Kultūros zona

Literatūra

Sibiro tremties vaikų atsiminimai

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Knygos „Sibiro vaikai“ viršelyje – „didžiosios nusidėjėlės“ seserys tremtinės trylikametė Aušra ir keturiolikmetė Laimutė Juškaitė. 1949 metai, Raseinių kalėjimas

Aušra Juškaitė prieš tremtį su dėdės Jono Žemaičio dovanota lėle

„Naujojo lanko“ leidykla per savo gyvavimo dešimtmetį išleido apie 700 knygų. Dauguma jų – pasakojimai, atsiminimai apie tremtis, pokario pasipriešinimą, taip pat pripažintų ir pradedančių autorių grožinės knygos, meniniai albumai. Šioje leidykloje  savo knygas yra išleidę dauguma tremtinių bei politinių kalnių, kurie randa čia bendraminčių. Ir leidyklos direktorius Vidmantas Zavadskis, ir spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ direktorius Tautvydas Majauskas yra buvę mažieji tremtiniai...

Birželio 15 d. 13 val. Seimo parodų galerijoje Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų komisijos pirmininkas Arimantas Dumčius atidarys knygų apie tremtį parodą. Leidyklos „Naujasis lankas“ direktorius V. Zavadskis pristatys šiais metais išleistas knygas: Jono Abromaičio  „Tremtis užpoliarėje“, leidinį ,,Sibiro vaikai“, V. Rimkaus „Stasys Dumčius – ugniagesybos organizatorius, švietėjas, Kauno savivaldybės brandmajoras“, Marijos Grabauskaitės-Augustinienės „Kur mano tėviškė? Sibiras–Lietuva –Australija“. Parodų galerijoje bus demonstruojamas A. Maciukevičiaus trumpametražis filmas „Akys virš kryžiaus“.

Leidyklos direktorius knygų priskaičiavo šešias dešimtis. Tarp jų bus ir dar spaustuvės dažais kvepianti atsiminimų Lietuvos vaikų tremtinių atsiminimų knyga „Sibiro vaikai“ (sudarė Irena Kurtinaitytė ir Vidmantas Zavadskas).

Knygoje, kurios didžioji dalis tiražo (1200 egz.) bus dovanota Lietuvos mokykloms, spausdinama 16 vaikų tremtinių prisiminimai. Anot Irenos Kurtinaitytės, ši knyga ir apie tai, kaip Sovietų Sąjunga, okupavusi Lietuvą, išnaudojo ir žalojo net vaikus. Mažieji ieškojo išeities atremti skaudžius okupanto siųstus smūgius, svajojo apie tik iš tėvelių pasakojimų žinomą stebuklingą žemę – Lietuvą. Vaikų didžiausia svajonė buvo grįžti į savo ir tėvelių Tėvynę...

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietoves buvo ištremta 55350 iki 16 metų vaikų, tremtyje gimė dar 18306. Tai šitiek tūkstančių mažų širdelių kentėjo badaudami, vaikystę praleido su tremtinio etikete.

Visų vaikų tremtinių gyvenimai išskirtiniai, pamokantys, nuoširdūs. Manau, kad perskaityti šią knygą yra kiekvieno Lietuvos piliečio garbės reikalas.

Viena iš knygos herojų – Aušra Vilkienė. Spausdiname trumpą jos istorijos atpasakojimą.

Aušra VILKIENĖ

1941 metų birželio 14-tą penkiametė Aušra Juškaitė iš Šiluvos su tėveliu eiguliu Rapolu ir mama mokytoja Kotryna (partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto seserimi), ketverių metų broliuku Ramojumi bei dvejų metukų sesute Rūtele ištremta į Komiją, Kortkeroso r. kirtavietes.

Gyvenvietė, 12 km nutolusi nuo artimiausios gyvenvietės, buvo su aukštomis tvoromis ir sargybinių bokšteliais. Joje, kiek prisimenu, buvo apie 15 barakų. Barake gyveno daugybė žmonių. Tai buvęs lageris, tad likę daugybė blakių, vasaromis debesys uodų ir  moškių, vėliau pasipylė utėlės. Kas kaip įmanydami gynėmės nuo kraugerių. Tremtiniai gyveno baisiomis sąlygomis ir buvo beteisiai. Galėjo ar negalėjo – visi buvo varomi kirsti miško, nors neturėjo tam tinkamų drabužių, avalynės. Po darbo grįždavo pikti, suvargę, apiplyšę, šlapi ir sušalę. Kirtavietės buvo už 5–6 km, bet į darbą ir atgal reikėdavo eiti pėsčiomis. Sugrįžus dar atstovėti eilę prie duonos ir šilto viralo normos. Į tą viralą, kad daugiau būtų, vasaromis pridėdavome išvirę arklinių rūgštynių ar kitokių žolių. Žiemomis tėveliai iš miško parnešdavo jaunų pušaičių kaladėlių, o joms atitirpus, rudą žievės dalį nuskusdavo, po ja likusį baltos žievės sluoksnį nulupdavo, supjaustydavo lakštais ir ilgai virdavo. Išvirtą rudą masę dėdavo į viralą.

Mes visą laiką norėjome valgyti. Dienos normą vaikui – 300 gramų – brolis suvalgydavo iš karto, o aš mažą gabaliuką pasilikdavau rytojui, bet kadangi iš alkio negalėdavau užmigti, tai suvalgydavau.

Kartą valgykloje į sriubos puodą įkrito žibalinė lempa. Nutarė tą „žibalinę“ sriubą išdalinti vaikams. Tai po kelis kartus bėgome į valgyklą tos sriubos prašyti.

Tėveliui, buvusiam eiguliui, miško kirtimas nebuvo naujiena, tačiau mamytė, I laipsnio mokytoja, išdirbusi 22 metus, kirsti nesugebėjo. Tėvelis, kad gautų už mamą tuos varganus 500 gramų duonos, turėjo įvykdyti ir mamos normą. Ji tuo metu padėdavo atkasti sniegą apie medžius, krauti šakas. Taip sunkiai dirbdamas tėvelis atlaikė dvejus metus, bet kartą darbininkai pranešė, kad eidamas iš darbo jis parkrito. Su mama nubėgome į parduotuvę, paėmėme tėvelio duonos davinį, aš nubėgau pas jį. Radau tėvelį už 2–3 km sėdintį vieną. Veidas buvo kruvinas, bejausmis. Padaviau duoną, jis ją suvalgė ir tyliai paprašė gerti. Kažkur miške radau balą rudo vandens, jis atsigėrė, dar kiek pasėdėjo, ir mes abu iš lėto grįžome į učiastką. Daugiau miške dirbti jis nebegalėjo...

1943 metais pradėjau mokytis pirmoje klasėje. Viename kambarėlyje mokėsi visi vaikai, nes keturioms klasėms mokyti tebuvo viena mokytoja. Neturėjom nei knygų, nei sąsiuvinių: rašėme ant senų laikraščių, senų rusiškų knygų. Tuo metu brolis ir sesutė lankė darželį, ten gaudavo pavalgyti, o mokiniams per dieną nieko neduodavo – tik tai, kas priklausė pagal korteles. Iš badmečio laikų liko atmintyje atvejis, kai dėl šalčio mokyklos nelankiusiems mokiniams mokytojos nurodymu buvo atimtas duonos davinys...

© 2011 „XXI amžius“