Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Mažoje šalyje apie didžiuosius klausimus

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su San Marino vadovais kapitonais regentais Marija Luiza Berti ir Filipu Tamanjiniu

Šventasis Tėvas suteikia Komuniją jaunajai maldininkei

Popiežiaus sutikimas prie Vyriausybės rūmų

Popiežių pasitiko gausi sanmariniečių minia

Šventas Tėvas eina pro išrikiuotą gvardiečių kuopą

Benediktas XVI San Marine aukoja šv. Mišias

Unikali valstybė

Popiežiaus Benedikto XVI susitikimas ir kalba San Marino politiniams veikėjams tapo ryškiu Bažnyčios socialinio mokymo sklaidos pavyzdžiu naujosios evangelizacijos kontekste. Šventojo Tėvo birželio 19 dieną su apaštaliniu vizitu aplankytas San Marinas (oficialus pavadinimas – San Marino Šviesiausioji Respublika) daugeliu atžvilgių – ypač istorija ir dydžiu – unikali valstybė. Tai ilgiausiai pasaulyje savo nepriklausomybę išlaikiusi respublikinės santvarkos šalis, kurią 301 metais įkūrė vienuolis diakonas šv. Marinas, per didžiuosius krikščionių persekiojimus senovės Romos imperijoje čia suradęs prieglobstį. San Marino respublikos konstitucija, įsigaliojusi 1600 metais, yra seniausias pasaulyje iki šiol veikiantis valstybės pagrindinis įstatymas.

Kitas unikalus San Marino bruožas yra šalies dydis: iš visų pusių Italijos teritorijos supama valstybė užima tik 61,5 kvadratinio kilometro plotą (maždaug tūkstantoji dalis Lietuvos ploto) ir turi tik 32 tūkstančius gyventojų. Šią mažytę šalį valdo du lygiateisiai kapitonai regentai (šiuo metu Marija Luiza Berti ir Filipas Tamanjinis), kuriuos kas pusę metų perrenka 60 vietų turinčio San Marino parlamento (didžiosios ir generalinės tarybos) nariai. Siekiant valdžios pusiausvyros, kapitonai regentai paskiriami iš priešingų – daugumą turinčios ir pagrindinės opozicinės – parlamentinių partijų. Pasibaigus regentų valdymo kadencijai trijų dienų laikotarpiu šalies piliečiai gali pateikti skundus dėl valdžios pažeidimų ir, jeigu jie pakankamai rimti, buvusiems valdytojams gali būti inicijuojamas baudžiamasis procesas.

Stipriausios politinės grupės San Marine yra krikščionių demokratų partija bei Socialistų ir demokratų partija, kuri susikūrė susijungus socialistams ir komunistams. (Beje, pastarieji po „atsimainymo“ buvo pasivadinę demokratais.) Po 1945 metų San Marino komunistai laimėjo parlamento rinkimus (tai buvo pirmas atvejis pasaulyje, kai komunistai buvo demokratiškai išrinkti į valdžią) ir valdė šalį iki 1958 metų. Dar vienas unikalus San Marino politinio gyvenimo atvejis: 2007 metų spalio 1 dieną kapitonu regentu išrinktas Mirkas Tomasonis tapo pirmuoju šalį valdžiusiu neįgaliu asmeniu.

Nepaisant minėtų unikalių bruožų (o gal būtent dėl jų), San Marino ekonomika, pasižyminti savo bankininkyste, elektronika, keramika ir aukšto lygio žemės ūkiu bei klestinčiu turizmo sektoriumi, yra labai stabili. Nacionalinės pajamos (apie 56 tūkstančiai dolerių vienam gyventojui) gerokai lenkia Italijos vidurkį, nedarbo lygis – vienas žemiausių Europoje, nėra valstybinės skolos ir biudžeto deficito. Nors San Marinas formaliai nepriklauso Europos Sąjungai, tačiau specialia sutartimi šiai valstybei leista naudoti eurą, kaip nacionalinę valiutą, ir netgi kaldinti monetas su savo tautiniais ženklais, kas labai vertinama numizmatikos kolekcionierių.

San Marine 97 proc. šalies gyventojų yra katalikai, apie pusė jų dalyvauja sekmadienio pamaldose, dėl savo mažumo neturi atskiros vyskupijos. Istoriškai šalies parapijos buvo prijungtos prie kaimyninių Italijos diecezijų – Montefeltro ir Riminio. Po 1977 metais padarytų administracinių-teritorinių pertvarkymų visos San Marino parapijos buvo prijungtos prie Montefeltro diecezijos, kuri pavadinta San Marino-Montefeltro vyskupija. Jos ganytojas reziduoja Renabilio miestelyje, esančiame jau Italijos teritorijoje.

Ištikimybė krikščioniškajam paveldui

Birželio 19 dieną atvykęs į San Mariną popiežius Benediktas XVI aukojo Švč. Trejybės sekmadienio šv. Mišias pagrindiniame Seravalle stadione, dalyvaujant daugumai šalies gyventojų. Tos pačios dienos  popietę jis buvo iškilmingai sutiktas vyriausybės rūmuose Palazzo Pubblico. Čia privačiai pasikalbėjęs su kapitonais regentais Marija Luiza Berti ir Filipu Tamanjiniu Šventasis Tėvas įžengė į Didžiosios ir generalinės tarybos salę, kurioje jo laukė ne tik San Marino parlamento nariai, bet ir ministrai su akredituotu diplomatiniu korpusu. Pradėdamas kalbą popiežius pirmiausia  priminė San Marino senąsias krikščioniškas ištakas, kai daugiau kaip prieš septyniolika šimtmečių šią bendruomenę įkūrė didysis Evangelijos skelbėjas diakonas šv. Marinas, pabrėždamas, kad šis paveldas yra ne tik garbingas, bet ir giliai įpareigojantis.

San Marinas, kurio valstybingumą pirmasis pripažino Vatikanas dar 1631 metais, visada liko ištikimas krikščioniškojo tikėjimo vertybėms, kurių pagrindu šalyje įsitvirtino taikus sambūvis. „Per amžius jūsų protėviai, suvokdami savo krikščioniškąsias šaknis, gebėjo vaisingai panaudoti perimtą didįjį moralinį ir kultūrinį paveldą, suteikdami gyvybę veikliai ir laisvai tautai, – sakė Benediktas XVI. – Nepaisant teritorijos mažumo, San Marinas pateikė kaimyninėms Italijos pusiasalio bendruomenėms ir visam pasauliui ypatingą civilizacijos įnašą, paženklintą santarve ir abipuse pagarba“. Jis ragino sanmariniečius vertinti ir saugoti šį paveldą, kuris yra tautinio tapatumo ir darnaus valstybinių institucijų veikimo pamatas. Jo pagrindu kuriama visuomenė, kuri sugeba garantuoti teises visiems savo gyventojams.

Bažnyčia gerbia šiuos „sveiko pasaulietiškumo“ principus, pripažindama pilietinių institucijų teisėtą savarankiškumą ir kartu stengdamasi su jomis bendradarbiauti „žmoniškumo tarnyboje“, gindama tas etines nuostatas, kurios yra įrašytos į pačią prigimtį. Dėl to Bažnyčia yra pasiryžusi be jokių kompromisų ginti ir skatinti gyvybės apsaugą įstatymuose nuo jos prasidėjimo iki natūralios pabaigos, griežtai priešindamasi abortų, eutanazijos ar eksperimentų su žmogaus embrionais (dirbtinio apvaisinimo) įteisinimui. Tai taip pat liečia pripažinimą ir aktyvią paramą šeimai, kurios institucinė svarba ir natūralumas šiuolaikinėje visuomenėje dažnai ginčijamas, bandant ignoruoti jos neatimamą vertę. Dėl šių pastangų labiausiai nukenčia silpniausios ir pažeidžiamiausios visuomenės grupės, ypač jaunosios kartos, kurias nesunku suklaidinti atvedant į savimarginalizacijos bei alkoholizmo ir narkomanijos vergystės padėtį, perspėjo Šventasis Tėvas.

Švietimo institucijos gerai mato, kad mažėjanti šeimos įtaka ir jos krizė tampa rimta kliūtimi jaunimo integravimui į visuomeninį audinį. „Dėl to yra svarbu pripažinti, kad šeima, kaip Dievas nustatė, yra svarbiausia institucija, kuri gali skatinti darnų augimą ir brandą, darančius individus laisvais ir atsakingais gilių ir amžinųjų vertybių formacijoje“, – pažymėjo Popiežius. Priminę dabartinius ekonominius sunkumus, kurie Italijos bei tarptautiniame kontekste neaplenkė ir San Marino respublikos, jis pastebėjo, kad anksčiau pasiekta gerovė susilpnino krikščioniško gyvenimo jausmą ir fundamentalias vertybes. Dėl to dabartinė krizė turi paskatinti permąstyti nueitą kelią, suvokiant padarytas klaidas bei aplaidumą, planuojant ateities perspektyvas.

Primindamas palaimintojo popiežiaus Jono XXIII paraginimus San Marino vadovams per 1959 metais Vatikane vykusį susitikimą dėl krikščioniškų šaknų puoselėjimo protėvių pavyzdžiu ir kad „tikroji prasmė niekada neturi būti atskirta nuo Dievo vardo“, Benediktas XVI reiškė įsitikinimą dėl bendruomenės atsinaujinimo galimybių. „San Marino visuomenė vėl demonstruoja savo gyvybingumą ir telkia  energiją, tai patvirtindama daugybe karitatyvinių ir laisvanoriškų iniciatyvų, kurioms pasišvenčia šalies piliečiai“, – sakė Šventasis Tėvas. Nurodę į San Marino misionierius – pasauliečius ir vienuolius – kurie pastaraisiais dešimtmečiais skleidė Kristaus mokymą  įvairiose pasaulio dalyse, jis pažymėjo, kad tai rodo tautos potencialą įveikti dabarties sunkumus.

Prasmingo gyvenimo suvokimas

Panašius socialinius ir religinius į dvasinį atsinaujinimą skatinančius paraginimus popiežius Benediktas XVI išsakė ir per susitikimą su jaunimu, kuris buvo surengtas jau Italijos pusėje esančiame Penabilio mieste, kuriame reziduoja San Marino ir Montefeltro ordinaras ir veikia šios diecezijos katedra. Pasveikintas vietos vyskupo Luidžio Negrio ir kreipdamasis į centrinėje Vittorio Emanuele aikštėje gausiai susirinkusius jaunus žmones Šventasis Tėvas aiškino žinomą Jėzui užduotą evangelinį jaunuolio klausimą: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17) Amžinasis gyvenimas – ne vien tik gyvenimas po mirties ir ne vien tik nurodymai apie tai, kaip pasiekti dangų. Amžinasis gyvenimas parodo, koks turi būti tikrai prasmingas, pilnatviškas gyvenimas čia, žemėje.

Popiežius kvietė jaunuosius klausytojus nebijoti užduoti sau fundamentalių klausimų apie gyvenimo prasmę („Kas mes esame? Iš kur mes atsiradome? Dėl ko mes gyvename?“), kurie atspindi žmogiškosios būties transcendentinę prigimtį. „Ir nesitenkinkite tik greitais, daliniais atsakymais, kurie galbūt lengvesni ir patogesni, gali atnešti trumpalaikę laimę, net iki apsvaigimo, bet nesuteikia tikrojo gyvenimo džiaugsmo“, – aiškino Šventasis Tėvas. Reikia statyti savąjį gyvenimo namą ne ant biraus smėlio, bet ant tvirtos uolos, savąją gyvenimo patirtį apmąstyti ne paviršutiniškai, bet giliai ir tada „su nuostaba ir džiaugsmu atrasite, kad jūsų širdis yra langas, atvertas į begalybę“. Benediktas XVI pastebėjo, kad ir dabartinėje mokslo ir technologinės pažangos epochoje žmogaus prigimtiniai siekiai yra didesni nei vien tik patogumo ir gerovės troškimas, ir jis „negali apsiriboti tik materialiniais dalykais, bet žvelgia į platesnius horizontus“.

Dvasinis tobulėjimas jokiu būdu nereikalauja niekinti išmintį, nesinaudoti proto galimybėmis bei atmesti mokslinės pažangos pasiekimus. „Tai reiškia supratimą, kad kiekvienas iš mūsų turi ne tik „horizontalią“, bet ir „vertikalią“ plotmę, – aiškino Šventasis Tėvas. – Todėl mokslas ir technologija negali pakeisti gyvybės pasaulio, mūsų laisvės ir prasmės egzistencijos akiračio, meilės ir draugystės santykių turtingumo“. Būtent toks atvirumas tiesai apie pačius save ir pasaulį įgalina pilniau priimti Dievo į mus nukreiptą iniciatyvą. „Jis ateina pasitikti kiekvieną žmogų ir leidžia jam pažinti savo meilės slėpinį“, – tvirtino Benediktas XVI. Tas susitikimas su Kristumi – tai ne tik pritarimas Jo doktrinai ir filosofijai, bet dalijimasis Jo paties gyvenimu, tai yra išmokimas suprasti, ką reiškia gyventi, suvokimas, kas yra žmogus, „kas esu aš“. Juk Jėzus, atsakydamas minėtajam jaunuoliui dėl amžinybės siekio, pakvietė jį ne tik išdalinti vargšams savo turtus, bet ir sekti Jį patį.

Baigdamas pokalbį su jaunais žmonėmis Popiežius kvietė juos nebijoti sunkių situacijų, netgi krizinių momentų ir išbandymų, žinant, kad Viešpats visada yra su jais ir reikia tik stiprinti šią draugystę. O tai reiškia dažnesnį pamaldų Šventojo Rašto skaitymą, ištikimą dalyvavimą Eucharistijos šventime, aktyvų veikimą savo parapijinėje bendruomenėje ir katalikiškose organizacijose. „Perkeisti Šventosios Dvasios jūs galėsite patirti tikrąją laisvę, kuri tokia yra, kai orientuota į gėrį“, – sakė Šventasis Tėvas. Tada jaunosios  kartos gebės atnaujinti visą savo socialinę aplinką, visuomenines institucijas ir struktūras, suteikiant jų veikimui daugiau teisingumo ir solidarumo siekiant bendrosios gerovės. Kad galėtų išsivaduoti iš sekuliarizuoto pasaulio primestos individualistinės ir egoistinės logikos jauni žmonės turi ieškoti įkvėpimo jaunųjų Bažnyčios šventųjų liudijime. „Jie savo laikais gyveno Evangelijos šviesoje ir stiprybėje ir todėl gebėjo rasti atsakymą – kaip gyventi ir ką turiu daryti, kad gyvenčiau“.

© 2011 „XXI amžius“