10 nm x 10 nm x 8 nm) (nm yra nanometras arba milijardinė metro dalis). Variklis sukasi nuo 0,5 iki 4 apsisukimų per sekundę greičiu. Šis variklis yra žinomas ne tik kaip mažiausias, bet jis yra mažiausias, kuris gali veikti pagal fizikos ir chemijos dėsnius. Vokiečių mokslininkai neseniai atrado didžiausią molekulę organizme, susidedančią iš milijono protonų ir neutronų. Kaip tokie varikliai ir tokios molekulės galėjo atsirasti savaime?

DNR tyrimai parodė, kad žmonijos protėvis Adomas, arba M91, galėjo gyventi maždaug prieš 60 tūkst. metų Afrikoje. Ten galbūt apie Kalėdas gimė kūdikėlis. Nežinia koks buvo jo vardas, bet ateities kartos tikriausiai jį vadins Adomu M91. M91 – tai genetinis žymeklis, esantis vyriškoje Y chromosomoje. Kaip žinia, tėvas sūnui perduoda identišką Y chromosomą, kurią gavo iš savo tėvo. Taigi, visi maždaug 3 milijardai šiuo metu pasaulyje gyvenančių vyrų nešioja beveik tą pačią M91 Y chromosomą, tik šiek tiek pakeistą per 2 tūkstančius nuo to laiko gyvenusių žmonijos kartų mutacijų. Pakartojus žodį „pro“ du tūkstančius kartų ir pridėjus žodį „senelis“, gausime apytikslį kiekvieno iš mūsų ryšį su Adomu, kuris gyveno galbūt kažkur Tanzanijoje ir buvo visos žmonijos protėvis.

Bet iš kur ir kaip Žemėje atsirado gyvybė ir visos žmonijos protėvis Adomas? Biblija teigia, kad Dievas viską sukūrė. Ar tai tiesa, ar jis savaime atsirado? Kaip ir uranas 238 kažkokiu momentu turėjo atsirasti, didysis gyvybės modelis yra toks, kad gyvybė galėjo atsirasti tik iš anksčiau buvusios gyvybės. Tai yra biogenezės dėsnis. Tiriant pirmuonis ir bakterijas pastebima, kad gyvybė atsiranda iš gyvybės. Yra daugybė gyvybės rūšių, bet kiekviena visada atgamina tik tą pačią rūšį.

Gyvybė negali atsirasti iš negyvosios gamtos. Evoliucijos teorijos sekėjai mano, kad iš negyvosios gamtos tam tikromis sąlygomis miglotoje tolimoje praeityje spontaniškai gimė primityvios gyvybės formos. Bet tai sukelia dideles problemas, siekiant paaiškinti ląstelių sudėtingumą.

Ląstelės gali atsirasti tik iš anksčiau buvusių ląstelių, nes net paprasčiausios ląstelės yra ypač sudėtingos. Paprasčiausias organizmas, sugebantis gyventi nepriklausomą gyvenimą, yra bakterijų ląstelė, sumažinto sudėtingumo šedevras, prieš kurį erdvėlaivis atrodo visiškai nešiuolaikinis. Ląstelei reikia visų pagrindinių dalių su jų įvairiomis funkcijomis išgyvenimui. Todėl jeigu ląstelė išsivystė, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje turėjo atsirasti milijardai ją sudarančių dalių pagal tikslią tvarką. Bet kaip tai įmanoma be Kūrėjo?

(Bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija