Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Disidentinio judėjimo simbolis

Jelena Boner su vyru Andrejumi Sacharovu

Jelena Boner AFP nuotrauka

Jau pranešėme, kad birželio 18 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostono mieste mirė žymi Rusijos disidentė, žmogaus teisių gynėja, publicistė, 1989 metais mirusio Nobelio taikos premijos laureato, disidento Andrejaus Sacharovo našlė Jelena Boner. Ji kartu su A. Sacharovu buvo tapusi paskutinio sovietmečio periodo disidentinio judėjimo simboliais. Birželio 22 dieną J. Boner kūnas buvo sudegintas, o urna su pelenais atvežta į Maskvą ir palaidota Vostrakovo kapinėse prie A. Sacharovo.

Jelena Boner gimė 1923 metų vasario 15 dieną pietinėje Turkmėnijos dalyje esančiame Merų mieste. Jos tėvas – armėnas Levonas Kočarianas, mama – žydų kilmės Rufa Boner. Kai Jelenai buvo treji, jos tėvas mirė. 1929 metais mama susituokė su Gevorku Alichanianu, SSKP Maskvos komiteto darbuotoju. 1937 metų rugpjūčio mėnesį G. Alichanianas buvo suimtas, vėliau teisiamas ir 1938 metų vasario 13 dieną sušaudytas. 1937 metų lapkričio mėnesį suimta ir jos mama. Tada J. Boner išvyko į Leningradą pas močiutę. Jelenos mamai R. Boner 1938 metų kovo 22 dieną paskelbtas nuosprendis – aštuoneri metai tremties. Iš tremties ji grižo tik 1945 metais. 1940 metais J. Boner baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į  Leningrado pedagoginį institutą, į rusų kalbos ir literatūros specialybę. 1941 metų birželį prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui mobilizuota į kariuomenę, dirbo medicinos seserimi. Buvo sunkiai sužeista, ilgai gydėsi, grįžusi į tarnybą, buvo paskirta į karinį-sanitarinį traukinį. 1947–1953 metais Jelena mokėsi Leningrado medicinos institute. Baigusi mokslus, kurį laiką dirbo apylinkės gydytoja, vėliau vaikų gydytoja. 1949 metais, dar besimokydama institute, J. Boner  susituokė su Ivanu Semionovu. Jų šeimoje augo du vaikai – duktė Tatjana (gimusi 1950 metais) ir sūnus Aleksejus (gimęs 1956 metais). 1965 metais J. Boner ir I. Semionovas išsiskyrė.

1965 metais J. Boner įstojo į Komunistų partiją. Po 1968 metų Prahos įvykių ji pradėjo piktintis sovietinės valdžios politika, o nuo 1969 metų įsitraukė į disidentinio judėjimo gretas. J. Boner vykdavo ir į teismo procesus, kuriuose būdavo teisiami disidentai. 1970 metais Kalugos mieste vieno tokio proceso metu Jelena susipažino su A. Sacharovu, jie pradėjo dažnai bendrauti, o 1972 metais susituokė. Abu kartu dalyvavo disidentinėje veikloje, jų bute KGB pareigūnai daug kartų atliko kratas. 1976 metais J. Boner, A. Sacharovas, L. Aleksejeva, N. Ščaranskis ir grupė kitų disidentų įkūrė Maskvos Helsinkio grupę – nevyriausybinę žmogaus teisių gynimo organizaciją. Sovietinė valdžia pradėjo aršiai persekioti Helsinkio grupės narius. J. Boner buvo ne kartą areštuota bei tardoma. 1980 metais J. Boner ir A. Sacharovas buvo ištremti į Gorkio miestą. Tremtyje jie praleido septynerius metus – į Maskvą jiems leista grįžti tik 1987 metų gegužės mėnesį.

1987 metais J. Boner, A. Sacharovas, žymus disidentas S. Kovaliovas, istorikas A. Roginskis ir dar keli visuomenės veikėjai inicijavo žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorialas“ įkūrimą. Po A. Sacharovo mirties (jis mirė 1989 m. gruodžio mėnesį) Jelena toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1991 metais už nuopelnus žmogaus teisių gynimo srityje jai suteikta tarptautinė profesoriaus Toralfo Rafto premija. Žlugus Sovietų Sąjungai, ji buvo kviečiama dirbti ir į vyriausybines institucijas – nuo 1993 metų sausio 30 iki 1994 metų gruodžio 28 dienos J. Boner buvo Žmogaus teisių komisijos prie Rusijos prezidento narė. Iš komisijos sudėties ji pasitraukė protestuodama prieš pirmojo Čečėnijos karo pradžią. J. Boner aktyviai pasisakė prieš šį imperialistinį karą, ragino nutraukti karinius veiksmus. Ji protestavo ir prieš antrąjį Čečėnijos karą, kuris prasidėjo 1999 metų rudenį. Nuo 2000 metų J. Boner aktyviai domėjosi padėtimi Čečėnijoje, bendravo su Lidija Jusupova, Natalija Estemirova, Ramzanu Vagapovu ir kitais čečėnų žmogaus teisių gynėjais.

Nuo 2007 metų J. Boner gyveno Bostone pas dukterį, nuolat lankėsi Rusijoje, domėjosi rezonansinių bylų eiga, ragino Rusijos teisėsaugos pareigūnus ištirti žurnalistės A. Politkovskajos, Čečėnijos žurnalistės ir žmogaus teisių gynėjos N. Estemirovos, antifašistų lyderio I. Chutorskio ir kitų žymių politikų, žurnalistų ir visuomenės veikėjų nužudymo bylas. J. Boner daug dėmesio skyrė „Magnitskio bylai“ – 2008 metų lapkritį suimto ir po metų kalėjime mirusio investicinės grupės „Capitale Hermitage“ juristo Sergejaus Magnitskio mirties aplinkybių tyrimui. Paaiškėjo, kad kalėjime S. Magnitskis buvo mušamas ir kankinamas, gyveno nešildomose patalpose ir gavo menką maisto davinį. Galiausiai jo sveikata vis labiau silpo ir 2009 metų lapkričio 16 dieną S. Magnitskis mirė Maskvos Butyrkų kalėjime. 2010 metų kovo 10 dieną J. Boner pasirašė kreipimąsi į Rusijos visuomenę ir valdžios struktūras, pavadintą „Putinas turi išeiti“. Šį kreipimąsi pasirašė ir rašytojas V. Bukovskis, žurnalistas ir visuomenės veikėjas A. Piontkovskis, rašytojas Z. Prilepinas, Jungtinio pilietinio fronto lyderis G. Kasparovas, atsargos generolas A. Kandaurovas, rašytoja N. Katerli, filosofas A. Osovcovas, rašytojas V. Suvorovas ir kiti žymūs opozicijos politikai, visuomenės veikėjai ir disidentai.

Žymi disidentė buvo nusivylusi nuo 2000 metų Rusijoje palaipsniui įsigalėjusiu putinizmu ir šios žiaurios santvarkos padariniais. J. Boner visada kritiškai vertino V.Putino ir jo klikos veiklą, kritikavo valdžios klanus už laisvų televizijų užgrobimą arba sunaikinimą, už spaudos laisvės suvaržymus ir nuožmų opozicijos persekiojimą. Disidentė sakė: „V. Putinas įvedė modernų stalinistinį režimą. Tai net ne sovietinis valdymo modelis, kuris egzistavo nuo 1960 metų, tuomet tokio skurdo nebuvo. Dabar klanai užsiima turtų dalybomis, o dauguma žmonių laikomi vergais“. J. Boner buvo nusivylusi ir kai kurių Vakarų valstybių lyderių pozicija, jų bendradarbiavimu su Putino režimu arba nuolaidžiavimu šiam režimui ir teigė: „Vakarams iš esmės nesvarbu, kad Rusijoje nėra nei laisvų rinkimų, nei nepriklausomų teismų, nei spaudos laisvės. Į tokius grėsmingus procesus žvelgiama abejingai“.

Jelena Boner pasižymėjo ir kaip publicistė. Rašė straipsnius, kurie buvo spausdinami žurnaluose „Neva“ ir „Junost“, laikraščiuose „Literaturnaja gazeta“ ir „Medicinskaja gazeta“, parengė knygą „Vsevolodas Bagrickis: dienoraščiai, laiškai, eilės“. J. Boner nuolat bendradarbiavo ir su „Radio svoboda“ – populiaria rusų kalba transliuojama radijo stotimi.

Giedrius Grabauskas-Karoblis

© 2011 „XXI amžius“