2011 m. liepos 13 d.
Nr. 52
(1932)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

„Tobulai nereikalingas dokumentas“

Gintaras Visockas

Birželio 30-ąją dalyvavau visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė“, kuriame buvo aptariama Vyriausybės inicijuota Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Ginčams vadovavo politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas. Pasiginčyti dėl strategijos privalumų ir trūkumų buvo pakviestas Apaštalinės vyrų vienuolijos Jėzaus draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijos provinciolas, jėzuitas, Nacionalinės katalikiškųjų mokyklų asociacijos vadovas kun. Gintaras Vitkus, prof. habil. dr. Aleksandras Vasiliauskas, Mokslų akademijos tikrasis narys, MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas, rašytojas, kultūrologas Vytautas Rubavičius.

Diskusija vyko pustuštėje MA Didžiojoje konferencijų salėje. Tarp negausiai susirinkusiųjų nemačiau žymiausių nei Prezidentūros, nei Vyriausybės, nei Seimo atstovų, nemačiau ir politinių partijų, visuomeninių organizacijų lyderių. Diskusijoje pasigedau ir daugelio mūsų intelektualų, inteligentų, viešojoje erdvėje pasakojančių apie milžiniškas grėsmes, iškilusias lietuvių tautai, nemačiau stambių verslininkų, garsių žurnalistų, aukštųjų mokyklų rektorių...

Gal kai kam nepatiko, kad forumui vadovavo būtent politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas? Gal kai kam atrodo beprasmės tokios strategijos, nes jų vis tiek nepajėgsime įgyvendinti? Gal kai kas pavargo nuo renginių gausos? Juk visas birželis perpildytas svarbiais renginiais, įskaitant ir garbingos viešnios iš Amerikos Hilari Klinton vizitą Lietuvoje. Be to, neatmestina versija, jog daug kas šiuo metu tiesiog atostogauja.

Ir vis dėlto diskusijos būta prasmingos. Rašytojas V. Rubavičius stebėjosi, kodėl strategijos rengėjai į šį visai Lietuvai svarbaus dokumento projektą pamiršo įrašyti tokias sąvokas kaip „lietuvių tauta“, „lietuviškumas“, „nacionaliniai lietuvių interesai“. Rašytojas, kultūrologas V. Rubavičius nuoširdžiai gūžčiojo pečiais: strategija sudaryta taip, tarsi lietuvybės, lietuviškumo puoselėjimo mums iš viso nereikia. Estija estiškumo įtvirtinimą ir puoselėjimą savosiose strategijose įrašę pirmuoju punktu. Latviai savo nacionalinę tapatybę taip pat iškėlę į pirmąsias vietas, o mes, lietuviai, vis dar svarstome, ką privalome nuveikti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi ... visiems.

Rašytojas V. Rubavičius teiravosi, kodėl strategijoje nekalbama apie lietuvių kalbą. Nejaugi ši problema nėra aktuali išsivaikščiojančiai lietuvių tautai? Rašytojui nuostabą kėlė ir teiginiai, raginantys ugdyti kūrybingą, išsilavinusią, naujovėms imlią asmenybę neakcentuojant tautiškumo, nacionalumo dėmens. Juk asmenybę galima ugdyti dvejopai: ir kaip kosmopolitą, ir kaip savo istorija besididžiuojantį lietuvį. Bet perskaičius strategiją taip ir neaišku, ar jos rengėjai lietuviškumą laiko vertybe.

Rašytojas V. Rubavičius ragino netikėti pranašautojais, kurie tvirtina, esą šiandieninis pasaulis – globalus, ir visos pažangios, konkurencingos valstybės eina būtent pilietiškumo, kosmopolitizmo keliu. Strategiją kritikavęs kultūrologas retoriškai teiravosi, kokiu keliu, mūsų manymu, žingsniuoja šiandieninė Kinija, Rusija, Lenkija, Vokietija, Baltarusija... Šios valstybės pirmiausiai orientuojasi į savo išskirtinumą ir nacionalumą. Ir dauguma jų – mūsų kaimynės arba didelę įtaką mums turinčios, arba žymios įtakos ateityje turėsiančios valstybės. Todėl Lietuva, apsupta nacionalumą puoselėjančių valstybių, gyvena pasaulyje, kurio negalima vadinti globaliu. Tai – pasaulis, pripažįstantis ne pilietiškumą, ne kosmopolitizmą, bet nacionalumą. Tiksliau tariant – čia globalizmas gyvuoja per nacionalumą. Jei mes, lietuviai, žaisime pagal vienas taisykles, o mūsų kaimynai – pagal kitas, Lietuvos laukia niūri ateitis. Tiesiog neatlaikysime konkurencijos.

Susirinkusieji plojimais pritarė rašytojui, atvirai pareiškusiam, jog strategijos rengėjai pamiršo arba specialiai neįrašė svarbiausio akcento – dokumentas „Lietuva 2030“ skiriamas ne abstrakčiai bendruomenei, bet būtent lietuvių tautai.

Po rašytojo V. Rubavičiaus pažertos kritikos įsiplieskė diskusijos. Tautos namų santaros tarybos pirmininkas Antanas Gudelis strategiją kritikavo ne mažiau piktai. Pavadinęs ją „tobulai nereikalingu dokumentu“, A. Gudelis pabrėžė, jog Europa nyksta, eina į niekur, o mes vis dar kvailai bandome mėgdžioti bloguosius europietiškus pavyzdžius. Minėtoji strategija – tai abstrakcijų rinkinys, nepateikiantis konkrečių išeičių, kaip lietuvių tautai derėtų gyventi sudėtingame, prieštaravimų draskomame pasaulyje. Jo žodžiais tariant, „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ – tai opiumas tautai, kuriuo norima dėmesį atplėšti nuo tikrųjų problemų.

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius pastebėjo, jog šiandieninė Europa netrukus pavirs pačia tikriausia Azija, o mes vis dar lygiuojamės į Azija virstančią Europą. Jis taip pat norėtų žinoti, ką strategijos rengėjai turi omenyje, sakydami moderni Lietuva. Juk kai kas įsitikinęs, jog Lietuva tol nebus moderni, kol joje bus puoselėjama lietuvybė. V. Turčinavičius atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, kad strategija parengta taip, tarsi Lietuva būtų didelė valstybė, turėjusi kolonijų. Tokia strategijos koncepcija niekad nieko neokupavusiai valstybei ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Buvusios kolonijinės valstybės gyvena pagal vienokius principus, buvusios kolonijos – pagal savuosius, o kolonijų niekad neturėjusios turėtų vadovautis dar kitomis taisyklėmis.

Įsiminė ir trečioji V. Turčinavičiaus pastaba. Strategija parengta taip, tarsi Lietuva egzistuotų neutralioje erdvėje. Žodžiu, jos rengėjai pamiršo, kad kai kurie kaimynai Lietuvai ne tik kad nepadeda, bet dar ir kenkia. Koncepcijoje apie tokius dalykus neužsiminta, neįvardintos ir priemonės, galinčios padėti apsisaugoti nuo rusifikacijų, polonizacijų ar anglizacijų.

Netrukus pasipylė ir daugiau suklusti verčiančių replikų. Vieni tvirtino, jog ši koncepcija niekam tikusi, nes joje bandoma suderinti dvi nesutaikomas kryptis – globalizmą ir tautiškumą. O kai nepasirenkama aiški kryptis, tada bet kokia strategija pavirsta niekam nereikalingu tezių ir samprotavimų rinkiniu. Kiti tvirtino, jog įgyvendindami šią strategiją lietuviškumo nesustiprinsime ir tuo pačiu netapsime viena pajėgiausių ekonomikų Europoje. Geriausiu atveju pavirsime teritorija, kurioje labai gera „gyventi ir dirbti... kinams.“ Treti rėžė dar aštriau: šioji Lietuvos Vyriausybė neturi nuomonės svarbiausiais politikos, ekonomikos, kultūros klausimais – ji tik aklai vykdo užsienio šalių padiktuotas strategijas. Teko salėje išgirsti ir šūktelėjimų, jog mus tiesiog išdūrė su ta koncepcija.

Neapsieita ir be palyginimų su sovietine praeitimi. Vienas skeptikas beveik 40-ies puslapių „Lietuvos pažangos strategiją“ lygino su SSRS komunistų partijos CK plenumo dokumentais, pompastiškai kalbančiais apie penkmečių statybas, socialistinį lenktyniavimą ir naujojo sovietinio žmogaus auklėjimą.

Diskusijoje pats nedalyvavau, nes nebuvau skaitęs to neabejotiną sėkmę Lietuvai pranašaujančio dokumento. Todėl kai kada atrodė, jog strategijos kritikai galbūt perlenkia lazdą. Tokiais momentais atrodė įtikinami ir besiginančiųjų argumentai. Pavyzdžiui: „strategijon visko nesudėsi, be to, strategija turi apimti kuo platesnę Lietuvos visuomenės dalį, kitaip ji liks neįgyvendinta“. Patraukliai atrodė ir toks kontrargumentas: „privalu ieškoti to, kas mus vienija, o ne skiria“.

Grįžęs namo perskaičiau mums peršamos strategijos projektą. Norėjau susidaryti asmeninę nuomonę. Susidariau. Įspūdis – slogus. Dabar, prisimindamas birželio 30-osios ginčus, galėčiau pabrėžti – strategijos kritikai elgėsi užtektinai mandagiai ir korektiškai. Strategijos rengėjai lai džiaugiasi, kad nesulaukė dar aštresnių epitetų ir palyginimų. Jų dokumentas tikrai kaip du vandens lašai panašus į sovietinių laikų lenktyniavimo planus, neparemtus jokiomis konkrečiomis, realiai egzistuojančiomis analizėmis, priežastimis, taisyklėmis, skaičiais.

Skaitydamas projektą taip ir nesupratau, kodėl bus būtent taip – juk mes kalbame ne apie stebuklinę pasaką. Baisiausia, kad strategijoje tikrai nerasite pasiūlymų, kaip su šių dienų iššūkiais privalo grumtis lietuvių tauta. Projekte puikuojasi tik kelios dešimtys šūkių, ką nuveikti turi politikai, ministrai, verslininkai, žurnalistai ar mokslininkai. Taip, mes daugmaž visi žinome, kas gi Lietuvoje klostosi ne itin gerai ir ką derėtų nuveikti. Tačiau nežinome, kokias priemones ir išteklius naudojant galėtume ištaisyti padėtį. Vaizdžiai tariant, strategija nepritaikyta Lietuvos situacijai. Jei valstybinėse ir privačiose institucijose dirbtų vien dori, pareigingi, profesionaliai paruošti nesavanaudžiai, ši strategija veiktų. Jei sprendimo teisę turintieji vieningai mąstytų apie lietuvybės išsaugojimo svarbą, ši strategija dirbtų.

Bet teorijos skiriasi nuo realaus gyvenimo. Ką daryti, jei valdininkas privalo, tačiau nedaro to, ką privalo daryti? Arba savo prievolę atlieka atmestinai, pavėluotai, atžagariai. Štai tokiu atveju, o tokių atvejų tikrai bus, pažangioji Lietuvos strategija, mano supratimu, ims strigti ilgam. Joje pompastiškai kalbama apie vienybės būtinumą, tačiau neįvardinamos priemonės, kurios mus įtikins arba, blogiausiu atveju, privers vienytis vardan bendrų tikslų. Strategijoje nenumatytos net bausmės tiems, kurie nevykdys strategijos projekte numatytų uždavinių. Tiksliau tariant, nenumatytos priemonės, kuriomis būtų galima priversti dirbti strategiją ignoruojančius politikus, ministrus ar savivaldybių merus. Gyvenimiška patirtis labai aiškiai byloja: norint priverst žmogų dirbt, reikalingas tiek botagas, tiek meduolis. Lietuviškoji strategija šia gyvenimiška patirtimi nesivadovauja. Strategijos kūrėjai viliasi, kad visos jų dokumentuose minimos institucijos dirbs pasiraitojusios rankoves. Belieka apgailestauti: arba strategijos kūrėjai – naivūs, arba mums perša produktą, kurio sėkme širdies gilumoje patys netiki.

Diskusijai vadovavęs politikos apžvalgininkas A. Medalinskas teisus, kai klausia, nejaugi Lietuvą suvienyti šiandien gali tik krepšinis ir alus. A. Medalinskas taip pat teisus, kai sako, jog būtina išmokti rasti bendrą kalbą net su tais tautiečiais, kurių pažiūros nepatinka. Taip, būtina. O kas – toliau?..

Pastaruoju metu teko iš vidaus pažvelgti į kai kuriuos visuomeninius judėjimus ir partijas, kur, regis, susibūrę vien bendraminčiai. Tai tik iliuzija. Net ir bendraminčių sambūriuose visi su visais kovoja. Kovoja dėl pirmininko posto, dėl įtakos pirmininkui, dėl lėšų, dėl noro pasirodyti reikšmingu ir protingu. Kaip elgtis tokiais atvejais? Kartais atrodo, jog šioms jėgoms lengviau susitarti su kosmopolitais ar lenkų simpatikais nei tarpusavyje.

Štai koncepcijoje teigiama: „sąmoningai turime siekti tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės – Baltijos valstybių regiono, į kurį įeitų penkios Šiaurės ir trys Baltijos valstybės, dalimi“. Sutinku, turime sąmoningai siekti. Bet juk mes nesugebame rasti bendros kalbos net su pačiais artimiausiais, nuoširdžiausiais savo kaimynais latviais. Strategijoje taip ir neįvardinta nė viena priežastis, trukdanti lietuviams draugauti su latviais, ir neįvardintos priemonės, kurios šalintų lietuviškų ir latviškų nesutarimų priežastis.

Koncepcijoje postringaujama: „Lietuvos tauta didžiuojasi savo praeitimi, senomis laisvę mylinčios tautos tradicijomis, brangina savo krašto kalbą ir kultūrą.“ Džiugu. Bet ką daryti, kai atsiranda tokių, kurie nesididžiuoja, kurie nemyli? Ar maža Alfredo Bumblausko sukirpimo istorikų, kurie kryptingai menkina Lietuvos istoriją, teigdami, kad ir mūsų kunigaikščiai nebuvo labai didingi, ir Pilėnų žygdarbis – visai ne žygdarbis, o miško brolių kovos neva suteptos nekaltų vaikų krauju. Kodėl strategijos rengėjai nepateikia išvadų, kaip dera elgtis, susidūrus su šia tikrove?

Štai dar vienas šūkis: „lietuvių tauta yra integrali ir globali, neskirstoma į lietuvius, gyvenančius Lietuvoje, ir lietuvius, gyvenančius užsienyje (...). Telkti pasaulyje išsibarsčiusią lietuvių tautą, stiprinti pasaulio lietuvių ryšius su Lietuva. Vykdyti aktyvią užsienio lietuvių įsitraukimo į Lietuvos gyvenimą programą, įtvirtinančią abipusį partneryste ir pagarba grįstą bendradarbiavimą.“ Širdį glostantis pareiškimas. Tačiau jei lietuviams išlikti lietuviais netrukdo Latvija, Danija ar Didžioji Britanija, tai Rusija, Baltarusija ir Lenkija – trukdo akivaizdžiausiai. Bet strategijos projekte nė su žiburiu nerasite įvardintų priemonių, kurios padėtų, pavyzdžiui, Kaliningrado srityje rusifikuojamiems lietuviams, arba numatytų veiksmingą lietuvybės saugojimo programą kaimyninėje Baltarusijoje.

Štai dar vienas perliukas: „Lietuvos žiniasklaida atsakingai prisideda prie sėkmingos Lietuvos kūrimo.“ Žiniasklaida prisidės tik tuo atveju, jeigu jai prisidėti bus finansiškai naudinga. Deja, dabartinės žaidimo taisyklės sukonstruotos taip, kad Lietuvos žiniasklaidai būtų naudingiau atstovauti svetimų valstybių ar užsienio firmų interesams – savoji valstybė žiniasklaidai finansinio dėmesio skiria akivaizdžiai per mažai. Bet strategijos projekto kūrėjai apie šią žalingą nuostatą net neužsimena.

Štai dar viena banalybė: „Ugdyti blaivią gyvenseną kaip esminę veiklios visuomenės prielaidą. Telkti visuomenės ir valdžios institucijų pastangas alkoholio, tabako ir narkotikų vartojimo prevencijai ir kontrolei, didinti visuomenės supratimą apie alkoholizmo problemą ir jos sprendimo būdus.“ Prasmingas, bet sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Žiniasklaidai kol kas naudingiau reklamuoti alkoholinius gėrimus nei burokėlių ar morkų sultis, nes degtindariai ir aludariai reklamai skiria žymiai daugiau lėšų nei blaivų gyvenimo būdą propaguojančios jėgos. Kol blaivybę propaguojantieji nesupras, kad nemokami būna tik lašiniai pelėkautuose, tol alkoholio reklama bus daug sykių stipresnė už sveiką gyvenimo būdą puoselėjantį Aurelijų Verygą. Skaitydamas dokumentą „Lietuva 2030“ susidariau įspūdį, jog strategijos rengėjai vis dar įsitikinę, jog padorumą, sąžiningumą, sveiką gyvenimo būdą, tautos interesus atstovaujanti žiniasklaida privalo būti soti vien šventa dvasia.

Taigi džiaugiuosi, jog nepatingėjau dalyvauti politologo A. Medalinsko moderuotame strategijos projekto aptarime. Dabar žinau, kad Lietuva neturi strategijos ir artimiausiu metu jokios strategijos neturės. Žydai, persekioję nacių nusikaltėlius po visą pasaulį, turėjo parengę veiksmingą strategiją. Užėmusi Kaliningrado sritį Rusija vadovavosi veiksminga strategija – ilgainiui šiame regione nebeliks nieko, kas primintų prūsus ar Mažąją Lietuvą. Šiandien strategiją turi ir Lenkija, bandanti prikalti mus prie gėdos stulpo dėl nebūtų dalykų. Tik mes neturime savosios koncepcijos, kaip galėtume veiksmingai gintis ir apsiginti.

Gynybos dėsniai egzistuoja ir politikoje. Tiesiog besiginantis turi labai norėt apsiginti ir iš galvos visiems laikams išmesti nuostatą – kad galima skriaudėjui įtikti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija