|
Negyjančios Lietuvos žaizdos
Darius Vilimas
Lietuvos valstybė peržengė žmogiškosios pilnametystės ribą. Dvidešimt antrieji nepriklausomybės metai nėra daug pasaulio istorijoje. Vieni sako, kad tai tik akimirka. Kiti, lygindami su prieškariu, prisimena, kad anuomet Lietuva jau buvo netekusi Klaipėdos, bet atgavusi Vilnių kartu su draugiškai nusiteikusiomis SSRS divizijomis, dydžiu prilygusiomis visai mūsų prieškario kariuomenei. O Pupų Dėdė pranašiškai dainavo, kad Vilnius mūsų, o mes rusų.
Šiandien optimistai ir pesimistai mosuoja plunksnomis, liedami rašalą ir įtūžį viešose ir internetinėse diskusijose, ginčydamiesi, ko daugiau Lietuvoje gėrio ar blogio. Tuo tarpu ciniškesni realistai kraunasi lagaminus ir ieško laimės svetur. Galima būtų pasakyti, kad tokių skalsesnės duonos ieškotojų buvo visada.
Tačiau neproporcingai didelis išbėgėlių srautas priverčia suklusti kažkas čia negerai... Kaip sakė nemirtingojo Šekspyro herojus, kažkas blogai su Danijos karalyste.
Taigi, kas negerai Lietuvos Respublikoje? Kas taip trikdo eilinius jos piliečius, kad jie, numoję ranka į visų spalvų valdžių strategijas, įrodinėjančias, kaip čia bus gerai 2030 ar 2050 metais, tikisi sulaukti tų metų svetur? Juk išoriškai viskas tvarkoj. Į draugiškų Europos demokratijų būrį įsiliejo parlamentinė respublika, formaliai turinti visus senųjų demokratijų požymius. Bet tik formaliai.
Lietuva kraujuoja. Kovoje už laisvę paaukojusi drąsiausius savo atstovus, ji dar neišsigydė savo žaizdų. Metai bėga, o Lietuvos žaizdos negyja. Kartais jos net pagilėja ar atsiveria naujais šiurpinančiais skauduliais.
Melas
Tai viena iš bjauriausių ir giliausių žaizdų. Dainuojančios revoliucijos metu tiesos sakymas buvo pagrindiniu ginklu, padėjusiu iškovoti pergalę kovoje su sovietine imperija. Dabar tai jau istorija, kurios nežino ne tik jaunimas, bet nenoriai prisimena ir dažnas tautietis. Tiesos sakymą po kiek laiko pakeitė pustiesė, po to praskiesta korektiškumo pagardais ji virto nutylėjimais ar interpretacijomis. Galop vieną dieną ji tapo dezinformacija ar net atviru melu. Mes tą akimirką pramiegojome ir vieną dieną atsibudome iškreiptų veidrodžių karalystėje. Kalbos apie demokratiją virto tuščiais pliurpalais, o skaudžiausia šalies realybe tapo socialinio teisingumo praradimas. Ką kalbėti apie kokias eilines banalybes, jei nacionaliniu mastu matome, kaip mums meluojama įžūliai, neraudonuojant ir be galo šlykščiai.
Vienas kandus profesorius dar gerokai prieš teismų skandalus taikliai pastebėjo, kad didžiausią nerimą kelia šalies teismų ir teisėjų problema. Paskutiniais metais teisėjų sekamos pasakos palygintinos nebent su mūsų žvalgų ar ekonomistų fantazijomis. Pasvarstykime patys. Štai garsiosios teroristės E. Kusaitės istorija. Šis melas iš lietuviškojo žvalgų lobyno. Gėdinga jau vien tai, kad draugauta su Rusijos spectarnybomis. Dar prieš dešimtmetį tai būtų sukėlę baisų skandalą, dabar tai smulkmena. Stebint šią istoriją susidaro įspūdis, kad mūsų šaunieji žvalgybininkai neturi daugiau darbo, kaip tik provokuoti jauną jautrią merginą, apsimetinėjant čečėnais ir rengiant ją teroristiniam išpuoliui. Žurnalistai jau kandžiai pasišaipė, kad, matyt, čečėnų kovotojams E. Kusaitė buvo paskutinė viltis kovoje su rusais.
Ar bent vienas nors truputį blaiviai protaujantis žmogus patikės, kad ta mergina galėjo prisiartinti prie rusų karinės bazės Rusijoje ir ją susprogdinti? Jūs tuo patikėjote?! Kaltintojai viską piešia taip, lyg nuvykimas į Rusiją būtų kaip sovietmetyje ar kaip dabar į kitas Šengeno zonos šalis. Juk net įvažiuoti reikia vizos...
Tokių pasakų yra daug. Štai abstinentas V. Pociūnas netikėtai prisigeria iki sąmonės netekimo ir iškrenta pro devinto aukšto langą. Žiaurus žmogžudys (tokį jį piešia oficiali teisėsauga) D. Kedys staiga užspringsta savo skrandžio turiniu ir, negana to, šalia jo randamas kaip tik tas pistoletas, kuriuo buvo nušauti du žmonės (reiškia, jis tą nešvarų ginklą, jį akivaizdžiai kompromituojantį, su savimi nešiojosi pusmetį!). O jo oponentas A. Ūsas ištrūksta iš apsaugos gniaužtų, prisigeria ir taip pat nuskęsta baloje, kur vandens tik iki kelių. Ar neužtenka pasakų?.. Tokio tipo nesąmones rimta veido mina kartoja net keletas didžiųjų šalies dienraščių ir televizijos kanalų. Bet ar tai nėra grubus melas, kurį mums bando įbrukti tie, kurie galbūt nenori, kad visuomenė sužinotų tikrąją įvykių versiją? Negi jie mus laiko visiškais kvailiais?
Baimė
Be melo svarbiu žmonių demoralizavimo komponentu yra baimė. Baimė prarasti darbą, baimė prarasti laisvę ar baimė prarasti gyvybę. Pavyzdžių toli ieškoti irgi nereikia. Eilinių žmonių teisybės ieškojimo golgotų nesudėsi ir į storiausią knygą. Pasižiūrėkime nors į garsiausias šių metų bylas. Ką galima pasakyti? Baimė persmelkia visus gyvenimo momentus. Kovotojai už teisybę iškrenta pro langus arba užspringsta savo skrandžio turiniu. Jei nesigriebiama fizinio smurto, dažnai žmogus sugniuždomas kitokiais būdais, net banaliais. Toks yra tampymas teismuose. Štai žurnalistas G. Visockas savo rašinyje ėmė ir leptelėjo, kad sovietmečiu dauguma žymių sportininkų galėjo būti susijęs su KGB. O vienas aukštas nepriklausomos Lietuvos kariškis perskaitė tą straipsnį ir kažkodėl labai užsigavo. Mat lyg ir pamatė užuominą į jį, nors pavardė ten ir nebuvo paminėta. Žurnalistas gavo didžiulę piniginę baudą ir pralošė teismus Lietuvoje. Vienintelė jo viltis dabar Strasbūras.
Būna ir žiauresnių istorijų. Anądien paskelbta istorija, kaip į JAV teko bėgti jaunuoliui, bandžiusiam įsiskverbti į Kėdainių agurkinio milijonieriaus aplinką su visai kilniais tikslais, norint sužinoti, ar jis nesusijęs su užsienio žvalgybomis. Paradoksas, tačiau toks logiškas ir net kilnus noras Lietuvoje liko neįvertintas. Agurkinis kunigaikštis gana kerštingas žmogui teko atlaikyti šmeižto, pasikėsinimų ir nepagrįstų kaltinimų laviną. Ir tik JAV teismas jį pripažino nekaltu, nors Lietuvoje jis buvo laikomas vos ne baisiausiu nusikaltėliu.
Keistai atrodo ir naujausias skandalas su telefoniniais pasiklausymais. Pasirodo, Lietuvoje atlikta 85000 pasiklausymų keletą kartų daugiau nei keliolika kartų daugiau gyventojų turinčioje Vokietijoje. Sutrikęs Nacionalinio saugumo komiteto vadovas (dešinysis!) tikina, kad tik dešimtadalis tokių pasiklausymų yra susiję su rimtomis priežastimis. Visa kita tai esą kriminaliniai dalykai. Tačiau net tas dešimtadalis yra akivaizdžiai per daug. Jei patikėti tokiais skaičiais, galima būtų tvirtinti, kad mūsų saugumiečiai ir teisininkai dirba puikiai. Bet kai prisimeni, kad ir tos pačios E. Kusaitės istoriją, nežinai, verkti ar juoktis. Jei klausomasi neištikimų sutuoktinių, nedraugiškų kaimynų ar pavydžių bendradarbių, galima kikenti. Bet jei tie pasiklausymai naudojami šantažui, tai jau skandalas. O abiem atvejais tai baisi netvarka...
Neviltis
Nei melas, nei baimė nebūtų palaužusi tų, kurie dar turi viltį. Tačiau svarbiausiu žmonių demoralizacijos elementu tapo neviltis. Supykę žmonės kovoja, protestuoja. Tokie piliečiai turi viltį. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių kiekvienas valdžios akibrokštas prieš savo žmones toje pačioje Europoje, kurios piliečiais mes save vadiname, sukelia milžiniškus protestus. Tie, kokiais mes norėtume būti, dar neprarado vilties ir solidarumo. Ir nereikia pavyzdžių su riaušėmis. Štai Prancūzijos valdžia prieš kelerius metus nusprendė sutaupyti mokytojų sąskaita. Jau kitą dieną į gatves išėjo du milijonai protestuotojų mokytojų, mokinių, studentų. Protestai kai kur peraugo į peštynes. Bet ne tai svarbiausia išsigandusi tokių akcijų, valdžia buvo priversta atsitraukti.
Ar tai įmanoma Lietuvoje? Turbūt ne. Profsąjungos su keliomis mažomis išimtimis yra ne valdžios oponentės, o jos išlaikytinės. Kadangi valdžia jas maitina dotacijomis, tai ir jų protestai dažniausiai būna leisgyviai. Net juokinga, kai kokioje žinių laidoje pamatai profsąjunginių piketuotojų atstovus su plakatais, kuriuos laiko vis tos pačios jau pažįstamos profsąjungos sekretorės. Kaip sakoma, ir sudalyvavom, ir pasirodėm. Bet po piketo protestuotojai sugrįžta į savo būstinę gerti kavos, o namo išvažiuoja prabangiais asmeniniais limuzinais. Ko vertos tokios popierinės profsąjungos?..
Yra ir tokių profsąjungų, kurios netarnauja valdžios vyrams. Su tokiomis kalba dažniausiai būna trumpa. Štai medikų profsąjungai vadovavo gydytoja Albina Kavaliauskaitė. Ir atsitik tu man taip, kad ji, išdirbusi vienoje sostinės poliklinikoje dvidešimt ketverius metus, iš darbo išlėkė tuoj po to, kai mitinge, kuriame buvo protestuojama prieš valdžios taupymus ligonių sąskaita, viešai pareikalavo premjero atsistatydinimo?..
Visi demografai ir filosofai rypauja dėl tuštėjančios Lietuvos. Bet ar valdžia išdrįstų tęsti savo liguistą taupymą kitų sąskaita, jei tie beveik 84000 pernai šalį palikusių žmonių ateitų į protesto mitingą ir pasakytų griežtą ne tiems valdžios atstovams, kurie vietoj gyvų Lietuvos piliečių temato mokesčių mokėtojus, ne žmones, o tik statistinius vienetus? Ar pavyktų visus tuos žmones apšaukti rusų šnipais? Ar užtektų jiems visiems išvaikyti ašarinių dujų ir guminių kulkų? Prisimenate garsiąsias riaušes su langų daužymu Seime prieš pustrečių metų? Kad ir kiek klykė kai kurios paranojos kamuojamos seimūnės, tarp suimtų riaušininkų nebuvo nė vieno užsienio piliečio, nors kai kam ten pasivaideno vos ne rusakalbių jedinstveninkų desantas iš Latvijos ir Estijos.
Nereikia daužyti langų ar grumtis su policininkais. Tačiau neabejoju, kad keliasdešimt tūkstančių protestuotojų eisena priverstų pakeisti mąstyseną. Ar bent susimąstyti apie savo pačių ateitį. Juk kadencija eina į galą. Kas jie bus po ateinančių Seimo rinkimų?
Ekonominio pakilimo metais Lietuvai dažnai pavyzdžiu buvo statoma Airija, kuri po ilgos kovos su anglais tapo nepriklausoma po Pirmojo pasaulinio karo. Kai kurie liežuvingesni demagogai net aiškino, kad po ilgoko ekonominio merdėjimo, kaip buvo Airijoje, Lietuvą ištiks toks pats ekonominis proveržis, kaip ir airius praeito amžiaus pabaigoje.
Dabar tie pranašautojai prikando liežuvį. Airija turi nemažų finansinių problemų, o tiems, kas mėgsta istorinius palyginimus, drįsčiau priminti, kad tąsyk po nepriklausomybės paskelbimo Airiją supurtė trumpas, bet gana žiaurus pilietinis karas. Šito fakto nemėgsta ar nenori prisiminti istorinių paralelių brėžėjai. Kariavo airiai visai ne dėl gerovės, bet brėžkime paraleles...
Šiuo metu Lietuvoje vyksta daug žiauresnis nei airių pilietinis karas. Tik jis vyksta visiškai kitoje plotmėje. Paprasti Lietuvos piliečiai, valdžiažmogių ir žiniasklaidos įtikinti, kad šį karą laimėti neįmanoma, kaunasi labai originaliai bėgdami iš Lietuvos. Mat jie jau įtikinti, kad teisybės čia nėra ir nebus, nebus nei pakenčiamos ekonominės gerovės.
Prieš porą savaičių gudriausios Lietuvos galvos viename šalies dienraščių ginčijosi, kada lietuviai susigriebs ir nustos bėgę iš Lietuvos. Diskusija laikraštyje užėmė du puslapius ir vietomis buvo net įdomi. Tik beskaitant apėmė keistas jausmas o kas bus, jei tie lietuviai, galutinai įtikinti, kad čia geriau jau nebus, nesustos ir išbėgs visi? Ką tada darys garbūs mąstytojai? Ugdys lietuvius iš ekonominių migrantų?!
Norėčiau tai pamatyti. Tiesa, nekvepiančius pinigus skaičiuojantys mūsų verslininkai jau planuoja, kiek reikės atsivežti darbininkų. Pesimistai jiems atsako, kad dėl dabartinio Lietuvos pragyvenimo lygio čia neužsilaiko net darbštieji kinai. Cinikai dar priduria, kad nauji emigrantai kokybe neatstoja vietinių specialistų ir prisimena pernykščius kuriozus, kai turkų statyti sporto ir prekybos centrų stogai sostinėje prakiuro jau po pirmosios stipresnės liūties.
Kiek dar tų lietuvių liko tėvynėje, irgi nesutariama. Šmaikštuoliai kikena, kad Prezidentė pasikuklino, pareikalavusi suskaičiuoti iki trijų milijonų. Kaip atsimename, šių metų surašinėtojų nustatytas Lietuvos gyventojų skaičius ilgam sustingo ties 2,7 mln. žyma. Tačiau šalies vadovei pareikalavus, vos per keletą dienų buvo surasti dar trys šimtai tūkstančių gyventojų. Ak, atsidūsta anoniminis interneto komentatorius, ir kodėl Prezidentė nepareikalavo surasti kokių 4 ar 5 milijonų žmonių... Pataikūnai tuoj juos būtų radę! Ironiškesni jų oponentai tikina, kad pirmieji Lietuvoje susirašė visai ne Lietuvos gyventojai, o tie emigrantai, kurie turėjo galimybę prisėsti prie kompiuterių.
Praeitų metų pabaigoje netyčia patekau į garbingų Lietuvos mokslo šviesulių susibūrimą. Tiek mokslo šviesulių, įvairių profesijų profesorių ir akademikų nedažnai pamatysi vienoje vietoje. Aptarę mokslo padėtį Lietuvoje ir pasiguodę, kad pas mus mokslui skiriama biudžeto dalis yra santykinai mažiausia visoje ES, garbūs mokslo autoritetai pradėjo emocingą ginčą, svarstydami, kiek reikės mums laiko, kad pragyvenimo lygiu pavytumėme Europos vidurkį. Vienas pašnekovas net prisiminė, kad kai kurie dabartinės valdžios atstovai prieš keliolika metų visus tikino, kad dabar, t. y. 2010 metais, Lietuva jau senokai savo gerove bus pralenkusi daugelį senųjų ES valstybių. Gaila, kad tas žmogus neišdrįso pasakyti to gerojo pranašo pavardės. Gal pabijojo? Diskusija baigėsi keleto akademikų pamąstymais, kiek metų reikės tam vidurkiui pasiekti. Vienas net pareiškė, kad jam iš pradžių realus atrodė biblijinis 40 metų (pamenat žydų klajones po dykumą?) terminas. Bet dabar, džiugiai tęsė pašnekovas, jis yra linkęs galvoti net ne apie 50, o apie kokių 75 metų terminą. Didžioji auditorijos dalis pritariamai suošė. Sėdėjau tarp susirinkusiųjų ir negalėjau patikėti, kad tie žmonės kalba nuoširdžiai. Gal jie iš mėnulio iškritę? Negi jie tikrai tiki, kad, esant tokioms tendencijoms, Lietuvoje tada dar bus lietuvių? O gal jie kalbėjo apie kitą, garsiojo Stalino ideologo Suslovo suplanuotą Lietuvą be lietuvių?
Prof. Br. Genzelis kažkada yra pasakęs, kad didžiausia mūsų politikų bėda yra ta, kad jie, atsidūrė valdžioje, galvoja ne kaip įsirašyti savo vardą į šalies istoriją, o kaip greičiau baigti savo namo statybą. Taiklus pastebėjimas! Jau girdžiu susierzinusių skaitytojų murmėjimą, kad cituoju sovietmečio intelektualą. Tai teisybė. Bet tie sovietmečio veikėjai, kurie yra išlaikę nors krislelį padorumo ir savigarbos, yra šimtus kartų simpatiškesni už kokį nūdienos liberalų ministrą, šventai įsitikinusį, kad švietimas ir mokslas turi būti komerciškai naudingas biznis, beširdį paminklosaugininką, už pinigus leidžiantį niokoti sostinės senamiestį, ar pasipūtusį menininką, įrodinėjantį mums, kad beskonės instaliacijos (surūdijęs vamzdis) yra šiuolaikinio meno viršūnė!
Sakote, pernelyg rūškanas vaizdas? Nesakau, kad nėra vilties. Bet visada tamsiausia būna prieš aušrą. Žinoma, lengviausia tiems, kurie iškeikia visus ir viską ir skubiai mauna į užsienius. O jei ir sugrįžta, tai tik pamokyti mūsų, nesusipratėlių. Bet mylėti Lietuvą visada lengviausia iš tolo!
Lietuvos piliečiai nėra ir tokie buki, kaip bando įrodinėti koks rašeiva. Priešingai jie yra be galo atlaidūs. Gal net naivūs. Tuo įsitikinau ir po paskutinių savivaldos rinkimų. Bet jie tikrai nekvaili. Demagogus ir melagius jie anksčiau ar vėliau nubaudžia politine nebūtimi. Visi kalba apie garsųjį Abonentą. Bet kur kiti, ne mažiau ambicingi ir kažkada garsūs demagogai, šiemet likę prie suskilusios geldos?..
Laikraščiai kikeno, kad naujasis ūkio ministras buvo iš tų, kurie žadėjo emigruoti iš Lietuvos. Namie jį kol kas sulaikė atsakingas postas. Staiga prisiminiau prof. Br. Genzelio žodžius. Jei tai, ką rašo žiniasklaida, teisybė, tai tikrai apgailėtina. Bet juk Lietuvoje liko ne vien tokie specialistai. Yra dar ir kitokių žmonių...
© 2011 XXI amžius
|