| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Palaimintuoju paskelbtas komunistų nukankintas vyskupas Mindaugas BUIKA
Beatifikacija Rumunijoje Laukiant iškėlimo į Bažnyčios altoriaus garbę gausių Lietuvos tikėjimo kankinių, nukankintų praėjusio komunistinio kagėbistinio režimo dešimtmečiais, toliau supažindiname su beatifikuotais panašią lemtį patyrusiais Rytų Europos šalių dvasininkais. Vienas jų, vengrų kilmės Rumunijos katalikų vyskupas Janošas Šefleris (18871952), žiaurumu išgarsėjusios vietinės komunistinio saugumo policijos Securitate auka, Bažnyčios palaimintuoju buvo paskelbtas liepos 3 dieną. Beatifikacijos iškilmėms Oradėjos katedroje (palaimintasis vyskupas buvo Oradėjos ir Satu Marės diecezijos ganytojas) Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas, kaip Šventojo Tėvo atstovas, ir Vengrijos primas kardinolas Peteris Erdas. Kartu koncelebravo Rumunijos Katalikų Bažnyčios hierarchai, tarp kurių buvo sostinės Bukarešto arkivyskupas Joanas Robu, Alba Julijos arkivyskupas Giorgis Miklošas Jakubinis, Fagarašo rytų apeigų katalikų didysis arkivyskupas Liusjanas Muresanas, dabartinis Satu Marės vyskupas Janošas Šionbergeris bei apaštalinis nuncijus Rumunijoje arkivyskupas Fransiskas Chavjeras Losanas. Rumunijoje, turinčioje 22 milijonus gyventojų, dauguma yra stačiatikiai, o rytų apeigų ir lotynų katalikai sudaro 7 proc. tikinčiųjų. Panašiai kaip kaimyninėje Ukrainoje, rytų apeigų katalikus Rumunijos komunistų valdžia buvo prievarta integravusi į Stačiatikių Bažnyčią, o neklusniuosius skaudžiai represavo. Atsisakęs kolaboruoti su ateistiniu režimu Bukarešto saugumo kalėjime žuvo vyskupas J. Šefletris jis buvo nukankintas verdančiame vandenyje. Janošas Šefleris gimė 1887 m. spalio 29 dieną Kalmando kaimiškoje vietovėje, kuri tuomet buvo valdoma Vengrijos. (Vietinis Transilvanijos regionas priklausė Austrijos (Habsburgų) imperijai ir tik po Pirmojo pasaulinio karo atiteko Rumunijai.) Augęs gausioje katalikiškoje dešimtį vaikų turėjusioje žemdirbių šeimoje, mokėsi Satu Marės gimnazijoje, kurioje didelę įtaką turėjo tėvai jėzuitai. Nuo paauglystės jautęs stiprų traukimą į kunigystę, po vidurinės mokyklos baigimo 1905 metais buvo priimtas į Satu Marės kunigų seminariją. Vėliau tęsė studijas Budapešto katalikiškojo universiteto Teologijos fakultete, kurį baigęs 1910 m. liepos 7 dieną gavo kunigystės šventimus. Po šventimų paskirtas parapijinei sielovadai, tačiau atkreipus dėmesį į jo intelektualinius talentus netrukus buvo išsiųstas tolesnėms studijoms į Romą, kur Popiežiškajame Grigaliaus universitete įsigijo bažnytinės kanonų teisės diplomą. Grįžęs į savo vyskupiją dirbo kurijos kancleriu ir seminarijos prefektu bei tęsė teologijos studijas. 1915 metų lapkritį apsigynė teologijos doktoratą. Toliau, derindamas pastoracinę ir akademinę tarnystę, buvo kanonų teisės, Bažnyčios istorijos ir teologijos profesorius, kartu išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas Satu Marės katedroje. Kaip minėta, po Pirmojo pasaulinio karo, pasikeitus politinei situacijai ir Transilvanijai tapus Rumunijos dalimi, prelatas J. Šefleris sėkmingai išmoko rumunų kalbą ir įsiliejo į šalies bažnytinį gyvenimą. Tarnystė permainų akivaizdoje Dirbdamas parapijos klebonu, jis organizavo piligrimines keliones, rašė katekizmus, religinio auklėjimo ir Bažnyčios istorijos vadovėlius vidurinėms mokykloms. 1926 metais dalyvavo Čikagoje (JAV) vykusiame XXVIII tarptautiniame Eucharistijos kongrese ir apie didelės reikšmės bažnytinį įvykį aprašė knygoje Čikagoje iš Satu Marės. Dirbo kunigų seminarijos dvasiniu vadovu, dėstė kanonų teisę ir Bažnyčios istoriją teologijos fakultete. 1942 metų kovo 26 dieną (tuo metu Transilvanija vėl buvo laikinai perėjusi į Vengrijos kontrolę) buvo paskirtas Satu Marės vyskupu ordinaru, o vėliau Oradėjos apaštaliniu administratoriumi. Šioje tarnystėje gana nelengvomis sąlygomis vyskupas J. Šefleris veikė kaip išmintingas, uolus ir tėviškas ganytojas, nepaliaudamas skelbė Evangeliją, teikė sakramentus, lankė parapijas, rūpinosi savo kunigais ir seminaristais. Vykstant kovoms 1944 metų rudenį Raudonoji armija užėmė Satu Marės dieceziją ir šiaurinę Transilvanijos teritoriją, todėl bažnytinis gyvenimas dar labiau pasunkėjo ir perspektyvos nieko gero nežadėjo. Taip ir atsitiko: 1948 metais Rumunijoje paskelbus komunistinę liaudies valdžią buvo uždrausta Rytų Katalikų Bažnyčia, prijungiant ją prie Bukarešto stačiatikių patriarchato, vienašališkai nutrauktas konkordatas su Vatikanu, represijomis siekiama, kad visa vietinė Katalikų Bažnyčia nutrauktų santykius su Roma. Persekiojant ir suiminėjant ištikimus ganytojus, areštuotas ir Satu Marės vyskupas J. Šefleris, kuris nuo 1950 metų laikytas namų arešte Korašbanjos pranciškonų konvente ir 1952-aisiais perkeltas į Bukarešto Securitate kalėjimo pogrindžius. Iš šios nelaisvės dar sugebėjo slapta perduoti savo ganytojinį laišką tikinčiųjų bendruomenei su paraginimu likti ištikimiems iki kankinystės. Jau sunkiai sirgdamas paskutinius savo gyvenimo mėnesius hierarchas praleido kalinamas nežmoniškomis sąlygomis ir nuolat žiauriai tardomas. Tuo tarpu už sutikimą bendradarbiauti su komunistais jam netgi buvo žadamas Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios patriarcho titulas. Peržengia istorines ribas Nepasidavęs šioms vilionėms ir herojiškai išlaikęs visą baisią kankinystę vyskupas J. Šefleris žuvo kalėjime 1952 metų gruodžio 6 dieną. Jo kapas kalėjimo kape nebuvo paženklintas, tačiau kartu kalėjęs stačiatikių dvasininkas parodė jo vietą. Ganytojo palaikai 1965 metais buvo slapta ekshumuoti ir perkelti į Oradėjos katedros kriptą. Po 1990 metų žiemos revoliucijos Rumunijoje nuvertus komunistų režimą ir atstačius Katalikų Bažnyčios teises, pradėtas vyskupo J. Šeflerio, kaip ir kitų tikėjimo kankinių, kanonizacijos bylos tyrimas. Dar buvo likę kai kurie gyvi kartu su ganytoju kalėjimo nelaisve dalijęsi tikintieji, kurie paliudijo jo smurtinę žūtį. Vyskupas J. Šefleris buvo ganytojas, kuris paaukojo viską, kad palaikytų tvirtą katalikų tikėjimą ir išsaugotų mūsų Bažnyčios vienybę su Roma, kalbėjo Rumunijos vyskupų konferencijos pirmininkas Bukarešto arkivyskupas Joanas Robu. Dievo tarno beatifikacijos žinių agentūrai CNS šis hierarchas sakė, kad tokiu pripažinimu Katalikų Bažnyčia duoda dar vieną impulsą džiaugsmui ir paguodai šiuo herojiškumo pavyzdžiu, taip pat naują patikimą užtarėją danguje. Visi rumunai yra jautrūs tokioms kentėjimų bei liudijimų istorijoms, todėl vyskupo J. Šeflerio atminimas vis dar labai gyvas, ir ne tik tarp katalikų, aiškino Bukarešto arkivyskupas. Be abejonės, jaunesniems žmonėms yra sunkiau suprasti praėjusią epochą, tačiau pati kankinystės idėja peržengia istorijos ribas ir kalba apie gebėjimą visiškai atsiduoti iki aukščiausios gyvybės aukos ir šios vertybės turi būti aukštai vertinamos ir naujosiose kartose, tvirtino arkivyskupas J. Robu. Palaimintasis J. Šefleris yra jau antrasis Rumunijos katalikų vyskupas, beatifikuotas kaip komunistų laikotarpio tikėjimo kankinys. Pernai spalio mėnesį palaimintuoju paskelbtas 1953 metais žuvęs vyskupas Silardas Bogdanfis, o iš viso šiuo metu beatifikacijos bylos baigiamos dar penkiolikai to laikotarpio rumunų katalikų kankinių, įskaitant stalinistų nužudytus septynis tos šalies rytų apeigų vyskupus. Iki šiol daugiausia, net 40, komunistų nukankintų katalikų palaimintaisiais paskelbta Albanijoje. Kaip žinia, ilgiausiai Albaniją valdę stalinistai tą šalį oficialiai buvo paskelbę pirmąja pasaulyje ateistine valstybe ir visiškai uždraudę tikėjimo praktikavimą. (Po komunizmo žlugimo Albanijoje buvo likę tik keli senyvo amžiaus dvasininkai.) Ukrainoje beatifikuoti 29 komunistų valdymo laikotarpio katalikų kankiniai, tarp kurių yra vyskupų, kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių. Jų amžina atmintis turi skatinti ryžtą išsaugoti ir plėtoti tikėjimą, be kompromisų kovoti su agresyviuoju sekuliarizmu ir jo fatališkomis pasekmėmis bei atsidėti naujajai evangelizacijai.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |