Kultūros zona

Atmintis

Atminties ženklas vyskupui Motiejui Valančiui

Prof., dr. Laima Šinkūnaitė

Skulptoriaus Alfonso Vauros sukurta memorialinė epitafija vyskupui Motiejui Valančiui

Kovo 9-ąją, Pelenų dieną (tądien ji išties buvo pilkšva), prie Kauno arkivyskupijos ir miesto muziejaus pastato susirinko ne itin gausus būrelis žmonių, atėjusių pagerbti vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimą – 2011 m. vasario 16 dieną sukako 210 metų, kai Nasrėnuose gimė būsimasis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, o prie namo, kuriame jis gyveno atkeltas į Kauną iš Varnių 1864–1875 metais, iki šiol nebuvo jokio ženklo. Susirinkusieji nuoširdžiai džiaugėsi, kad pagaliau prisimintas ir didysis ganytojas. Tad skulptoriaus Alfonso Vauros sukurta ir atidengta memorialinė epitafija vyskupui Motiejui Valančiui buvo svarbiausias renginio akcentas. Epitafijos tekstas: „Šiame name 1864–1875 m. gyveno Žemaičių vyskupas, didysis tautos švietėjas, blaivybės sąjūdžio pradininkas Lietuvoje, rašytojas Motiejus Valančius.“ Ta proga Kauno arkivyskupijos muziejuje po šešiasdešimties metų pertraukos buvo surengta ir atidaryta Žemaičių vyskupų portretų paroda.  

Sakyčiau, šį kuklų straipsnelį paskatino parašyti dvi nelygiavertės priežastys: viena vertus, viešojoje erdvėje vis dėlto būtina užfiksuoti patį memorialinės epitafijos atidengimo faktą, kita vertus, naudinga giliau pažvelgti tiek į epitafijos turinį, tiek ir į jos atlikimą. Juolab žmonių reakcija į pačią plokštę buvo įvairi: vieniems ji atrodė per kukli, lyginant su gerokai anksčiau toje pačioje namo sienoje įrengtu atminimo ženklu, kuriame kardinolas Vincentas Sladkevičius pavaizduotas visu ūgiu. Kitiems atrodė, kad įrašas vos matomas ir sunkiai įskaitomas. Pradžioje taip atrodė ir man pačiai. Tad kreipiausi į skulptorių A. Vaurą, klausdama ir apie naująjį jo kūrinį ir tą kūrinį lėmusią motyvaciją. Autorius pasakė: „Kauno miesto Kultūros paveldo skyriaus pasiūlymas įamžinti M. Valančiaus rezidavimo šiame name faktą ribotomis išlaidomis, kurios patvirtintos viešųjų pirkimų komisijos, lėmė įamžinimo plokštės mastelį. Man rūpėjo rasti meninį sprendimą, deramai prisiliesti prie statinio architektūros, nekonkuruojant su esamu meniniu akcentu, skirtu V. Sladkevičiui. Marmuras tinkamiausia medžiaga vyskupo pagerbimui, nes bronziniai bareljefai per laiką patamsėja. Portretą kaliau pagal mažiausiai retušuotą nuotrauką, be ypatingų plastinių-meninių sprendimų, kaip monetą, reprezentacinio portreto žanre.“

Skulptorius Vaura – puikus portreto meistras, tad ir šiame vyskupo Motiejaus Valančiaus atvaizde atpažįstame ne tik charakteringus jo veido bruožus, bet, svarbiausia, mus veikia vidinė portreto galia. Norint tai suvokti, reikia stabtelėti, įsižiūrėti... Juolab įvairiu paros metu nuo besikeičiančio apšvietimo keičiasi pats kūrinys: vienu atveju išryškėja tekstas, kitu – atsiskleidžia vyskupo asmenybės gelmė, dar kitu – suvoki visumą.

Tad niekuomet neskubėkime dėti taškų... Tik ilgainiui naujas kūrinys įsiterpia į erdvę ir tampa jos darnia dalimi, o kitas taip ir lieka svetimkūniu. Viliuosi, kad ši didžiam vyskupui Motiejui Valančiui skirta memorialinė epitafija tikrai įsiterps.

 Alfonso Vauros nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“