2011 m. rugpjūčio 12 d.
Nr. 56
(1936)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Pasitinkant pasaulinį jaunimo susitikimą Madride

Mindaugas BUIKA

Prie palaimintojo Jono Pauliaus II
dovanoto Pasaulinių jaunimo
dienų kryžiaus

Popiežiaus Jono Pauliaus II
paminklas prie Madrido katedros

Gausiausią, 100 000-inę delegaciją
į Madridą atsiuntė Italija

Pasaulinių jaunimo dienų emblema

Popiežiaus mokymas – Naujajam evangelizavimui

Galima tikėtis, jog dabartinių pastoracinių uždavinių kontekste ateinančią savaitę Ispanijos sostinėje Madride vyksiantis svarbiausias šiemetinis Katalikų Bažnyčios renginys – Pasaulinės jaunimo dienos dalyvaujant popiežiui Benediktui XVI – turės ryškų Naujojo evangelizavimo bruožą. Nors laukiama atvykstant šimtų tūkstančių dalyvių iš daugiau kaip 190 šalių, atstovaujamų visiems kontinentams, tačiau kaip patvirtina ir Šventojo Tėvo kreipimasis Madrido susitikimui, didžiausias dėmesys bus skiriamas būtent sekuliarizuotos Europos jaunų žmonių dvasiniam atsinaujinimui. Minėtame dokumente aptardamas rugpjūčio 16-21 dienomis vyksiančių 26-ųjų Pasaulinių jaunimo dienų temą, parinktą pagal šv. Pauliaus laiško kolosiečiams frazę „Būkite Kristuje įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu“ (plg. Kol 2, 7), Popiežius konkrečiai nurodo, jog pirmiausia „visai Europai labai reikia iš naujo atrasti savo krikščioniškąsias šaknis“.

Jis pastebi, jog šiandieninė Vakarų kultūra turi polinkį atmesti Dievą bandant kartais netgi valstybiniais įstatymais radikalizavus vadinamąjį „atskyrimą“, tikėjimą padaryti grynai privačiu dalyku, neturinčiu jokios reikšmės visuomeniniam gyvenimui. Net jeigu ir oficialiai neatmetamos iš Evangelijos kylančios vertybės – žmogiškojo asmens orumas, solidarumas, pagarba darbui ir šeimai, tačiau toks „Dievo užtemimas“ gali sugriauti ant krikščionybės pagrindų sukurtos europinės civilizacijos „giliausiąjį tapatumą“, prasmingai perspėja Benediktas XVI. Tokios tendencijos kuriant „rojų“ be Dievo pasekmės yra akivaizdžios: gyvenimas vis labiau tampa panašus į „pragarą“ su perdėtu individualizmu paremto savanaudiškumo stiprėjimu, suirusių šeimų gausėjimu, ryškėjančiais nesutarimais, netgi neapykanta individų ir tautų santykiuose, artimo meilės, džiaugsmo ir vilties stoka. Deja, kartais ir krikščionys pasiduoda tokios laicistinės minties srovės įtakai ir jų tikėjimo „atvėsimas“ neša sunkius padarinius moraliniam gyvenimui.

Kreipdamasis į jaunus žmones ir žinodamas, jog dabartinėje jų kultūroje ypač iškeliamas laisvės bruožas, Šventasis Tėvas pažymi, jog „paplitęs reliatyvizmas, teigiantis, jog viskas yra lygiavertiška ir neegzistuoja jokia pastovi tiesa, nėra jokio absoliutaus atsparos taško, gimdo ne tikrąją laisvę, bet nestabilumą, sumaištį ir taikstymąsi prie akimirkos madų. Kaip jaunam augalui reikia tvirto ramsčio, kol jis suleis gilias šaknis ir pasidarys tvirtas, vaisių nešti gebantis medis, lygiai taip ir jūs, jaunuoliai, turite teisę gauti iš ankstesnių kartų patvarių atsparos taškų, padedančių pasirinkti ir statydinti savo gyvenimą“. Šis paveldas ir tvirta atrama yra krikščioniškasis tikėjimas, kuris „yra ne tik tikėjimas, kad tam tikri dalykai yra tiesa, bet pirmiausia asmeninis santykis su Jėzumi Kristumi, visai mūsų egzistencijai naujos dinamikos suteikiantis susitikimas su Dievo Sūnumi. Užmezgus asmeninį santykį su juo, Kristus atskleidžia mūsų tikrąją tapatybę ir, draugaujant su juo, mūsų gyvenimas auga ir visapusiškai išsiplėtoja“.

Dokumente popiežius Benediktas XVI pora kartų pasiremia savo asmeniniu liudijimu, prisimindamas sunkius jaunystės metus, išgyventus nacionalsocialistų režimo Vokietijoje laikotarpiu (Rytų Europai gal artimesnis yra panašus neseniai pasibaigusių komunistinio režimo dešimtmečių pavyzdys), kada „troškome ištrūkti į laisvę, kad mums atsivertų žmogaus galimybių pilnatvė“. Bet tokio dvasinio proveržio troškimas būdingas kiekvienai jaunų žmonių kartai, nes „būti jaunam iš dalies reiškia trokšti kažko, kas pranoksta kasdienį gyvenimą ir garantuotą darbą. Ilgėtis to, kas iš tikro didu“. Ir šis didingesnio, tauresnio gyvenimo troškimas padaro jaunimą palankiu naujajam evangelizavimui tikslu, kuris turi suvokti, kad Dievas yra tikrojo gyvenimo versmė ir atskyrimas savęs nuo šios versmės neišvengiamai reikštų pilnatvės ir džiaugsmo atsisakymą. „Svarbu įgyvendinti ne savo troškimus, bet Jo valią. Taip mano gyvenimas taps autentiškas“, daro išvadą Šventasis Tėvas, prisimindamas savo jaunystės apmąstymus dėl kunigystės kelio pasirinkimo. („Toks apsisprendimas būna ir gana kankinantis. Kitaip ir negali būti. Bet paskui randasi ir tikrumas: tai teisingas sprendimas!“)

Atperkamosios Kryžiaus aukos iškėlimas

Popiežius pripažįsta, kad dabartiniu sekuliarizmo laikotarpiu toks pasirinkimas, kai ir bendrai apsisprendimas įtikėti į Kristų ir ištikimai sekti juo nėra paprastas, nes girdisi „daugybė balsų, nukreipiančių mus rinktis lengvesnius kelius“. Tačiau jauni žmonės iš savo ankstyvo patyrimo gali patvirtinti, kad tie nuolatos siūlomi lengvesni pasirinkimai galiausiai parodo savąjį apgaulingumą, atnešdami ne džiaugsmą, bet skaudų nusivylimą. „Tiktai Dievo žodis rodo autentišką gyvenimą, tik perduotasis tikėjimas yra kelią apšviečianti tiesa. Dėkingai priimkite šią dvasinę dovaną, gautą iš savo šeimų, ir įsipareigokite atsakingai atsiliepti į Dievo pašaukimą, augdami tikėjimu“, – skatina Benediktas XVI jaunuosius žmones, kviesdamas į Madrido susitikimą.

Kreipimesi, datuotame 2010 metų rugpjūčio 6 diena, jis ragino intensyviai tam ruoštis su savo ganytojais vyskupijose ir parapijinėse bendruomenėse, nes „mūsų susitikimo kokybė pirmiausia priklausys nuo dvasinio pasirengimo, maldos, bendro įsiklausymo į Dievo žodį ir abipusės paramos“.

Šventasis Tėvas patvirtina, kad jis pats, kaip apaštalo šv. Petro įpėdinis, yra pasirengęs Madride sutvirtinti jaunų žmonių tikėjimą, ypač iškeldamas Kristaus kryžiaus aukos prasmingumą. „Tvirtai tikime, jog Jėzus Kristus paaukojo save ant kryžiaus, kad dovanotų mums savo meilę; savo kančia jis prisiėmė mūsų kančias, mūsų nuodėmes, gavo mums atleidimą ir sutaikino su Dievu Tėvu, atverdamas kelią į amžinąjį gyvenimą, – rašoma kreipimesi būsimosioms Pasaulinėms jaunimo dienoms. – Taip buvome išlaisvinti iš to, kas labiausia apsunkina mūsų gyvenimą: iš nuodėmės vergijos“. Nurodydamas į pastaruoju metu sekuliaristinėje ir ateistinėje aplinkoje iškilusius prieštaravimus dėl kryžiaus buvimo viešose vietose, ypač mokyklose, popiežius Benediktas XVI pastebi, kad kryžius šiuolaikinį žmogų „neretai baugina, nes atrodo neigia gyvenimą“.

Tačiau iš tikrųjų yra priešingai, nes Dievo Sūnaus atperkamoji kryžiaus auka yra „aukščiausia jo meilės išraiška ir versmė, iš kurios trykšta amžinasis gyvenimas“, kuris „visados prieinamas tiems, kurie pakelia akis į Nukryžiuotąjį“. Štai kodėl nuo pat pradžių svarbiausias Pasaulinių jaunimo dienų simbolis yra per pasaulį iš vienos jo buvimo vietos į kitą keliaujantis ir jau į Madridą atneštas istorinis kryžius, kurį dar palaimintasis Jonas Paulius II padovanojo jo jauniesiems katalikams. „Galiu jus tik pakviesti priimti Jėzaus kryžių, Dievo meilės ženklą, kaip naujo gyvenimo šaltinį, – rašo Šventasis Tėvas būsimojo Madrido susitikimo dalyviams. – Be iš numirusių priskėlusio Jėzaus negali būti jokio išsigelbėjimo! Jis vienintelis gali išlaisvinti pasaulį iš blogio ir leisti augti mūsų visų trokštamai teisingumo, taikos ir meilės Karalystei“.

Akcentuodamas asmeninio susitikimo su Kristumi svarbą ir pripažindamas dabartinius sunkumus dėl gausos vadinamųjų „mokslinių“ spekuliacijų, „atitraukiančių nuo jo asmens didybės ir nepakartojamumo“, popiežius Benediktas XVI kviečia jaunimą „apčiuopiamai palytėti“ Išganytoją kančios ir meilės ženkluose – sakramentuose, pajusti jį žmonių varguose. „Brangūs jaunuoliai, išmokite pamatyti Jėzų, susitikite su Jėzumi Eucharistijoje, kur jis yra čia ir dabar bei artimas mums, kad taptų mums kelionės maistu; Atgailos sakramente, kur Viešpats parodo savo gailestingumą visada siūlydamas atleidimą. Atpažinkite Jėzų ir tarnaukite jam, esančiam vargšuose, ligoniuose, sunkumų kamuojamuose ir pagalbos prašančiuose broliuose“, teigiama Šventojo Tėvo kreipimesi. Patvirtinant šią intenciją, būtent Benedikto XVI siūlymu, į Pasaulinę jaunimo dienų programą įvestos tokios naujovės, kaip Švenčiausiojo Sakramento adoracija, Kryžiaus kelio stočių maldinga procesija ir išpažinčių klausymas. (Madrido susitikime pats Popiežius pirmą kartą klausys jaunųjų sąskrydžio dalyvių išpažinčių.)

Įkvepiantis liudijimas ir gausus dalyvavimas

Pagaliau svarbu suprasti, kad tikėjimas yra ne tik asmeninis žmogaus ryšys su Dievu, bet ir  laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai. Todėl tikėjimo išpažinimas turi eiti kartu su jo praktiniu liudijimu kasdienybėje bei herojiškuose veiksmuose, kad tikėjimo pergalė tikrai būtų meilės pergalė. „Daugybė krikščionių gyvai liudijo ir tebeliudija meile besireiškiančio tikėjimo galią, siekdami taikos, skatindami teisingumą, statydindami žmoniškesnį pasaulį, – pasaulį, atitinkantį Dievo planą“, primena Šventasis Tėvas jauniesiems žmonėms. Šiuo atžvilgiu 26-ųjų Pasaulinių jaunimo dienų šeimininkė katalikiškoji Ispanija – iš 46 milijonų šalies gyventojų 92 proc. yra krikštyti katalikai – turi tikrai kuo didžiuotis. Per beveik dutūkstantmetę savosios krikščionybės istoriją ispanų tauta yra davusi daug garsių šventųjų, mistikų ir kankinių, dariusių įtaką visos Bažnyčios gyvenimą. (Pavyzdžiui, būtent Ispanijoje susikūrė ir pirmiausia suklestėjo Jėzuitų vienuolija ir „Opus Dei“ dvasinis sąjūdis.) Gausių ispanų misionierių nuveikti darbai, ypač Lotynų Amerikoje, taip pat yra įkvepiantis pavyzdys Naujojo evangelizavimo aktyvistams. Semdamiesi stiprybės iš krikščioniškosios istorijos ir „mūsų globalizacijos epochoje visame pasaulyje liudykite krikščioniškąją viltį – juk tiek daug žmonių ištroškę laukia tos vilties“, – kviečia jaunuosius katalikus popiežius Benediktas XVI.

Nors Pasaulinių jaunimo dienų istorija siekia tik ketvirtį šimtmečio, tačiau jų įspūdingas mastas bei poveikis taip pat turi įkvepiantį pavyzdį evangelizuotojams. Štai į Madridą kartu su puse milijono registruotų dalyvių (paskutinėmis susitikimo dienomis jų skaičius turėtų padvigubėti ar net patrigubėti) atvyks daugiau kaip 50 kardinolų, beveik 800 vyskupų ir apie 15 tūkstančių kunigų, kurie ves jauniesiems katalikams katechezes, celebracijas ir maldos vigilijas. Kai kurios nacionalinės delegacijos tikrai įspūdingos: štai iš Italijos atvyks rekordinis 100 tūkstančių jaunuolių skaičius, Jungtinės Valstijos per Atlantą atskraidins beveik 30 tūkstančių piligrimų „desantą“, iš Vokietijos turėtų atvažiuoti 17 tūkstančių jaunų katalikų, ne mažiau jų atvyks iš Lenkijos ir Vokietijos. (Kaip pranešama, Lietuva atsiųs apie 1,5 tūkstančio dalyvių, kuriems vadovaus jauniausieji šalies vyskupai Gintaras Grušas ir Arūnas Poniškaitis.)

Kad tai bus milžiniškas religinis renginys, patvirtina pranešimai, jog Eucharistijos celebravimui pagaminta 5 milijonai ostijų, kurios bus dalijamos iš dešimčių tūkstančių originalių liturginių taurių. Ekvadoro amatininkai kaip dovaną Pasaulinių jaunimo dienų dalyviams atsiuntė septynias tonas (!) rožančių, kurių pradžioje muitininkai nenorėjo praleisti be mokesčių, kadangi negalėjo patikėti, kad jie bus išdalinti veltui. Didele dovana laikytinas ir šiemet Austrijoje parengtas bei į 25 kalbas (taip pat ir į lietuvių kalbą) išverstas specialus Jaunimo katekizmas „Youcat“, kuris planuojamas išleisti 700 tūkstančių egzempliorių tiražu. Leidinio spausdinimą remia žinoma tarptautinė Vokietijoje centrą turinti katalikų šalpos organizacija „Kirche in Not“, o įžangą jam parašė pats popiežius Benediktas XVI. „Jūs turite žinoti, ką ir kuo tikite, – rašo rekomendacinėje pratarmėje jauniesiems skaitytojams Šventasis Tėvas. – Jūs turite suvokti tikėjimą giliau nei jūsų tėvai, kad galėtumėte ryžtingai atsilaikyti prieš šių dienų iššūkius ir pagundas“.

Prisimenant didžiųjų susitikimų istoriją

Masiniu dalyvavimu, įspūdingais renginiais ir jaunatvišku entuziazmu yra kupina visa Pasaulinių jaunimo dienų istorija, kurių ištakomis reikėtų laikyti 1984 metų balandžio 22 dieną vykusį 250 tūkstančių jaunų žmonių susitikimą Vatikano Šv. Petro aikštėje, skirtą 1983-iaisiais paskelbtų Šventųjų metų užbaigimui. Ta proga, minint Jėzaus kančios ir prisikėlimo jubiliejų, Šventasis Tėvas patikėjo pasaulio jaunimui istorinį Kryžių, kuris tapo jo evangelinio entuziazmo ir tikėjimo džiaugsmo simboliu. Po dvylikos mėnesių toks susitikimas Romoje buvo pakartotas, kadangi Jungtinių Tautų Organizacija 1985-uosius buvo paskelbusi Tarptautiniais jaunimo metais. Remiantis šiuo nepaprastu patyrimu, tų metų pabaigoje popiežius Jonas Paulius II pranešė apie Pasaulinių jaunimo dienų įsteigimą, kurios pirmą kartą visose vyskupijose buvo švenčiamos 1986-ųjų Verbų sekmadienį, o pirmasis tarptautinis susitikimas su Šventuoju Tėvu tais metais balandžio mėnesį įvyko Argentinos sostinėje Buenos Airėse.

Tokia pasaulinių jaunimo dienų šventimo forma – kasmet Verbų sekmadienį diecezijose, o kas du trys metai – Popiežiaus parinktame dideliame mieste ar garsioje šventovėje – išliko iki šiol. Taip 1989 metais susitikimui su Šventuoju Tėvu pasaulio jaunimas rinkosi Santjage de Komposteloje (Ispanija), 1991 metais – Čenstakavoje (Lenkija), 1993-iaisiais – Denveryje (JAV), o 1995 metais – Filipinų sostinėje Maniloje. Pastarasis susitikimas tapo istoriniu dėl  rekordinio dalyvių skaičiaus, nes iš visos Azijos ir pasaulio susirinko beveik 5 milijonai (!) jaunų žmonių. Taip pat didelės minios jaunų piligrimų 1997 metais rinkosi į savo tarptautinę šventę Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, o 2000-aisiais, didžiojo krikščionybės Jubiliejaus šventimui daugiau kaip 2 milijonai jų vėl susibūrė Romoje. Paskutinis jau ligoto, fiziškai susilpnėjusio, tačiau toliau aktyviai vedusio sėkmingą dialogą su jaunais žmonėmis, palaimintojo Jono Pauliaus II dalyvavimas Pasaulinėje jaunimo šventėje įvyko 2002 metais Kanados mieste Toronte.

Priimdamas šį turtingą paveldą ir kaip kitais atvejais toliau vystydamas savo pirmtako tradiciją, popiežius Benediktas XVI tęsia jaunųjų katalikų didžiuosius tarptautinius susitikimus, kurie 2005 metais įvyko Vokietijos mieste Kelne, 2008-aisiais Sidnyje (Australija) ir netrukus Ispanijos sostinėje Madride. Gerokai sustiprinęs tokių susitikimų religinį turinį, dabartinis Šventasis Tėvas nutildė pasigirdusius kritikos balsus, kad brangiai kainuojantys tokio pobūdžio sąskrydžiai – Madride švenčiamų Pasaulinių jaunimo dienų išlaidos vertinamos 50-70 milijonų eurų – esą labiau primena „katalikiškojo Vudstoko“ jaunimo festivalius, nei gilaus evangelinio tikėjimo raišką. Didžioji dauguma tų, kurie dalyvavo tokiuose didžiuosiuose Pasaulinių jaunimo dienų susitikimuose, patvirtina gautą neišdildomą įspūdį, išlikusį atmintyje visam gyvenimui. Neseniai tarptautinės katalikų žinių agentūros „Zenit“ atlikta sociologinė dalyvių apklausa patvirtino, kad net 90 proc. šių jaunų žmonių yra įsitikinę, jog toks susitikimas labai įtakojo jų gyvenimą, sustiprino priklausomybės Bažnyčiai suvokimą, kartais netgi pažadinant dvasinį pašaukimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija