2011 m. rugpjūčio 12 d.
Nr. 56
(1936)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Apie dešinįjį ekstremizmą, cenzūrą ir norą išlikti lietuviu

Gintaras Visockas

Po norvegų skerdiko Anderso Breiviko šūvių ir bombų prabėgo dar ne tiek daug laiko, kad būtų galima plačiai apibendrinti. Tačiau viešojoje erdvėje atsirado užtektinai įdomių publikacijų, kurios leidžia žvelgti atidžiau ir priekabiau į tai, ką mums pirmosiomis dienomis pateikė oficialios struktūros ir stambieji leidiniai.

Vienu iš įdomiausių pasakojimų, bylojančių apie tikrąsias tragedijos Norvegijoje priežastis, laikyčiau interviu su iš Uzbekistano į Norvegiją emigravusiu žurnalistu Jevgenijumi Djakonovu. Interviu pasirodė portale patriotai.lt. Norvegijoje jau beveik septynerius metus gyvenantį Jevgenijų Djakonovą kalbino žurnalistas Jevgenijus Zubriovas.

Sunku pasakyti, ar verta aklai pasitikėti tuo, ką sako Norvegijoje politinį prieglobstį prieš septynerius metus gavęs žurnalistas. Tačiau kai kurios jo mintys verčia atidžiau suklusti: „Andersas Breivikas kalba apie būtinybę riboti imigrantų srautus, ir daugelis norvegų palaiko šį reikalavimą. Bet mažai kas iš norvegų išdrįs tai pasakyti garsiai, nes iškart nuskambės kaltinimai rasizmu, ir šį žmogų tuojau sunaikins moraliai, o gal ir fiziškai. Norvegijoje negalima kalbėti apie etnines grupuotes, nors būtent Somalio imigrantų gaujos čia užsiima prekyba narkotikais, taip pat plėšimu ir reketu“. Sutikite, ši žinia – kaip šaltas dušas.

Toliau – dar įdomiau. Pasak J. Djakonovo, Norvegijos valdžioje viešpatauja komunistai. Priėjimas prie masinių informacijos priemonių neįmanomas tiems, kurie turi kitokią nei valdžia nuomonę. Norvegijoje niekas nenori žinoti tiesos, kas iš tikrųjų dedasi, visi naudoja tik klišes ir politinius štampus. Savigyna Norvegijoje nepageidautina. Jei tave muša, geriau nesipriešink. Jei ginsiesi nuo smurtautojo somaliečio ir jį, neduok Dieve, sužeisi, į kalėjimą sės ne somalietis, o tu, bandęs apsiginti. Jei pasakysi smurtautojui, jog ginsiesi, nesistebėk, kai tau bus iškelta baudžiamoji byla dėl ketinimo nužudyti. Norvegijoje dirba tik du procentai imigrantų. Jie gyvena užtektinai sočiai iš užtektinai solidžių pašalpų. Juos išlaiko norvegų tauta...

O štai sensacingiausia, radikaliausia mintis: galbūt kažkokios rimtos jėgos, neatmetant ir specialiųjų tarnybų įsikišimo, talkino A. Breivikui, kad šis savo kruvinu išpuoliu padėtų valdžią išlaikyti Norvegijos kairiesiems per būsimuosius rinkimus.

Kas tai – išsigalvojimai? Niekuo neparemtos versijos? Ar gali būti ši pozicija aktuali Lietuvai? Būtų velniškai įdomu sužinoti, kaip šias J. Djakonovo mintis vertina oficialūs Lietuvos valdžios atstovai, pradedant Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariais ir baigiant VSD ekspertais. Tačiau mūsų valdžios vyrai apsimeta, kad J. Djakonovo versijos viešojoje erdvėje tarsi nė nebūta. Žinoma, Patriotai.lt nesutraukia tokio gausaus skaitytojų rato kaip, sakykim, delfi.lt. Tačiau tie, kurie viešai diskutuoja apie dešiniojo ekstremizmo keliamus pavojus, mano supratimu, privalo būti susipažinę ir su tokio pobūdžio samprotavimais.

Bet J. Djakonovo publikacija taip ir liko Lietuvoje nepastebėta. Vienoje TV laidoje žurnalistės Nemiros Pumprickaitės kamantinėjamas buvęs VSD valdybos viršininkas Egidijus Motieka pažėrė įdomių minčių. Jis neatmetė galimybės, jog A. Breivikas tarsi ir kovojo su imigrantais, savo pyktį nukreipdamas į valdžią, neva per daug nuolaidžiaujančią atėjūnams, bet savo veiksmais jis išprovokavo priešingus rezultatus. Dabar Mykolo Riomerio universitete dėstytoju dirbantis E.Motieka sutiko, jog logistikos požiūriu tokios operacijos A.Breivikas vienas pats negalėjo surengti. Jam reikėjo talkininkų. Ir tų talkininkų jis, matyt, turėjo. Žodžiu, neatmestina versija, jog čia įsipainiojusios ir nedraugiškų valstybių specialiosios tarnybos, ir politinės jėgos, kurių centras – galbūt visai ne Norvegijoje.

Tačiau visi kiti buvusio VSD darbuotojo akcentai buvo tradiciniai: dešiniojo ekstremizmo ir dešiniojo radikalizmo, be abejo, Lietuvoje esama. Ir jis, suprask, užtektinai pavojingas, dažniausiai sietinas su nacionalizmu. O kairiojo ekstremizmo ir kairiojo radikalizmo žymiai mažiau, ir jis, jei ir egzistuoja, ne toks pavojingas. Be to, Lietuva nėra pajėgi atremti tokių norvegiškų atvejų jau vien dėl to, kad paskutiniosios VSD reformos labai susilpnino terorizmu ir ekstremizmu užsiimantį padalinį. Be to, Lietuva nesinaudoja kodinių žodžių sistema, leidžiančia laiku pastebėti internete susirašinėjančius potencialius teroristus ir ekstremistus. Be tos sistemos agresyvieji elementai aptinkami, bet – pavėluotai. Žodžiu, man pasirodė keista, kad analitinį darbą VSD struktūrose ne vienerius metus dirbęs E. Motieka net nebandė svarstyti, dėl kokių priežasčių dažniausiai atsiranda dešinysis radikalizmas arba dešinysis ekstremizmas. Juk visi puikiai suprantame: kovoti su pasekmėmis, o ne su priežastimis – neefektyvu ir primityvu.

Žinoma, keisčiausiai atrodė kai kurie buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus samprotavimai apie dešiniojo ekstremizmo keliamus pavojus. LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno laidoje „Forumas“ buvęs vyriausiasis Lietuvos saugumietis visą savo kritiką kažkodėl sukoncentravo tik į neseniai Dieveniškėse surengtą jaunimo stovyklą. M. Laurinkui viskas nepatiko: kad stovykloje buvo nerekomenduojama kalbėti slavų ir germanų kalbomis, kad stovyklaujantieji vaikai buvo mokomi didžiuotis, jog yra baltai (mintyse turima ne odos spalva), jog tvirtinta, esą posakyje „Lietuva – lietuviams“ nėra nieko smerktino ir bjauraus.

Mano supratimu, „Forume“ solidžiai pasirodė ne buvęs VSD vadovas M. Laurinkus, o būtent Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka. J. Panka itin korektiškai, ramiai, kultūringai paaiškino, kodėl jaunimo stovykla buvo surengta būtent Dieveniškėse, krašte, iš kurio lietuvių kalba ujama visomis įmanomomis priemonėmis, papasakojo, kodėl stovyklautojai buvo raginami kalbėti tik latviškai bei lietuviškai, išvardino, kokie mokslininkai, kalbininkai, intelektualai savo buvimu rėmė stovyklą, o buvęs VSD vadovas M. Laurinkus kiekviename šios organizacijos žingsnyje ir šūkyje buvo linkęs įžvelgti paslėptų, negražių tikslų, net Lietuvai pavojingo euroskeptiškumo. Ir visiškai nesiruošė gilintis, kokios priežastys skatina rengti stovyklas ne kur nors Skuode, o būtent Dieveniškėse.

Ypač nemaloniai nuteikė M. Laurinkaus pastebėjimai, jog kairiojo ekstremizmo ir kairiojo radikalizmo protrūkių Lietuvoje jis beveik nepastebįs. LTJS pirmininkas J. Panka prisiminė internetinius portalus anarchija ar leftas, kuriuose, J. Pankos manymu, tokių požymių galima įžvelgti. Iš M. Laurinkaus sutrikimo buvo galima susidaryti nuomonę, kad tokia informacija jam netikėta. Jam netikėta žinia, jog Dieveniškių stovyklą morališkai rėmė žinomi Lietuvos intelektualai, kalbininkai, kunigai.

Keisčiausia buvo, jog M. Laurinkus nebandė gilintis į reiškinių priežastis. Kodėl Lietuvoje negalima viešai, garsiai kritikuoti Europos Sąjungos? Tai tik pirmoji į galvą šovusi priežastis, kuria remiantis, mano įsitikinimu, ne tik galima, bet ir būtina kritikuoti Briuselį. Prieš keletą mėnesių gavau naują pasą ir tapatybės kortelę. Pasijutau įžeistas, pažemintas. Ten nėra jokio užrašo apie mano tautybę. Ten parašyta, jog esu Lietuvos pilietis. Kad esu lietuvis – nė užuominos. Baisiausia, kad manęs niekas net neklausė, noriu ar nenoriu, jog oficialiame dokumente būtų pažymėta mano tautybė. Taigi aš noriu, kad mano pase būtų parašyta – lietuvis, bet į šį mano norą Briuselio biurokratams, regis, nusispjauti. Bet jei jiems nusispjauti į mano įsižeidimą, ar tai reiškia, kad aš vis tiek, vadovaujantis M. Laurinkaus pozicija, privalau išlikti eurooptimistu ir nuoširdžiu Europos Parlamento mylėtoju?

Deja, sovietinis pasas, kurį man išdavė 1983-aisiais, gūdžios sovietinės okupacijos metais, šiandien jau neatrodo toks agrasus, kaip anksčiau. Ten buvo užrašyta, jog esu lietuvis. Užrašė net dviem kalbomis: lietuviškai ir rusiškai. Tada buvo nurodoma ir tiksli gimimo vieta. Iliuzijų neturiu: Maskva siekė lietuvius asimiliuoti, nutautinti, bet vis dėlto sovietiniame pase nedrįso nutylėti mano tautybės. O ko dabar siekia Briuselio biurokratai, iš nacionalinių pasų išbraukdami užrašą „tautybė“? Nenoriu tikėti, jog siekiama to paties, ko troško ir Kremliaus ideologai.

Tačiau kodėl tada M. Laurinkus (ir ne tik jis) stebisi, jog vis dažniau suskamba šūkiai „Lietuva – lietuviams“? Lietuvių ir latvių kalba ujama iš Lietuvos ir Latvijos, taip pat ir iš Briuselio koridorių. Ujama dirbtinai, nors ir subtiliai. Lietuvoje labai sustiprėjusios globalistinės tendencijos, liepiančios mums pamiršti tautiškumus ir orientuotis tik į vadinamąjį pilietiškumą. Sustiprėjusios dirbtinai, bet ne natūraliai. Šalyje per pastaruosius du dešimtmečius padaugėjo Lietuvos istorijos, tradicijų, kultūros, kalbos niekinimo, menkinimo vajų (girdi, mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai – šunsnukiai, mūsų pokario partizanai – vaikų ir moterų žudikai, Pilėnų žygdarbis – viso labo bailumo pasireiškimas, o daktaras Jonas Basanavičius – tiesiog primityvas). Mano supratimu, šie vajai irgi kyla dirbtinai, neturėdami realaus pagrindo. Jau ir lenkų spaudimui imame po truputį pasiduoti. Na, kas čia blogo, jei į savo raidyną įsileisime vieną kitą lenkišką raidę, na ir kas čia žeminančio, jei Vilniaus rajone kai kur kabos gatvių užrašai ir lenkų kalba, – svarsto keletas ar keliolika liberalų. Jie turi teisę vadovautis tokia nuomone. Bet kodėl tada, ponai, stebimės, jog buriasi stovyklos, kuriose norima kompensuoti kalbos praradimus, patiriamus Vilniaus rajone ar Rygoje, jog kai kurie jaunuoliai pradeda dirbtinai, primityviai demonstruoti savo lietuviškas, baltiškas šaknis.

Galiu prisiminti ir atvejį, kaip Vilniuje nevykusiai buvo organizuotas susitikimas su žymiu Rusijos žurnalistu Vladimiru Pozneriu. Susitikimas surengtas ne kur nors Maskvoje ar Briuselyje, o Vilniuje – Lietuvos sostinėje. Susitikimo organizatoriai pabrėžė, jog diskusija vyks tik anglų kalba. Vertimu į lietuvių kalbą nepasirūpinta. Žodžiu, lietuviškai susišnekėti vis sunkiau net pačioje Lietuvoje. Smulkmena? Nemanyčiau. Mes vis tiek stebimės, kad daugėja renginių, kurių organizatoriai ragina kalbėti tik lietuviškai ar latviškai...

Mano supratimu, būtina džiaugtis, jog atsiranda lietuvių, kuriems ne vis tiek, kokia kalba kalbėti, kokias dainas dainuoti. Juk turi būti jėgų, kurios konkuruotų su tais, kurie niekur neįžvelgia nei polonizacijos, nei rusifikacijos, nei globalizacijos nešamų pavojų. Prisiminkime, šiame pasaulyje egzistuoja fizikos dėsnis: atoveiksmio jėga lygi spaudimo jėgai...

Jei nežinome, kas yra tikrasis ekstremizmas, jei painiojame sąvokas, jei trūksta kompetencijos, perskaitykime bent neseniai Rusijoje išleistą Olego Vasiljevo ir Alekso Epšteino knygą „Policija myslej“. Labai puikus veikalas. Knygos autoriai įrodinėja, jog ekstremizmas – absurdiška sąvoka. Mat šiuolaikinė Rusijos valdžia ekstremizmu laiko net ne veiksmus, o mintis. Knygos autoriai taikliai pastebi, jog mintys ir nuomonė, tegu net labai kritiška ar absurdiška, negali būti ekstremistinė. Ekstremizmu gali tapti tik veiksmas. Jei rusas sako, jog jam nepatinka kokios nors tautybės žmogus, tai tokios nuomonės sveikoje visuomenėje negalima laikyti ekstremistine. Jei tas rusas ims mušti žmogų, kurį kritikuoja, tada čia neabejotinai bus ekstremizmo arba radikalizmo pasireiškimas. Autoriai pabrėžė: „Visi žodžiai, jei jie nesusiję su smurtu, turi teisę egzistuoti“.

Mes visi skirtingi. Todėl privalome turėti galimybę reikšti savo nuomonę. Ir niekam ši teisė neturi būti atimta. Baudžiamasis kodeksas bejėgis įtikint ir juo labiau priversti žmogų gerbti savo oponentą. Įstatymai, baudos, kalėjimai nieko nepadės. Bus keblu, jei visus ginčus spręsime tik teismų salėse, tik kabinėdami ekstremistų etiketes. Būtina formuoti kultūrinę toleranciją kitaminčiams. Jei būtų atšaukti visi įstatymai, draudžiantieji atvirai reikšti nuomonę, visuomenei būtų tik geriau, nes tada niekas nebijotų atvirai sakyti, ką galvojąs. Tokiomis idėjomis dalinosi knygos autoriai su juos kalbinusiais žurnalistais.

Beje, jie rėmėsi konkrečiais JAV Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais: jei žodinis grasinimas – konkretus, tada būtina sučiupti grasinusįjį, bet, jei grasinimai abstraktūs, nukreipti į neapibrėžtą ateitį, neturi konkretaus adresato, jie nelaikytini grasinimais ir negali būti varžomi ar persekiojami. JAV teritorijoje oficialiai veikia nacistų partija, oficialiai kopijuojanti vokiečių nacistų simbolius. Niekas neketina jos uždrausti. Knygos autoriams didžiausią nerimą kelia įsigalinti praktika, kai jau baudžiama ne už konkrečius antikonstitucinius veiksmus, bet už žodžius, už mintis. Knygos autorių manymu, didžiausia ekstremistė – ne kokia nors visuomeninė organizacija, reiškianti kritišką požiūrį, o valstybė, draudžianti mitingus, piketus, taikanti cenzūrą.

Čia galima prisiminti žymios Rusijos disidentės, žurnalistės Valerijos Novodvorskajos samprotavimą, jog negalima baudžiamosioms struktūroms leisti spręsti, kas yra dorovinga, o kas – ne. „Priešingu atveju mes ir vėl sugrįšime į gūdžius sovietinius laikus“, – sakė Valerija Novodvorskaja.

Rusijos disidentės V. Novodvorskajos nuomonė artima maniškei. Niekaip nesuvokiu tų, kurie reikalauja Ričardą Čekutį pašalinti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro. Už ką? Už nuomonę? Pagaliau kas nustatė ir kaip nustatė, jog R Čekučio kalbos – neabejotinai ekstremistinės? Man irgi ne viskas patinka, ką daro R. Čekutis. Tačiau esu įsitikinęs, jog R. Čekutį pašalinti iš valstybinės įstaigos galima tik vienu atveju – jei jis nesusitvarko su savo tiesioginėmis pareigomis. Man nesuprantamas ir VRM vadovybės sprendimas iš darbo atleisti istoriką Petrą Stankerą ne už blogai atliktas tiesiogines pareigas, o už sąmoningai ar nesąmoningai ne itin tiksliai viename leidinyje pareikštą poziciją.

Klausiausi M. Laurinkaus neigiamų samprotavimų apie R. Čekutį su didžiausiu nerimu. Po tokių buvusio saugumiečio teiginių Lietuva ir toliau grupuosis į dvi nesutaikomas stovyklas. Vieni bus už R. Čekutį, kiti – prieš, ir šie nesutarimai kada nors gali tapti tikrai pavojingi, nes jie didės. Norintieji, jog tokių kaip R. Čekutis būtų kuo mažiau, turi elgtis visiškai priešingai nei M.Laurinkus. Jie turi nepastebėti, nekomentuoti, nekritikuoti. Vienintelė teisinga išeitis – ignoravimas ir nutylėjimas. Tik tai negausins R. Čekučio pasekėjų gretų.

Šitą tiesą buvęs VSD vadovas turėtų suvokti, bet jis elgėsi priešingai, o paskui lyg ir nuoširdžiai stebėjosi, kodėl daugėja dešiniojo ekstremizmo. Kodėl ekstremizmo daugėja Rusijoje – nenuostabu. Knygoje „Policija myslej“ labai puikiai išaiškinta: „Politologijoje žinoma, kad tie, kurie rašo rinkimų įstatymus, faktiškai rašo ir visus kitus įstatymus. Valdžiai naudinga savo konkurentus paversti ekstremistais. Valdžiai norisi turėti laisvas rankas, galinčias bet kada ir bet kur veiksmingai dusinti oponentus. Taigi mūsų knyga ne apie ekstremizmą, o apie tai, kaip valdžia vis didesnei visuomenės daliai, beje, mąstančiai visuomenės daliai, kabina ekstremistų etiketes“.

Ši frazė taikoma Rusijos valdžiai, tačiau  tarp Lietuvos ir Rusijos valdžios pastebiu vis daugiau panašumų. Skirtumų nebelieka. Skirtumai po truputį nyksta, tirpsta. Šis priekaištas tinka ir Norvegijos valdžiai. Žinoma, jei tai, ką sakė J. Djakonovas, – tiesa.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija