2011 m. birželio 15 d.
Nr. 45
(1925)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Retro

Degęs Dievo ir Tėvynės meile

Kun. Antano Miluko 140-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Kun. Antanas Milukas

Garbingą kelią lietuvių tautiniame judėjime yra pramynusi lietuvių katalikų dvasininkija, davusi lietuvių tautai daug ryškiai švietusių švyturių. Vienas tokių – lietuviškos spaudos leidėjas, publicistas ir rašytojas, kultūrininkas ir švietėjas kunigas Antanas Milukas, nuo kurio gimimo prabėgo 140 metų.

Kun. A. Milukas gimė 1871 metais Marijampolės apskrityje, Krosnos valsčiuje, Šeštokų kaimo ūkininko Juozo Miluko ir Elzbietos Viskačkaitės šeimoje. Dar ankstyvos vaikystės metais artimieji bei aplinkiniai netruko pastebėti Antanuko polinkį mokslui, todėl tėvai jį pradėjo leisti į Rudaminos pradžios mokyklą. Vėliau mokslą tęsė garsiojoje Marijampolės gimnazijoje.

Milukai labai norėjo, kad jų sūnus taptų kunigu, todėl Antanas jų norams nė nesipriešino, tik tvirtai pareiškė: „Būsiu kunigu, tik lietuvių kunigu“. 1889 metais įstojęs į Seinų kunigų seminariją A. Milukas savo idėją išsakė ir bendraminčių klierikų slaptame susirinkime. Kunigo pašaukimo ir tarnavimo tėvynei jis neišsižadėjo iki pat gyvenimo pabaigos.

Dar besimokydamas Seinų kunigų seminarijoje A. Milukas išsiskyrė iš kitų klierikų: gerai mokėsi, visą savo jaunatvišką energiją aukojo lietuvybei skleisti, įsitraukė į tautinį atgimimą, bendradarbiavo varpininkų leidžiamuose laikraščiuose „Varpas“ ir „Ūkininkas“, pasirašinėdamas juose Antanėlio, Dzūkelio ir kitais slapyvardžiais. Jis rašė apie Dzūkiją, apie dzūkų kultūrinį atsilikimą, net per keturis numerius ėjo tęstinis būsimojo kunigo straipsnis „Šnekos apie žemę, saulę, mėnesį ir žvaigždes“.

J. Tumas-Vaižgantas, prisimindamas susitikimą su V. Kudirka Mintaujoje (Jelgavoje), rašė: „Buvo iškelti jo nuopelnai „Varpe“ ir „Varpo“ reikšmė. Ir aš išdėjau, kaip „Varpo“ pradžiai mes, tuomet dar klierikai, pritarėme Žemaičių seminarijoje ir iš 150 auklėtinių 84 užsirašėme „Varpą“ imti.  Kaip betgi paskui „Varpo“ santykiai su kunigija gedo ir tai per jo neatsargumą“. Pratęsiant J. Tumo-Vaižganto teiginius, pravartu pastebėti, jog ir Seinų kunigų seminarijos 60 klierikų varpininkų spaudą skaitė ir rėmė.

Anuo metu, kai lietuvių kalba buvo persekiojama ir išstumta iš viešo gyvenimo, visi, kurie pasisakė prieš carinį režimą, buvo negailestingai persekiojami ir baudžiami. Tad A. Milukas, kaip ir kiti lietuvių tautinio judėjimo dalyviai, veikė pogrindžio sąlygomis.  Kunigų seminarijoje atsargumo dėlei A. Milukas įsteigė penkių asmenų grupes – pogrindžio penketukus. Šios klierikų grupės anuomet daug prisidėjo prie lietuvybės plitimo. Tačiau ši veikla, tiek už Seinų kunigų seminarijos sienų, tiek ir pačioje seminarijoje buvo griežtai draudžiama ir persekiojama. Iškilus aikštėn šiai klierikų veiklai mažiausia bausmė būtų pašalinimas iš kunigų seminarijos.

Jokie persekiojimai ar represijos tautiškai susipratusių klierikų anuomet neišgąsdino. A. Milukas, kaip ir kiti jaunieji pasiryžėliai, ir atostogų metu tuščiai laiko neleido: platino lietuviškas knygas, laikraščius visoje Suvalkijoje, o atveždavo į seminariją.

Nors Seinų kunigų seminarijoje buvo laikomasi griežtos konspiracijos plėtojant čia lietuvių tautinę veiklą, budri carinio žandaro akis akylai sekė jaunus šios seminarijos auklėtinius, kol išaiškino pogrindinės veiklos organizatorius, tarp jų ir A. Miluką. 1891 m. antrojoje pusėje už dalyvavimą varpininkų sąjūdyje ir knygnešystę iš Seinų kunigų seminarijos buvo pašalinti du klierikai – A. Milukas ir J. Sutkaitis. A. Miluko tėvams tai buvo didžiulis smūgis. Ne savo noru A. Milukas tada buvo priverstas palikti ne tik kunigų seminariją, bet ir tėvynę, nes grėsė kalėjimas arba tremtis šaltojo Sibiro platybėse.

Laimingai perėjęs carinės imperijos-kaizerinės Vokietijos sieną A. Milukas nuvyko į Tilžę. Čia kelis mėnesius kartu su J. Adomaičiu-Šernu ir J. Kriaučiūnu redagavo „Varpą“.

A. Milukas svajojo vykti į Ameriką, puoselėdamas viltį tenai įstoti į kunigų seminariją ir tapti kunigu. Tas metas atėjo.

Kun. A. Burbos kviečiamas redaguoti laikraštį „Vienybė lietuvninkų“ ir gavęs iš pastarojo kelionei lėšų, 1892 m. pradžioje A. Milukas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia iš J. Andziulaičio-Kalnėno perėmė vadovavimą „Vienybės lietuvninkų“ laikraščiui ir šešerius metus čia gyveno ir dirbo, globojamas kun. A. Burbos.

Pravartu pažymėti, kad „Vienybė lietuvninkų“, redaguojama J. Andziulaičio-Kalnėno ir leidžiama J. Paukščio, labai sunyko. A. Miluko redaguojamas laikraštis (jis redagavo tik vienerius metus) tapo populiariu, turiningu. Redaktorius laikraščiui pats rašė vedamuosius straipsnius, jo polemikos tonas buvo švelnus. Tokiu būdu buvo pritraukta ir daugiau bendradarbių, tarp jų ir iš Lietuvos. Laikraštis susilaukė daugiau nei iki tol prenumeratorių.

Pasitraukęs iš „Vienybės lietuvninkų“ redaktoriaus pareigų,  1893 metais A. Milukas įstojo į Overbuko (Filadelfijos vyskupija) Šv. Karolio kunigų seminariją. Išvykdamas į ją būsimasis kunigas parašė „Vienybės lietuvninkų“ laikraščio skaitytojams gražų atsisveikinamąjį žodį, primindamas, jog dar Seinų kunigų seminarijoje davęs įžadą Dievui: „Noriu būti kunigu – ir būsiu, jeigu tik Dievas teiksis priimti mane į tą garbingą savo kareivių eilę“.

Būdamas klieriku, kaip ir Seinų kunigų seminarijoje, A. Milukas įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą. Atradęs lietuvių bendraminčių jis tapo lietuviškų draugijų kūrėju. A. Miluko pastangomis buvo įkurta Vyskupo M. Valančiaus draugija lietuvių spaudai remti, bibliotekoms bei skaitykloms steigti. Ši draugija 1893 metais Tilžėje 10000 egzempliorių tiražu išleido A. Miluko parašytą knygelę „Būdas per save išmokti rašyti“, kuri netruko susilaukti didelio pasisekimo. Šioje knygelėje autorius aiškino lietuvių kalbos gramatikos ir sintaksės taisykles, įdėdamas į ją spausdinto ir rašyto lietuvių kalbos raidyno pavyzdžių.

1893 metais A. Milukas tapo ir draugijos Lietuvių Romos katalikų susivienijimo Amerikoje nariu. Šioje draugijoje jis ne kartą buvo renkamas įvairioms pareigoms į centro valdybą, ėjo dvasios vado bei kitas pareigas. Pažymėtina, kad vienas šios draugijos narių priėmė svarbų nutarimą – nusiųsti popiežiui Pijui X memorandumą su prašymu, kad Seinų diecezijoje būtų lietuviškai kalbantis vyskupas. Peticiją redaguoti anuomet teko A. Milukui. Ši ir kitos popiežiui rašytos A. Miluko redaguotos peticijos pasižymėjo diplomatija ir įžvalgumu. Ne viena peticija minėtos draugijos buvo parašyta ir JAV prezidentui, Rusijos carui, reikalaujant palengvinti sunkią lietuvių tautos padėtį. Ne be A. Miluko pastangų buvo įkurta ir S. Daukanto draugija, kuri anuomet suvaidino svarbų vaidmenį JAV lietuvių kultūriniame gyvenime bei prisidėjo prie lietuvių švietimo ir tautinio sąmoningumo išlaikymo.

Overbuko Šv. Karolio kunigų seminarijos klierikų – A. Kaupo, A. Miluko ir J. Žilinsko – pastangomis 1894 metais buvo įkurta ir L. Ivinskio vardo draugija. A. Milukas daug pastangų įdėjo organizuodamas lietuvių etnografinę ekspoziciją 1900 metų pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Kun. A. Milukas su savo bendraminčiais sugebėjo rasti vietą ir Lietuvos eksponatams joje, norėdamas parodyti laisvajam pasauliui ne tik lietuvių kultūrą, buitį, literatūrą, papročius, bet ir kad dar yra tokia Lietuva, kenčianti carinio imperializmo priespaudą.

Carinė vyriausybė protestavo prieš šią ekspoziciją, nes dar prieš parodos atidarymą lietuvių etnografinės ekspozicijos iniciatoriai parengė ir išleido „Atsišaukimą į visas pasaulio tautas“. Atsišaukime rašoma: „Jei mes patys tylėsime, taigi kas pasauly žinos, kad mes persekiojami, kad mes skriaudžiami, kad mes nelaimingi. Kiti galbūt mano, kad mums vergija patinka… Dar daugiau – iš viso nežino, kad pasaulyje lietuvių tautos esama…“

Parodoje buvo eksponuojamas ir kun. A. Miluko pieštas spalvotas plakatas, kuriame pavaizduota sunki ano meto Lietuvos švietimo ir kultūros padėtis. Šis plakatas nustebino ir sukrėtė laisvojo pasaulio visuomenę. Daugelis neslėpė pasipiktinimo prieš carinės valdžios vykdomą priespaudą pavergtos lietuvių tautos atžvilgiu.

Pravartu pažymėti, jog pasaulinėje parodoje iš aštuoniolikos atrinktų premijuoti knygų net keturios buvo išleistos kun. A. Miluko. Už „Lietuvos albumą“ jam buvo paskirtas aukso medalis, kurio antroje pusėje įspausta „1900 Lietuva“.

Nors Lietuvos, kaip atskiros, savarankiškos tautinės etnografinės grupės dalyvavimas pasaulinėje Paryžiaus parodoje pridarė nemalonumų Prancūzijos vyriausybei (ji gavo carinės Rusijos diplomatų protestą), tačiau laisvajam pasauliui buvo parodyta, kad lietuviai savo tėvynėje negali laisvai net knygų ar laikraščių spausdinti.

Baigęs Overbuko Šv. Karolio seminariją A. Milukas buvo įšventintas kunigu, aukojo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčioje primicines mišias. Po to buvo paskirtas šios bažnyčios vikaru Šenandorio mieste.

Negalėjo anuomet kun. A. Milukas be švietėjiškos veiklos nustygti ir Šenandoryje. Jis bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje, mėgino pats leisti ir laikraštį. Dar būdamas klieriku, jis kartu su Šenandorio Šv. Jurgio parapijos klebonu P. Abromavičiumi iš T. Astramsko pirko spaustuvę ir pradėjo leisti laikraštį „Garsas Amerikos lietuvių“. Buvo leidžiamos ir A. Miluko paruoštos bei parašytos knygos. Per nepilnus dvejus metus jų buvo išleista net 17. 1897 metais prie „Garso Amerikos lietuvių“ buvo pradėtas leisti priedas – literatūros ir mokslo žurnalas „Lietuviškas knygynas“. Tačiau dėl lėšų stokos leidyba nutrūko, o spaustuvę teko parduoti.

1901 metais kunigas išvyko į Šveicariją, Friburgo universitete studijavo bažnytinę teisę. Čia gyvendamas jis susitikinėjo su lietuvių tautinio judėjimo veikėjais ir, J. Tumui-Vaižgantui pasiūlius, iš pastarojo perėmė „Tėvynės sargo“ redaktoriaus pareigas.

Studijuodamas Friburgo universitete kun. A. Milukas ne kartą lankėsi Prūsų Lietuvoje. Tilžėje susitikęs su lietuviškos spaudos leidėjais tarėsi dėl tolesnio knygų ir laikraščių leidimo bei platinimo.

Friburge kun. A. Milukui teko susitikti ir su J. Pranaityte, neseniai mirusio poeto Pr. Vaičaičio sužadėtine. Ji labai sielojosi dėl mylimo žmogaus netekties, priėmė įžadą daugiau netekėti, ketino stoti į vienuolyną ir dirbti lietuvių tautai naudingą darbą. Tad A. Milukas prikalbino ją vykti Amerikon, kur ji turėsianti sąlygas tarnauti Dievui ir tėvynei.

Grįžęs visam laikui į JAV, kun. A. Milukas tėvynės į Ameriką neiškeitė. Kad ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis savo gyvenimą ir veiklą paskyrė tėvynei, tautiečiams ir katalikų bažnyčiai. 1903 metais A. Milukas iš kun. V. Varnagirio nusipirko Brukline ėjusį laikraštį „Žvaigždė“. Šio periodinio leidinio šūkis: „Per šviesą į laisvę“. Iki 1909 metų „Žvaigždė“ vadinosi Susivienijimo Lietuvių Romos katalikų Amerikoje laikraščiu. 1906 metais Amerikon atvykus kun. A. Miluko broliui Matui, trylika metų pastarasis broliui talkino leidžiant „Žvaigždę“. Nuo 1922 metų „Žvaigždė“ tapo mėnesiniu, o nuo 1926 metų kartą į ketvirtį išeinančiu žurnalu, kurį visą laiką redagavo A. Milukas, o po šio mirties iki 1944 metų visą leidybą tvarkė J. Pranaitytė, kuriai 1944 metais mirus žurnalas nustojo ėjęs.

Kun. A. Milukas „Žvaigždę“ tarp JAV lietuvių buvo padaręs populiariu leidiniu. Kiekviename laikraščio numeryje buvo pateikiama žinių iš Lietuvos. „Žvaigždėje“ bendradarbiavo lietuvių tautinio judėjimo veikėjai – J. Basanavičius, A. Dambrauskas-Jakštas, J. Totoraitis, J. Tumas-Vaižgantas ir kt.

Eidamas klebono pareigas įvairiose Amerikos lietuvių parapijose kun. A. Milukas nuolat važinėjo po lietuvių kolonijas, skaitydamas tautiečiams viešas paskaitas, žadindamas pastarųjų tautinį sąmoningumą, rinko lietuvių kultūros istorijos, etnografijos bei liaudies meno ir kitokią medžiagą. Čia jam nepakeičiama talkininke buvo redaktore dirbusi J. Pranaitytė. Ji vertė knygas ir iš kitų kalbų.

Be jau minėto „Lietuvos albumo“, kun. A. Milukas išleido ir K. Donelaičio raštus, J. Basanavičiaus pasakų rinkinį, J. Pabrėžos „Botaniką“, M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos „Viktutę“, V. Pietario raštus, Pr. Vaičaičio eiles, daug pasaulietinio ir religinio turinio knygų.

Kun. A. Milukas išleido daugiau kaip 180 skirtingų pavadinimų knygų, kurių tiražas siekė daugiau kaip pusę milijono egzempliorių. Knygas jis leido savo lėšomis ir kartu su J. Pranaityte jas platino, nesulaukdami iš to nei pelno, nei išlaidų padengimo. Kai tėvynėje buvo legalizuota lietuviška spauda ir pradėjo steigtis lietuviški knygynai, kun. A. Milukas daug savo leidinių atsiuntė į Lietuvą platinti, bet mūsiškiai knygų prekybininkai nesiteikė su leidėju atsiskaityti, laikydami tai turtingo amerikiečio dovanomis. Neatsižvelgiant į tai, turtingas amerikietis buvo paskendęs skolose, daugybė jo išleistų knygų tėvynėje gulėjo neparduotos. Kiti konfratrai su ironija žiūrėjo į kun. A. Miluko leidybinę veiklą, laikydami jį keistu maniaku ir grafomanu.

Be laikraščių ir knygų leidimo, kun. A. Milukas pasižymėjo kuriant ir šalpos draugiją. Pažymėtina šalpos draugija „Motinėlė“, kurią dar 1899 metais jis kartu su bendraminčiais A. Kaupu ir J. Žilinsku įsteigė studijuojančiam lietuvių jaunimui remti, kad jie baigę mokslus dirbtų tautos ir valstybės labui. Kun. A. Miluko parengtuose draugijos įstatuose jos veikla taip nusakoma: „Iškariauti Lietuvai ir lietuviams žodžio laisvę, tikėjimo, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Be to, ginant tautos apsisprendimą, kuris įmanomas tik per švietimą ir auklėjimą pasiekti. „Motinėlė“ rems materialiai studijuojantį jaunimą, kuris vėliau dirbs tautos ir valstybės labui…“

Nors „Motinėlės“ draugija įkurta 1899 metais, tačiau ji veikti pradėjo nuo 1901 m. sausio 9 dienos. Rinkdamas „Motinėlės“ draugijos fondui aukas kun. A. Milukas parašė ir išplatino ne vieną atsišaukimą. Viename jų sakoma: „Pavergtoje Lietuvoje rusai renka pinigus ant visokių pravoslaviškų ir caroslaviškų ikonų ir cerkvių statybai, be to, ten renkami pinigai, už kuriuos krašto pavergėjai stato įvairius paminklus tautos budeliams – korikams bei smaugliams pagerbti (čia kun. A. Miluko turėta omenyje buvusio Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo garbei anuomet Vilniuje statytas paminklas).

Argi tad mūsų lietuvių jausmas taip sustingęs, širdys taip atšalę, garbė taip smukusi ir protas taip sukrypęs, kad dėl savo tautos labo mes nenorėtume aukoti“.

Buvo laikotarpis, kai „Motinėlės“ draugijos lėšomis buvo tiek JAV, tiek ir Europos šelpiama apie šimtas lietuvių studentų. Tai buvo šalpos draugija, ugdžiusi ir ruošusi ne tik katalikų dvasininkus, bet kartu ir pasaulietinės inteligentijos branduolį, kuris anuomet reikalingas buvo ne tik Amerikoje, bet ir iš carinio jungo besivaduojančioje tėvynėje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kun. A. Milukas, kaip ir nemaža kitų JAV gyvenančių tautiečių, įsitraukė į karo pabėgėlių, atsidūrusių carinės Rusijos gilumoje, šelpimą. Kunigui teko organizuoti Nukentėjusiųjų nuo karo veiksmų lietuvių šalpos komitetą. Šio komiteto vardu jis rašė laiškus įvairioms įstaigoms bei institucijoms, plačiai apibūdindamas Lietuvos būklę. Jo rūpesčiu 1916 m. lapkričio 1 diena buvo paskelbta visos lietuvių tautos kančios diena. Tą dieną visi JAV gyventojai buvo raginami prisidėti prie nelaimėn patekusių žmonių gelbėjimo. Ši diena suvienijo visus Amerikos lietuvius – iškėlė nepatirtą patriotizmo jausmą, tad visi, nepaisant luomo ar socialinės padėties, įsijungė į bendrą talką. Buvo surinkta 176863 JAV dolerių. Laisva rinkliava davė ir politinės naudos – Lietuvos vardas pirmą kartą plačiai nuskambėjo visoje Šiaurės Amerikoje.

Kaip ir kitiems lietuviams kun. A. Milukui džiugia žinia tapo 1918 m. vasario 16 dieną paskelbtas nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. Mokėdamas keletą užsienio kalbų, palaikydamas glaudžius ryšius su įvairių valstybių diplomatais, kun. A. Milukas stengėsi, kad JAV pripažintų nepriklausomą Lietuvą de jure. Kiekviena proga jis gynė Lietuvos interesus, būrė kilniam patriotiniam tikslui žymiausius JAV gyvenusius lietuvių visuomenės veikėjus, nepaisant jų pasaulėžiūros ar politinių pažiūrų skirtumo.

Skaudų smūgį kun. A. Milukas patyrė, kai Lietuva neteko savo istorinės sostinės, kai lenkai, sulaužę Suvalkų sutartį, užgrobė visą Vilniaus kraštą. Protestuodamas prieš šią okupaciją kun. A. Milukas įkūrė „Vilniaus mažųjų kankinių draugiją“. Šiai antilenkiškai organizacijai priklausė netgi pats JAV prezidentas T. Vilsonas su žmona. Ši organizacija visą laiką kėlė Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai klausimą.

Kun. A. Milukas pareiškė griežtą protestą ir dėl Klaipėdos. Jis piktinosi, kad dėl didžiųjų pasaulio valstybių neapdairumo Klaipėdos kraštas tapo tarptautinių politinių spekuliantų objektu.

Tai tik keletas pavyzdžių, liudijančių kun. A. Miluko pažiūras ir veiklą vardan Dievo tėvynės.

Kun. A. Miluko kultūrinė patriotinė veikla buvo įvertinta nepriklausomoje Lietuvoje, minint jo gimtadienio ir literatūrinio darbo sukaktis. 1931 metais 60-ojo gimtadienio proga valstybės prezidento kanceliarijos vadovas P. Bielskis apie kun. A. Miluką sakė: „jis nutiesė kelią nuo Seinų seminarijos iki Nepriklausomos Lietuvos pamatų“.

Gražią, turiningą ir nuoširdžią kalbą anuomet pasakė ir J. Tumas-Vaižgantas, palygindamas kun. A. Miluką su J. Basanavičiumi, V. Kudirka ir kitais iškiliais lietuvių tautos ąžuolais. Jis rodė sukaktuvininką pavyzdžiu visiems lietuviams sakydamas: „Mylėkime mes Lietuvą ir jos žmones ir aukokimės jiems taip, kaip darė ir daro kun. A. Milukas“.

1936 metais Lietuvos vyriausybė už nuopelnus spaudos draudimo metais kaip knygnešį ir spaudos darbuotoją kun. A. Miluką apdovanojo Vytauto Didžiojo ir Gedimino ordinais bei paskyrė 400 litų pensiją. Pinigus iš tėvynės jau siuntė brolis Matas. Tačiau 1940 metais, Lietuvą užgrobus sovietiniams okupantams, kun. A. Milukas savo kilniu darbu užtarnautos pensijos nebeteko.

Žengdamas per savo nesibaigiančių darbų barus, kun. A. Milukas nepajuto, kaip gyvenimo saulė nenumaldomai ėmė krypti vakarop. Kun. A. Milukas pradėtas kilnoti iš vienos parapijos į kitą. Teko ir parapiją palikti, ir kultūrinį bei leidybinį darbą perleisti kitiems, tik širdyje negeso tėvynės meilė, jos ilgesys.

Savo gyvenimo saulėlydį kun. A. Milukui praleido Roslyno vaikų sanatorijoje, eidamas kapeliono pareigas. Susilpnėjus sveikatai kunigas liūdnas ir dažnai vienišas svajodavo ir ilgėdavosi savo tautiečių, su kuriais galėtų bent lietuviškai pasikalbėti. Tačiau šie kun. A. Miluką aplankydavo retai.

1943-ųjų kovo 12 dieną aukojant Mišias kun. A. Miluką ištiko širdies smūgis, o kovo 19 dieną jo gyvybė užgeso. Mirė jis kaip paskutinis vargšas: buvo palaidotas savo draugo kun. A. Kodžio kape Bruklino kapinėse.

Vl. Mingėla kun. A. Milukui skirtoje monografijoje „Kunigas Antanas Milukas“ rašė: „Jokia Amerikos lietuvių katalikų istorija negali būti parašyta be kun. Antano Miluko, išsiskiriančio kaip švyturys. Be jo vardo negalėtume parašyti teisingos JAV lietuvių istorijos tik dėl to, kad tos istorijos pradininkas ir kūrėjas jis pats ir buvo. Kun. A. Milukas tą istoriją paliko ateinančioms  kartoms…

Kun. A. Milukas pasigėrėtinai atliko žemiškojo gyvenimo misiją. Tai tikras JAV lietuvių ateivių apaštalas. Pasiaukojantį kūrėją teisingasis Dievas vainikuoja kūrybos harmonijos vainiku, bet jį uždeda žmogaus dvasinis gyvenimas, kuris yra kur kas aukščiau iškilęs už visus atomus bei elektronus su jų judėjimo reiškiniais. Žmogaus dvasia ir iš jos išplaukianti kūryba vienintelė tarp žemės kūrinių įstengianti pažinti Didįjį Kūrėją – visos kūrybos nuostabią tvarką; bet jai taip pat uždėta atsakomybė ir pareiga tą tvarką palaikyti ir ją išpažinti.

Didysis Kūrėjas taip pat žmogų paskatino, suteikė nuostabią galią – leido parodyti tautos apaštalą naujoms kartoms tokį, koks jis buvo gyvenime. Kun. A. Milukas mokė savo brolius ir seses Dievo teisybės, rašto, tėvynės meilės, puoselėjo lietuvybę, ugdė lietuvių kultūrą, tad jo vardas, kaip saulė, spindės per amžius“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija