2011 m. birželio 17 d.
Nr. 46
(1926)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Trėmimai ir netektys – okupacijos pasekmė

Ištraukos iš Seimo iškilmingame posėdyje, skirtame 1941 m. birželio trėmimų aukoms atminti, pasakytų kalbų

Valdžios atstovai Gedulo
ir vilties dienos minėjime
Giedrės MAKSIMOVIČ nuotrauka

Lietuviai tremtiniai prie miško
ruošos darbų. Krasnojarsko kraštas,
Tanzibėjaus gyvenvietė, 1952 m.

1941 metais Lietuvos piliečiams teko labai sunki lemtis: trumpas laikas subręsti kartu su savo nepriklausoma valstybe, žiaurūs išgyvenimai. Juk iš tikrųjų 1941-ųjų vasarą Lietuvoje gyveno daugybė žmonių, prisiminusių ar savanoriškai dalyvavusių laisvės gynimo kovose siekiant įtvirtinti ir apginti Vasario 16-osios aktą. Žiauru ir apmaudu, kad Lietuva per tremtis neteko šių iškilių žmonių – šviesiausių protų, darbščiausių ūkininkų. Cinizmas ir brutalumas vertė nutilti inteligentiją, sveiką protą ir žmogiškumą, o jų vietą užėmė gyvuliškas brutalumas, žiaurumas, jokios atsakomybės nepripažįstanti kriminalinė savivalė.

Okupantai keitė vieni kitus, šviesuoliai buvo prievarta tildomi, vežami į lagerius Rytuose ar Vakaruose, o juos keitė komisarai ir feldfebeliai, žydšaudžiai ir stribai, jokių ideologinių ir juo labiau jokių žmogiškų nuostatų neturintys sužvėrėję įsakymų vykdytojai – mažos lietuvių tautos ir visų Lietuvos valstybėje gyvenančių tautų naikintojai. Šį istorinį aspektą noriu pabrėžti atskirai. Lietuvos tragedija buvo ne vien lietuvių tragedija: tremiami ir naikinami buvo visų kartu gyvenusių tautybių žmonės: rusai, lenkai, žydai. 1941-ųjų birželio viduryje buvo ištremta daugybė Lietuvos piliečių, o jau po savaitės prasidėjęs nacių ir sovietų karas atnešė kitą tragediją – holokaustą.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė

Šiandien prisimename prieš 70 metų – 1941 m. birželio 14 dieną – Sovietų Sąjungos pradėtą Lietuvos valstybės piliečių genocidą, prisimename Lietuvos gyventojų šeimų masinių trėmimų į sovietinės imperijos atšiaurias vietoves pradžią. Tai buvo tik šios formos genocido pradžia, nes sovietinę okupaciją ir aneksiją lydėjo daugiau kaip dešimtmetį užsitęsę masiniai šeimų trėmimai. Tai buvo vienas iš Lietuvos piliečių valstybinio sąmoningumo naikinimo, jų išrovimo iš tautinės, socialinės ir tradicinės kultūrinės aplinkos būdų.

Su tremtimi mus susieja kasmetinės studentų ekspedicijos „Misija – Sibiras“ į tremties vietas apleistiems tremtinių kapams tvarkyti. Tik gaila. kad Lietuvos nacionaliniai teatrai vis dar sprendžia „Dėdės Vanios“ ir „Vyšnių sodo“ problemas, bet neranda laiko ir vietos šiai mūsų dramai pavaizduoti dramaturgijoje ir scenoje.

Taigi, kas ir kodėl trėmė? Kai 1940 m. birželio 15 dieną Sovietų Sąjunga savo grandiozinėmis karinėmis pajėgomis okupavo sutrikusią Lietuvą, po dviejų dienų, tai yra birželio 17-ąją, sovietinis gynybos liaudies komisaras maršalas Semionas Timošenko pasiūlė Sovietų Sąjungos vadams nedelsiant sovietizuoti Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes. Tai reiškė sunaikinti visus okupuotos Lietuvos valstybės suverenumo ženklus, sunaikinti Lietuvos valstybinę savimonę saugančius jos piliečius, juos nutautinti, surusinti ir sukurti kolaborantų administraciją, mankurtų tautą. Ši programa buvo vykdoma. Suverenumo institucijas jėga ir klasta nesunku buvo fiziškai sunaikinti. Daug sudėtingiau buvo sunaikinti tautos valstybinį turinį turintį patriotizmą, neapykantą okupantams ir sustabdyti antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje plėtrą. Tam be kitų represijų turėjo pasitarnauti masiniai lietuvių ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių šeimų trėmimai. Jie, kaip minėta, prasidėjo 1941 m. birželio 14 dieną ir tęsėsi iki 1951 metų, o mažesniu mastu – iki 1953-ųjų.

Ką trėmė per birželio trėmimą? Tvirtinama, kad jau 1940 metų vasarą kolaborantai pradėjo kalbėti apie numatomus masinius trėmimus ir suėmimus. Maskvos nurodymu NKVD pradėjo sąmoningų Lietuvos valstybės piliečių, kuriuos okupantai pavadino sau geriau suprantamu terminu „kontrrevoliuciniu ar socialiai svetimu, antisovietiniu elementu“, apskaitą. Suskirstė tuos piliečius į 11 kategorijų. Septynios kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, mokytojus, verslininkus, ūkininkus.

1941 m. gegužės 12 dieną Lietuvos NKGB pasiuntė į Maskvą pagal kategorijas sugrupuotus aktyviausius Lietuvos valstybės piliečius ir pasiūlė juos areštuoti ir prievarta ištremti iš Lietuvos. Į pasmerktųjų sąrašą buvo įtraukta 15 tūkst. 851 Lietuvos piliečių. Šis skaičius keitėsi. Kremlius nedelsė ir gegužės 16 dieną Sovietų Sąjungos Kompartijos CK ir Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, pavadintą „Apie socialiai svetimo elemento ištrėmimą iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos“. Gegužės 23 dieną Lietuvos kompartijos Centro komitetas, pirmininkaujant Antanui Sniečkui, patvirtino Maskvoje priimtą sprendimą ir pažadėjo, kad Lietuvos komunistai prisidės prie trėmimo, davė nurodymus apskričių partinėms organizacijoms uoliai dalyvauti organizuojant trėmimą ir jį vykdyti.

Kaune buvo suformuotas operatyvinis trėmimo štabas, kurį sudarė čekistai: Piotras Gladkovas, Davidas Bykovas, Semionas Choleva, Ivanas Bakulinas, Jakovas Medvedevas, Piotras Popovas, Fiodoras Gerasimovičius, Aleksandras Ivanovas, Pavelas Guzajevas, Vladimiras Antonovas. Visame Pabaltijyje vykdomą trėmimą kontroliavo Rygos štabas, kuriam vadovavo iš Maskvos atvykę čekistų vadovai Ivanas Serovas ir Viktoras Abakumovas. Maskvoje sėdėjo už tremtį atsakingi Laurentijus Berija ir Vasilijus Černyšovas. Po nutarimais ir instrukcijomis tremti matyti ir A. Sniečkaus, M. Gedvilo, J. Paleckio, Alfonso Gailevičiaus ir kt. kolaborantų parašai.

Šeimos kaip medžiai buvo raunamos su šaknimis iš Lietuvos žemės, kad jos nebeturėtų ryšių su Tėvyne. Kur trėmė? 58 proc. tremtinių buvo ištremta į Altajų, 27 proc. – į Novosibirsko sritį. Iš Altajaus 2785 lietuviai ir kiti Lietuvos piliečiai buvo antrą kartą ištremti į Lenos žiotis, prie Laptevų jūros, kur patyrė ypač baisaus pasityčiojimo, bado ir vargo likimą.

Nuostoliai. Iš 1941 metų tremtinių iki 1953 metų išgyveno tik 5400 (arba pusė). Nuo Laptevų jūros ir Lenos žiočių grįžo mažiau negu pusė ten ištremtų lietuvių.

Čekistų ir kolaborantų siautėjimas trėmimo metu, tremiamųjų sugrūdimas į gyvulinius vagonus sukėlė teisėtą lietuvių pasipriešinimą. Utenos, Rokiškio, Šiaulių, Marijampolės apskrityse susikūrė ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam terorui būriai, kurie tapo ginkluoto Birželio sukilimo prieš sovietinius okupantus organizuota pirmine jėga.

Akademikas, istorikas Antanas Tyla

Trėmimais Sovietų Sąjungos valdantysis aparatas siekė ne tik ilgam laikui neutralizuoti realius ir tariamus komunistinės santvarkos priešininkus, pašalinti aktyviausias, sąmoningiausias gyventojų grupes, įbauginti gyventojus, užgniaužti bet kokį pasipriešinimą okupaciniam režimui, bet ir atimti ir užvaldyti jų turtą, pakeisti Lietuvos ir kitų kraštų gyventojų tautinę sudėtį. Ne paskutinę vietą vaidino ir ekonominės priežastys, mat tremtiniai tapo pigia ir beteise darbo jėga, skirta apgyvendinti ir įsisavinti tolimiausius Rusijos kraštus ir sritis.

Sovietinis saugumas stropiai registravo moteris, vaikus, kurie turėjo išvykti kartu su savo vyrais, tėvais. Dėmesys buvo kreipiamas ne į pavienių asmenų, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, kultūrinė, socialinė ir visuomeninė įtaka.

1941-ųjų metų trėmimas užima ypatingą vietą, mat būtent jis turėjo likviduoti pačius protingiausius ir sąmoningiausius Lietuvos piliečius, nutiesti kelią Lietuvos sovietizavimui. Absoliučią daugumą, apie 75 procentus, sudarė buvusių Lietuvos Respublikos partijų ir visuomeninių organizacijų vadovai, aktyvistai, buvę aukšti valstybės tarnautojai, Lietuvos saugumo ir policijos pareigūnai, mokytojai, inteligentai, verslininkai, turtingesni ūkininkai ir jų šeimų nariai. Šis trėmimas buvo ypač nežmoniškas: vyrai atskirti nuo šeimų ir išvežti į lagerius, o šeimos – į tremties vietas. Buvo pakeistas tūkstančių žmonių įprastas gyvenimo būdas ir užsiėmimas. Žmonės priverstinai įkurdinti svetimoje aplinkoje, atšiaurioje gamtoje, apsupti kitos kultūros ir mentaliteto žmonių su savo kalba ir papročiais.

Sovietų Sąjunga vykdė Lietuvos gyventojų genocidą. Kruopščiai jį slėpdama, kaip įmanydama stengėsi genocido akcijas „įvilkti“ į sovietinių įstatymų rūbą. Kuo Stalino budeliai skyrėsi nuo Hitlerio budelių? Ogi niekuo. Ir vieni, ir kiti atnešė Lietuvai vergovę ir kančią, niekino mūsų moteris ir vaikus.

Seimo narė Vida Marija Čigriejienė

Pasaulyje yra buvę stebuklų, kai būrys skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių klausydamiesi to paties teksto supranta jį tarsi tai būtų skambėję jų gimtąja kalba. Negana to, kiekvienas klausydamas tų pačių žodžių girdėjo tai, kas jam buvo svarbiausia ir reikalinga išgirsti – lyg į kiekvieną būtų kreiptasi asmeniškai.

„Misija Sibiras“ yra vienas tokių stebuklų. Leiskite atskleisti kodėl. Į šias ekspedicijas vyksta jaunuoliai, atstovaujantys visai Lietuvos jaunimo įvairovei. Jie ten vyksta tvarkyti tremtinių kapaviečių. Kad ir kokie skirtingi būna šie jaunuoliai, Sibiras paliečia kiekvieną ir nepalieka abejingų tremtinių aukai. Išvykę į ekspediciją žmonės visas tas dienas Sibiro platybėse girdi daugybę garsų, kurie lydėjo ir tremtinių vargo dienas. Mes girdėjome riedančio traukinio ratų dundėjimą, ant apleisto kapo išaugusį medį pjaunančio pjūklą džyravimą, kryžių skaptuojančio kalto pokšėjimą, šildančios ir raminančios ugnies spragsėjimą, po darbo dienos galandamo kirvio brūžavimą, į naują kapinių tvorą kalamo vinies caksėjimą; klausėmės išnykusiame tremtinių kaime gėles renkančių mergaičių traukiamos liaudies dainos; girdėjome tariamus pavienius Sibire užaugusių našlaičių atmintyje išlikusius lietuviškus žodžius ir be galo iškalbingą šviesios Sibiro nakties tylą.

Jau šeštus metus „Misija Sibiras“ dalyviai vyksta į atokias tremtinių gyvenvietes, kad tvarkydami Sibiro žemėn atgulusių mūsų tautos kankinių kapavietes išreikštų pagarbą nukentėjusiems nuo represijų prieš Lietuvos gyventojus ir pasiruoštų vykdyti pagrindinę savo misiją: grįžus į Lietuvą keliauti po mokyklas ir pasakoti moksleiviams apie tremtį. Jaunuolių dėmesys ir susižavėjimas byloja, kad Lietuvos jaunimas yra patriotiškas, o mūsų misija – prasminga. Tai skatina visus mus dar uoliau dalintis Sibire patirta istorija, kad kuo daugiau jaunų lietuvaičių atrastų sau tinkamus žodžius ir darbus išreikšti savo patriotiškumui.

2010 m. „Misija Sibiras“ dalyvis Paulius Mieželis

Aš, Tobijas Jaafetas, Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkas. Sąjungą sudaro 98 nariai. Kiekvienas iš narių yra prieš karą gyvenusios gausios žydų bendruomenės palikuonis. Visa bendruomenė buvo pasmerkta mirti, bet per stebuklą nedidelė jos dalis išliko gyva. Išlikusiųjų gyvenimo istorijos aprašytos knygoje „Su audra širdyje“, kurią 2003 m. išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

1941 m. birželio 14 dieną mano dėdė Aleksandras Jaafetas su žmona Sonia iš Kauno buvo ištremti į Sovietų Sąjungos tolimuosius kraštus. Teta, nepakėlusi tremties gyvenimo, ten ir mirė. Dėdė Aleksas 17 metų kalėjo Sovietų Sąjungos lageriuose. Iš Lietuvos į Sovietinės Sąjungos gilumą buvo tremiami įvairių tautybių gyventojai. Žydų bendruomenės turimais duomenimis, deja, nepilnais, buvo ištremta 2055 žmonės. Proporcingai gyventojų skaičiui žydų buvo ištremta 1 proc., lietuvių – 0,5 proc. Tuo metu sovietinė valdžia siekė kaip klasę panaikinti eksploatatorius. Apšauktieji eksploatatoriais buvo paversti beteisiais vergais ir marinami Sovietų Sąjungos tolimųjų kraštų stovyklose.

Vokiečių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jaafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvome įkalinti Kauno gete. Mano tetos Sonia Garsel ir Gita Kupsik su savo vyrais ir sūnumis Monia ir Azreliu buvo įkalinti Rygos gete. Mano močiutė, tėvo motina, Zelda Jaafet buvo įkalinta Rezekneje, Latvijoje. Visi šie išvardyti artimiausi mano giminės buvo nužudyti. Gyvas likau tik aš vienas. Fašistinė okupacinė valdžia siekė, kad žydai, čigonai ir neįgalieji būtų sunaikinti. Juos pavertė beteisiais vergais, beveik visus išžudė. Liko masinių žudynių kapai. Lietuvoje tokių yra apie 200.

Likau gyventi, nes mano gyvybę gelbėjo pasaulio teisuoliai: Lietuvos pulkininkas Juozas Katinskas, jo sesuo Kotryna Katinskaitė, ponia Juodvalkienė. Mane gelbėjo Marija Katinskienė, Ona Doveikienė, kunigas Alminas, profesorius Konstantinas Jablonskis.

Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys, Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkas Tobijas Jaafetas

Giliame brežnevinės stagnacijos laikotarpyje iš draugo (beje, dabar dirbančio teisėju), turėjusio tiesioginį ryšį su Katalikų Bažnyčios kunigais, platinusiais disidentinę literatūrą, gavau paskaityti atšviestą prisiminimų knygą autorės, iškentėjusios 1941 metų birželio trėmimus į Tundrą. Beje, mes jau pradedame pamiršti ypač didelį Bažnyčios indėlį ne tik išlaikant tikėjimą, tautos dvasingumą, bet ir vykdant pavojingą pogrindinį darbą, skleidžiant tiesą apie trėmimus, sovietinės sistemos susidorojimus su inteligentija, kitais patriotiškai nusiteikusiais asmenimis bei siekį ištrinti iš lietuvių atminties tautos garbingą praeitį.

Skaitydamas šį kūrinį negalėjau sutramdyti ašarų. Verkiau nesigėdydamas. Ir dabar atmintyje išlikę tremties siaubą aprašantys vaizdiniai: neįsivaizduojamos ištremtųjų į Tundrą kančios, badas, šaltis. Siaučiant pūgai, smelkiant kūną paralyžiuojančiam šalčiui, Berijos monstrai išmetė tiesiog į plyną lauką kostiumais ir kita vasarine apranga apsirengusius mokytojus, gydytojus, kitus tautos šviesuolius, jų vaikus, kurių tik nedidelė dalis atlaikė mėnesius trukusią siaubingą, alkaną, vedančią į nežinią kelionę gyvuliniais vagonais. Ištremtųjų į snieguotą tundrą skaičius tirpo neišpasakytai greitai: pradžioje mirė vaikai, po to seneliai ir kiti silpnesnės sveikatos žmonės.

Metai, kasdieninė rutina, be to, dar krizė, tremtinių, politinių kalinių problemas nustūmė tarsi į antrą planą net ir dešiniųjų politinių jėgų dienotvarkėje. Mane tarsi pažadino labai aiškūs ir teisingi daugiau kaip tris dešimtmečius lageriuose iškentėjusio signataro Balio Gajausko žodžiai, pasakyti mano vadovaujamoje darbo grupėje, kuriai pavesta parengti Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo pakeitimo projektą taip, kad politiniams kaliniams nereikėtų įrodinėti Aukščiausiajame Teisme, jog jie sovietinių okupacinių teismų buvo įkalinti neteisėtai. Balys paklausė, kodėl mes, politiniai kaliniai, turime įrodinėti, kad esame nekalti? Juk mus susodino į gyvulinius vagonus ir ištrėmė okupantai.

Balys teisus, padarykime, ką dar galime padaryti, kad mūsų tautos kankiniai, bent jau gyvenimo saulėlydyje, galėtų gyventi oriai.

Norėčiau priminti, ką skelbia 2009 metų Terezyno deklaracija, skirta holokaustą išgyvenusių asmenų ir kitų nacių persekiojimo aukų gerovei. Būtent štai ką skelbia:

„Pripažindami, kad holokaustą išgyvenę asmenys, įskaitant ir tuos, kurie holokausto baisumus iškentė būdami maži ir bejėgiai vaikai, patyrė precedento neturinčią fizinę ir emocinę traumą; Nepriimtina, kad anksčiau savo gyvenime patyrusieji tokias kančias senatvėje gyventų skurdžiai.“

Tai dokumentas, kurį pasirašė ir Lietuva. Turime galimybę pasimokyti iš gero pavyzdžio ir jį pritaikyti sovietinį genocidą patyrusių aukų atžvilgiu. Mūsų tautos kankiniai – politiniai kaliniai ir tremtiniai – taip pat nusipelnė būsimus metus gyventi oriai.

Seimo narys Vidmantas Žiemelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija