2011 m. liepos 13 d.
Nr. 52
(1932)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

SUKILIMAS

Andrius Stanislauskas

Pirmą kartą per 70 metų  Lietuvoje iškilmingai paminėtas 1941 m. birželio sukilimas. Mokslų akademijos Didžiojoje konferencijų salėje vyko konferencija, kurioje žinomi mokslininkai skaitė pranešimus, buvo demonstruojamas dokumentinis filmas „Pavergtųjų sukilimas“, skirtas įamžinti sukilimo prieš okupaciją ir terorą jubiliejų, sukilimo dalyviai dalijosi prisiminimais, buvo kuriami planai šiam fenomenui įamžinti. Tai išties didinga! Pirmą kartą per 70 metų Sukilimas buvo pavadintas tikruoju vardu, o ne holokausto Lietuvoje pradžia, kurią mums įkyriai 20 metų į galvas kalė barzdas Briuselyje besiraunantys ir kompensacijų reikalaujantys žydai. Šiuokart nebuvo Sukilimo juodinimo. Ar dėl to, kad patys buvo sugauti Izraelyje, vykdantys eugeniką savo vaikams? Ar dėl to, kad ES pagaliau prilygino sovietinius nusikaltėlius nacistiniams? Ar dėl to, kad Seimas patvirtino kompensaciją žydams? Ar dėl to, kad buvo „užmiršti“ kruvino marksizmo ideologijos vykdytojai Lietuvoje – visas lietuvių genocido įgyvendintojų 72 pavardžių sąrašas, kurio viršuje – Nachmano Dušanskio, sėkmingai besislapstančio Izraelyje, pavardė?

Šįkart Sukilimas buvo ne tik teisingai įvardintas, bet ir visokeriopai nušviestas: ir iš bendros geopolitinės Europos tuometinės padėties, ir iš lietuvių tautos šaknų, ir iš partizaninio pasipriešinimo, pristabdžiusio šalies kolonizavimą, pozicijų.

Sukilimas pademonstravo tautos jėgą, pasitikėjimą ir taurumą, nes tauta sukilo prieš moralinę ir fizinę vergiją bei marksistinį melą. Sukilimo poveikis tęsėsi per visą partizaninio karo dešimtmetį, neužgeso per visą rezistencinį laikotarpį ir įspūdinga jėga prasiveržė Sąjūdžio laikais. Galime pagrįstai sakyti, kad Sukilimas padėjo tvirtus pilietiškumo ir valstybingumo pagrindus lietuvių tautai bei suteikė neblėstančio ryžto atgauti laisvę ir Nepriklausomybę.

Pirmą kartą per 70 metų Sukilimas buvo įvardintas kaip vienintelis, vykęs SSRS okupuotose šalyse, ir ne kaip spontaniškas piliečių emocijų proveržis, bet kruopščiai parengtas, su pasaulio įvykiais suderintas, tikslingai įvykdytas, tikintis rudojo okupanto pripažinimo Lietuvos Laikinosios vyriausybės de jure ir bent dalinės savivaldos, kurią turėjo Vakarų Europos okupuotos šalys.

Tačiau tokie Lietuvos sukilėlių tikslai nesutapo su fašistų „Barbarosos“ planais. Pirmą kartą po 70 metų likę gyvi Sukilimo dalyviai, jų giminės ir artimieji iškilmingai, išdidžiai galėjo paminėti tokį neregėtą didvyriškumo SSRS faktą, kai mažutė tauta ne tik sukilo prieš šimtą kartų didesnę okupantę, bet ir laimėjo. Negana to, po antros okupacijos šią kovą ilgus dešimtmečius tęsė partizanai, rezistentai ir pasišventėliai, tvirtai tikėję laisva Lietuva.

Pirmą kartą Mokslų akademijos rūmuose skambėjo, atrodo, iš istorijos ištrinti faktai apie Sukilimo štabo Vilniuje kūrimą ir jo susekimą, narių suėmimą bei sušaudymą. Tiesa apie Sukilimo rengimo štabo perkėlimą į Kauną, jo vadovus, planus ir ryšius su Lietuvos pasiuntinybe Vokietijoje, apie iš ten gaunamą informaciją bei koordinuojamus Sukilimo veiksmus valandų tikslumu, kurie  padėjo sėkmingai įvykdyti siekius ir suspėjo tarp bėgančiųjų ir puolančiųjų frontų užimti strateginius valstybės objektus ir po 19 valandų mūšių bei kovų Lietuvos ir Europos visuomenei trimis kalbomis pristatyti Lietuvą, atstačiusią savo valstybingumą, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtį ir šalies ateities viziją.

Ar dar kur nors tai buvo pakartota?

Pirmą kartą per 70 metų buvo įvertintas Sukilimo profesionalumas, kurį lydėjo istorijoje neregėta ir neįtikėtina sėkmė. Būtent dėl to taip kruopščiai jis buvo trinamas iš istorinės atminties, kad analogiškoje situacijoje jis nebūtų pakartotas.

Argi šiandien ne tokia pati pokrizinė situacija šalyje ir ne toks pats valdžios požiūris į tautą?

Maža to, Sukilimas buvo išniekintas apkaltinus jo dalyvius holokaustu. Todėl ypač vertinga buvo įtvirtinti Klimaičio, matyt, užsakytą vaidmenį formuojant šį kaltinimą, juo labiau kad jis sėkmingai, nepersekiojamas 50 metų laimingai ir ramiai gyveno šalia Vyzentalio! O tuo tarpu Zurofas Lietuvoje provokavo teisminius procesus prieš Lileikį ir Dailidę.

Pirmą kartą konferencijoje nuskambėjo ir nacistinės mobilizacijos boikotas – ir vėlgi įvykdytas tik Lietuvoje! Maža to, Sukilimo tradicijos jau plito ir grandinine reakcija tęsėsi tolesniuose istorijos įvykiuose, kuriuose buvo ryškus lietuvybės antspaudas ir kurie tapo pavyzdžiu kitoms tautoms bei šalims.

Šie vienetiniai istorijos faktai, būdingi tik lietuvių tautai, buvo labai kruopščiai slepiami ir iš istorinės atminties ne tik trinami, bet dar ir juodinami. Kad iškreiptų lietuvių savimonę, sugniuždytų savigarbą ir užsmaugtų saviraišką – trokštamą laisvos ir nepriklausomos valstybės atstatymo siekį. Pirmą kartą mes, pokario karta, pamatėme juos, prieš 70 metų sukilusius, mūsų ateities vardan žūti pasiryžusius, žemintus ir niekintus, juodintus ir kaltintus, bet – nepalūžusius. Pražilusiomis galvelėmis, spindinčiomis akimis ir džiaugsmo pilnomis širdimis rinkosi mūsų garbingiausieji tautos sūnūs ir dukros į pirmąją savo gyvenimo šventę, kurioje buvo tariami tiesos žodžiai apie jų žygį, ryžtą ir pasiaukojimą, apie jų didvyriškumo atkartotą partizanų kovą, rezistentų viltį ir Sąjūdžio stebuklą.

Pasirodo, tautos dydis ir jos indėlis į žmonijos pažangą – visai netolygios dimensijos. Dažniausiai ryškiai nušvinta visai maža tautelė, kaip kad suspindėjo suomiai, kurie su savo vyriausybe vieningai apgynė  šalį. Lietuviai ir šioje srityje nukentėjo, nes būtent valdžios vyrai nusileido SSRS reikalavimams, o patys spruko, palikę tautą kančioms. Todėl lietuviai turėjo dvigubą užduotį: ir susikurti vadovaujantį branduolį, ir įvykdyti sukilimą. Negana to, Lietuva parodė pavyzdį kitoms pavergtoms tautoms, kaip atkurti savo valstybingumą.

Nuo Sukilimo iki Sąjūdžio – 50 metų juodos nežinios. Dar 20 metų iki pirmojo Jubiliejinio paminėjimo. Daugelis sukilėlių taip ir nesulaukė šios šviesios dienos. Tik jų vaikai ir vaikaičiai atvyko į teisingumo dieną, todėl itin reikšmingas visuotinai konferencijos priimtas sprendimas dėl Sukilimo dalyvių garbės įamžinimo valstybiniu lygiu. Kad daugiau niekas nedrįstų žeminti ar trinti iš istorijos Sukilimo faktą, sėkmingai įvykdytą mažutės tautos. Šis Sukilimas padėjo lietuviams išlikti lietuviais, o pasauliui atskleidė melagingą SSRS politiką. Ateities kartoms jis amžiams liks įrodymu, kad sukilėlių auka yra nepriklausomos Lietuvos nesuardomas ir šlovingas pamatas. Sukilėliai atstatė tautos savimonę, savigarbą ir saviraišką. 17 nevyriausybinių organizacijų, pareikalavusių atstatyti Sukilimo istorinę, politinę ir moralinę reikšmę tautai, pratęsė sukilėlio šventą misiją. Šį laisvės ir tautos paveldo išsaugojimo  fakelą į tvirtas rankas perėmė Lietuvos jaunimas, Kovo 11-ąją pražygiavęs Gedimino prospektu su šūkiu „Lietuva lietuviams – lietuviai Lietuvai!“

Juk lietuviais esame mes gimę – lietuviais norime ir būt.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija