2011 m. rugpjūčio 12 d.
Nr. 56
(1936)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Reformų kryžkelė: drąsos ar stagnacijos keliai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Pastarųjų kelių mėnesių įvykiai akivaizdžiai rodo, kad visos plačiai giriamos reformos Lietuvoje stringa. Buvo keliamas pagrįstas pasipiktinimas dėl Austrijos valdžios veiksmų, kai Vienoje buvo suimtas ir greitai paleistas 1991-ųjų metų sausio įvykiuose Vilniuje dalyvavusios „Alfa“ grupės būrio vadas. Tačiau štai ir Lietuvos valdžios institucijos pasirodė itin prastai –  Teisingumo ministerijos vadovai perdavė Baltarusijos valdžiai duomenis apie Baltarusijos žmogaus teisių gynimo organizacijų veiklą ir net konkrečias šių organizacijų sąskaitas Lietuvos bankuose. Remiantis šiais duomenimis, Baltarusijoje suimtas žmogaus teisių gynimo organizacijos ,,Vesna“ vadovas A. Beliackis. Kaip pavadinti tokius veiksmus, kai padedama susidoroti su baltarusių patriotais? Tai yra tikrų tikriausi nusikaltimai, bet teisingumo ministras R. Šimašius iš posto nesitraukia, apsimeta nekaltu avinėliu ir neprisiima atsakomybės dėl Baltarusijos valdžiai perduotų duomenų. Kita pastarojo meto naujiena – ir vėl kyla aukšto rango valstybės pareigūnų algos –ministrų, jų pavaduotojų, ministrų patarėjų ir kai kurių kitų pareigūnų algos pakilo nuo 300 iki 1700 litų. Kaip pavadinti tokius ciniškus sprendimus? Faktiškai tai puota maro metu – privilegijuotai kastai algas kelti reikia (nors ji ir iki šiol gaudavo nuo 5,5 iki 13 tūkstančių litų siekiančius atlyginimus), o daugumai piliečių nereikia, nors daugelis žmonių tegauna tik 600 – 1000 litų per mėnesį siekiančias pensijas ar atlyginimus; dauguma šių pinigų išleidžiama mokesčiams, o maistui lieka mažai, vis daugiau žmonių gyvena pusbadžiu arba badauja. Apie išvykas į pajūrį ar turistines keliones tegul ir po Lenkiją, Čekiją ar Vengriją lieka tik pasvajoti. Valdininkijos atstovai ir oligarchai dažnai vyksta į užsienį, lankosi Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, poilsiauja Turkijos ir Graikijos kurortuose, vyksta ir į egzotiškas Karibų salas.

Lietuvoje yra kelios esminės problemos. Viena iš tokių problemų – kastų sistemos įsigalėjimas. Kastų sistema skatina korupciją, o korupcija sukelia skurdą. Savo ruožtu skurdas ir korupcija įtakoja kultūrinį nuosmukį bei vertybių krizę. Įtakingiausios kastos – oligarchų ir korumpuotų politikų bei pareigūnų klanai ir galingos kriminalinės grupuotės – yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Šių kastų nariai – turtingiausi Lietuvos žmonės. Į turtingųjų sluoksnį, kuriam priklauso keli procentai Lietuvos gyventojų, patenka ir kai kurie normalūs verslininkai ir pareigūnai, vystantys sąžiningą verslą arba profesionaliai ir skaidriai atliekantys savo pareigas. Dar viena ryški problema – tai, kad Lietuvoje egzistuoja labai negausus vidurinysis sluoksnis. Pagal kokius kriterijus asmenį galima priskirti viduriniajam sluoksniui? Finansų ekspertų teigimu, šiam sluoksniui galima priskirti tuos piliečius, kurių šeimose vienam šeimos nariui tenka 2000 litų mėnesinių pajamų. Gaunant tokias pajamas galima susimokėti mokesčius, per daug netaupant pirkti maistą ir rūbus, išvykti į keliones po užsienio kraštus ar dalį pinigų atidėti santaupoms. Tad Lietuvoje viduriniajam sluoksniui galima priskirti tik apie 10 procentų šalies gyventojų. Toliau rikiuojasi tie piliečiai, kurie dar gali kukliai pragyventi, tie, kurie vos suduria galą su galu ir galiausiai – tie piliečiai, kurie yra atsidūrę žemiau skurdo ribos ir visai skursta. Skurstančiųjų Lietuvoje daug – net trečdalis. Kai kuriuose Lotynų Amerikos kraštuose padėtis visai kitokia: čia dauguma žmonių priklauso viduriniajam sluoksniui – štai Čilėje šiam sluoksniui priklauso 77 procentai gyventojų, Urugvajuje 72 procentai, Kosta Rikoje 70 procentų, Argentinoje 68 procentai vietos gyventojų.

Reformos susijusios su vertybių sfera. Pamatinės demokratinės vertybės yra nekintančios – laisvė ir solidarumas, tiesa ir teisingumas. Deja, Lietuvoje šios vertybės dažnai paminamos, ir jų vietą užima melas ir klasta, smurtas ir cinizmas. Štai jau greitai sukaks penkeri metai nuo ryžtingo valstybės pareigūno V. Pociūno nužudymo – 2006-ųjų metų rugpjūčio 23-ają pulkininkas V. Pociūnas buvo nužudytas Baltarusijos Bresto mieste – tiesiog brutaliai išmestas pro viešbučio langą. Šis nusikaltimas netiriamas, kaip ir politiko J.Paliako bei kiti nužudymai. Kodėl nužudymai legalizuojami ir klesti teisinis nihilizmas? Lietuvoje du dešimtmečius korumpuoti pareigūnai – kliunkos, stepučinskai, jasaičiai, račkauskai, tubiai ir kiti jų bendražygiai – dangstė stambius nusikaltimus ir sudarė puikias sąlygas oligarchijos įsigalėjimui. Būtent korumpuotų teisėsaugos pareigūnų ir politikų dėka Lietuvoje klesti oligarchai – bosai, gusiatinai, gelašviliai, stoniai, janukoniai ir panašūs veikėjai. Pagal oligarchijos įsigalėjimą primename kaimyninę Rusiją, kurioje irgi legalizuojami nužudymai, persekiojami valdančiajam režimui neįtikę asmenys. Lietuvoje per pastaruosius metus taip pat daugiausia aršiai persekiojami tik sąžiningi piliečiai, disidentai ir aktyvūs visuomenės veikėjai – A. Petrusevičius, E. Kusaitė, G. Bukauskas ir kiti.

Valdžios ir verslo veikėjų nusikalstamą veiką lemia jų vertybių sistema, jų psichologijoje dominuojantys godumas, žiaurumas ir cinizmas. Korumpuotų klanų žiaurumą ir įtaką įrodo įžūlios finansinės aferos, sufabrikuota E. Kusaitės byla, piktybiškai vilkinta ir galų gale numarinta Kauno pedofilijos byla. Kai kuriuose kaimyniniuose kraštuose vyksta panašūs procesai. Rusijos psichologė ir rašytoja Natalija Tolstaja teigia: ,, Rusiją sukrėtė atskleista Capokų gaujos veikla. Ši gauja daugelį metų veikė nuožmiai bei brutaliai ir niekas neužkirto kelio jos veiklai. Jau net atsirado terminas „capokai“ – taip trumpai įvardijami žiaurūs, klastingi ir galingų jėgų remiami nusikaltėliai. Ir tokių „capokų“ dar daug –  tiek Rusijoje, tiek kitose postsovietinėse šalyse“. Estijos politologė S. Rubina teigia: „Estijoje bandė reikštis nuožmūs mafijos klanai, bet jie buvo sutramdyti. Jei to nebūtų įvykę, Estija nebūtų pasiekusi dabartinio lygio, o tiesiog tapusi skurdžiu ir korumpuotu kraštu“. Reformų sėkmė artimai susijusi su vertybių sfera, jei šalyje dominuoja krikščioniškos ir humanistinės vertybės, tada daug šansų, kad pažangios reformos bus įvykdytos, o jei dominuoja neigiamos vertybės ir ,,mirties kultūra“, tai visos pažangios reformos stringa. Vyksta kova tarp tikrųjų ir neigiamų vertybių, ir ši kova įgyja vis naujas formas. Žymus filosofas Antanas Maceina rašė: „Kas tiki į Kristų, negali pamiršti jo pranašystės apie netikrus pranašus, kitaip sakant: apie tą antikristinį pradą, kuris veikia pasaulio istorijoje ligi pat jos pabaigos. Šis antikristinis pradas reiškiasi įvairiai, bet jo esmė pasilieka visados ta pati: neigti Dievą ir jo sukurtą tvarką. Naujaisiais laikais šio antikristinio prado reiškimasis buvo labai savotiškas. Antikristinis pradas sukėlė nepaprastą kovą prieš Bažnyčią, prieš Kristų, galop prieš Dievą, naikindamas dieviškąsias institucijas, persekiodamas Dievo išpažinėjus, lenkdamas visą gyvenimą antidieviška kryptimi. Bet vėliau šis antikristinis pradas susivokė, kad kova žadina heroizmą ir pasiaukojimą, išugdo ryžto dvasią, priverčia žmogų puolamu objektu susidomėti. Dvidešimtajame amžiuje krikščionybė turėjo pakelti didžiausius smūgius ir net kraujo aukas. Bet popiežių aukštas moralinis lygis, teologijos mokslo pakilimas, religinės organizacijos išsivystymas – tai ženklai, kurie rodo, kad krikščioniškoji religija dėl jos puolimo nenusilpo. Todėl antikristinis pradas keičia taktiką – negalėjęs religijos paneigti persekiojimais, kovos su religija jis atsisako. Kovą su religija antikristinis pradas pakeičia religijos ignoravimu“.

Tad nekyla abejonių, kad politika ir vertybių sfera turi labai artimas sąsajas. Ten, kur įsigali stagnacija, egzistuoja didžiulė vartotojiškos bei „mirties kultūros“ srovių įtaka ir tarpsta antikristinės vertybės. Tada plinta ir korupcija, ir nepotizmas, plinta skurdas. Ukrainos psichologas ir viešųjų ryšių specialistas I. Geleris teigia: ,,Posovietinės erdvės šalyse yra daug politikų, kurie mėgsta daug kalbėti, daug žadėti, bet jų veiklos rezultatai apgailėtini. Pažvelkime tiesai į akis: tokia politikų veikla, kuri kartais pristatoma kaip „realioji politika“, faktiškai yra tiesiog piktybinė veikla, tokie politikai yra tarsi medžius graužiantys parazitai. Jei daugumos politikų pagrindiniai tikslai yra pralobti ir kurti savo asmeninę gerovę, tada šalyje įsigali korupcija bei stagnacija. Ir bet kurioje šalyje, kurioje klesti korupcija bei egzistuoja didžiulis skurdas, politinis elitas parazituoja ir klesti daugumos piliečių sąskaita. Tokie politikai, kurie realiai gina daugumos piliečių interesus bei kovoja su korupcija, susiduria su didžiuliu pasipriešinimu. Jei pažangūs politikai ateina į aukščiausius postus ir sugeba suburti aplink save reformatorių grupes, tokiu atveju valstybė kyla iš nuosmukio liūno. Taip atsitiko Gruzijoje, kur M. Saakašvilis ir jo komanda susidorojo su oligarchais bei korumpuotais pareigūnais ir įvykdė socialines bei ekonomines reformas“.

Reformų keliai amžini, nes vienokios ar kitokios reformos vyksta ir demokratiškiausiuose bei ekonominę pažangą pasiekusiuose kraštuose. Reformos visada prieina tam tikrą kryžkelę, kurioje skiriasi drąsos ir stagnacijos keliai – arba sukama tikrų, ryžtingų reformų keliu, arba vykdomos butaforinės ir tik siauroms grupuotėms naudingos reformos. Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius kai kurios reformos išsigimė –  kad ir švietimo reforma: iš pradžių vyko gal ir neidealios, bet teigiamos permainos, švietimo ministrų D. Kuolio, Z. Zinkevičiaus ir kai kurių kitų ministrų sprendimai buvo nuosaikūs, bet ministras G.Steponavičius ir jo padėjėjai pradėjo vykdyti sunkiai paaiškinamą Lietuvos švietimo sistemos griovimą – kaimų mokyklos uždarinėjamos, kai kuriose mokyklose klesti betvarkė – muštynės ir reketas, ir niekas nesiima atkurti tvarkos. Aukštojo mokslo srityje imtasi drakoniškų priemonių – įvesti nuo 6 iki 20 tūkstančių litų per metus siekiantys mokesčiai už mokslą. Vieni studentai tampa bankų vergais arba negali sumokėti už mokslą ir šalinami iš universitetų, kiti išvyksta mokytis į užsienį. Užsienio politikos srityje ir teisėsaugoje bei teisinėje sistemoje iki šiol regimos didžiulės spragos: šiose srityse tebedirba buvę KGB kadriniai darbuotojai, rezervistai ir agentai, dirba ir įvairių klanų statytiniai, tad nenuostabu, kad priimami pragaištingi sprendimai – tokie kaip skandalingai pagarsėjęs Baltarusijos žmogaus teisių gynimo organizacijų duomenų ir banko sąskaitų perdavimas A. Lukašenkos režimo atstovams. Tai, kad šis sprendimas turės prastas pasekmes Lietuvai, mano ir britų apžvalgininkas E. Lukas: „Ši skandalinga istorija dėl slaptų duomenų perdavimo Baltarusijai pakenkė Lietuvos reputacijai. Kyla klausimai, kodėl priimtas toks sprendimas – ar prastai atliktas biurokratinis darbas, ar ciniška „real politic“ dalis. Kad ir koks būtų verdiktas, Lietuva pasirodė blogai“. Patirtis parodė, kad kosmetinės reformos Lietuvai nepadės, jos tik veda į aklavietę. Reikalingos drąsios ir ryžtingos reformos  – pirmiausia skurdo ir korupcijos pažabojimas, valstybės institucijų išvalymas nuo išdavikų. Tik tokiu atveju Lietuva pakils iš nuosmukio liūno.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija