2011 m. rugsėjo 2 d.
Nr. 62
(1942)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Aleksoto dekanate

Artėjančio rudens atlaidų šventė

Klebonas kan. Vytautas
Vaičiūnas (centre) su svečiais
kunigais: mons. Alfonsu
Svarinsku ir Algimantu Keina

Šlienaviečiai Šv. Baltramiejaus
atlaidų procesijoje

Skulptūra šv. Povilui šventoriuje

Šlienavos bažnyčios choristai
gieda atlaidų procesijoje

ŠLIENAVA. Paskutinį rugpjūčio sekmadienį šioje parapijoje švenčiami Šv. Baltramiejaus atlaidai. Naujajame testamente Baltramiejus vadinamas Natanaeliu (su Baltramiejumi jis tapatinamas nuo IX amžiaus). Tai vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų, už savo sekimą Kristumi ir apaštalavimą Armėnijoje žiauriai nukankintas – jam buvo lupama oda, galiausiai nužudytas. Tai įvyko I amžiaus antroje pusėje. Po procesijos Žodžio liturgijoje buvo paskaityta Jono evangelija, pasakojanti apie apaštalo Natanaelio pažintį su Jėzumi. Kai Jėzus paliepė kitam savo būsimam apaštalui Pilypui sekti Juo, jis kartu pasiėmė ir Natanaelį, bet šis nepalankiai atsiliepė apie kilusįjį iš Nazareto. Tada Jėzus pasakė žodžius, kurie nustebino Natanaelį: „Tu esi tas, kuris neseniai sėdėjai po figmedžiu“, ir Natanaelis įtikėjo Jėzų, pripažindamas jo dieviškumą. Taip Natanaelis tapo apaštalu. Po Jono evangelijos pamokslą sakęs kun. Algimantas Keina gražiai susiejo mintis apie kankinių reikšmę tautos dvasiniam gyvenimui ir prisikėlimui su girdėtu evangelijos skaitiniu. Priminęs šv. Baltramiejaus (kitaip Natanaelio) apaštalavimą Indijoje, Armėnijoje, Etiopijoje, Mesopotamijoje ir pagaliau kankinio mirtį Armėnijoje, pamokslininkas kvietė plačiau pažiūrėti į kankinių mirties reikšmę. Juk po Kristaus kančios, mirties pagaliau ateina ir Jo Prisikėlimas. Kaip apaštalą šv. Baltramiejų Armėnijoje karaliaus paliepimu nukankino jo pasamdyti budeliai, taip ir mūsų tauta patyrė daug kančios nuo tironų. Mums tie tironai buvo Hitleris ir Stalinas. Dabar jau nebeprisimename, kad po okupacijos 1940 m. birželį jau po mėnesio buvo suimta 12 tūkst. Lietuvos sūnų, o iki spalio mėnesio – dar 11 tūkst. O kiek buvo suimta ir sunaikinta Lietuvos žmonių grįžus Stalino kariuomenei antrąkart? Pamokslininkas jautriai ir su skausmu prisiminė kančias jaunų mergaičių, priverstų kirsti savo gležnomis rankomis maumedžius Sibiro taigoje ar po miego palapinėje pabundančių su prišalusiais prie apledėjusios sienos plaukais. Turime vertinti laisvę, iškovotą mūsų žmonių kančiomis, nes be kovojusiųjų už laisvę nebūtų ir Lietuvos. Kun. A. Keina prisiminė du Lietuvos Bažnyčios kankinius. Arkivyskupas Mečislovas Reinys – didis patriotas, Lietuvos valstybės ir Bažnyčios veikėjas. Išaugęs 11 vaikų šeimoje pasirinko dvasininko kelią. Vienu metu buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras. Būdamas Vilniaus vyskupu, kantriai ugdė jaunimą, nuoširdžiai bendravo su juo. 1948 metais suimtas, nuteistas už meilę žmonėms (kurią reiškė ir nelaisvėje), nukankintas Vladimiro kalėjime 1953 metų lapkritį. Kitas Lietuvos kankinys – arkivyskupas Teofilius Matulionis, tris kartus teistas (pirmąjį kartą teistas, kai dirbo kunigu bolševikų valdomoje Rusijoje, po nuteisimo kartu su kitais keliais kaliniais buvo apkeistas į Rusijos naudai Lietuvoje veikusius komunistus), įvairiausiai kankintas (kartą 17 parų jam neleido net užmigti), 1946 metais nuteistas septyniems metams, įkalintas Oršos lageryje, ten žadino kalinių dvasią. 1956 metais, atstumtas nuo Kaišiadorių vyskupijos valdymo, apsigyveno Birštone, po to ištremtas į Šeduvą, kur mirė 1962 metais, apnuodytas, kaip rodo kai kurie duomenys, gyvsidabriu. Pamokslininkas priminė ir kitus Lietuvos kankinius, aprašytus prof. Onos Voverienės knygoje – tai partizanų brolių Katliorių motina (išlydėdama į kovą ji prašė savo sūnų: „Prisiekite nepasiduoti“), brolių Lukšų motina (sūnus Juozas grįžo į okupuotą Lietuvą, nors žinojo, kad žus nuo okupantų rankos), ses. Ada Urbonaitė, dauginusi draudžiamą krikščionišką ir tautinę spaudą. Ir štai per kančias, kovas ir praradimus nepriklausomybę atgavusi Lietuva yra merdinti – šeimose mažėja vaikų, tarp jaunimo plinta narkomanija, vyrauja dvasinis skurdas, sukurta valstybinė sistema leidžia grobti milijardus litų. Pamokslininkas išgyveno dėl jau parengto plano „brangiai išparduoti“ Lietuvą, kad „mes liksime tik vergais“. Kunigas vėl prisiminė kančias, aprašytas O. Voverienės knygoje apie partizanes ir ryšininkes, taip pat ir jo paties nufilmuotas tragiškas istorijas – kraupu klausytis pasakojimų apie patirtas kančias, kurios vis labiau pamirštamos. O juk apie lietuvių padarytus žygdarbius sklinda pasaulyje legendos – jie išlaikė tikėjimą sunkiomis okupacijos sąlygomis, buvo įkurta Helsinkio grupė, viešinusi žmogaus teisių pažeidimų faktus, žmonių pasiaukojimo dėka buvo leidžiama ir platinama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Reikia kelti žmonių dvasią, kad žmogus netaptų naikinančiu uraganu, kai išvagiami milijardai, kai krepšinis padaromas Dievu ir jam suplaukia milijonai, o gyvybę už tėvynę paaukojusiems Laisvės kovotojams ir dabar sostinėje nėra paminklo. Pamokslininkas prisiminė, kad prieš 20 metų Vilniuje, Lukiškių aikštėje, šventino akmenį, žymintį būsimo paminklo partizanams vietą, tačiau paminklo taip ir nėra. Turime atsiremti į Dievą ir tėvynę. Turime save ugdyti malda, išpažintimi, būti kaip viena šeima. Pamokslininkas citavo poetą  Kęstutį Genį, kvietusį „pabusti ir prikelti Lietuvą“, bei  poetą Bernardą Brazdžionį, patyrusį netektį tėvynės, be kurios „tuščias ir beprasmis šis pasaulis“. Tad būtina kelti šeimos idealą, tada bus šviesu ir mūsų tėvynėje Lietuvoje, – baigdamas pamokslą sakė kun. A. Keina.

Paskui klebonas kan. Vytautas Vaičiūnas padėkojo svečiams – kun. A. Keinai ir mons. Alfonsui Svarinskui, sakiusiam pamokslą ankstesnėse Votyvos šv. Mišiose. Bažnyčią puošia naujas Šv. Kazimiero paveikslas.

Buvo malonu pavaikščioti labai kruopščiai ir su meile prižiūrimame šventoriuje. Beje, kun. A. Keina nepamiršo paminėti, kad ir gėlėmis išpuoštas šventorius – klebono rūpesčiu išpuoselėtas, jis neatsiradęs iš niekur: gėles reikia ir išauginti, ir laistyti, ir prižiūrėti, o čia klebonui padeda tam nuoširdžiai pasiaukojusi Beliauskų šeima. Šventoriuje daug meniškų skulptūrų, išradingai įrengtos Kryžiaus kelio stotys, tarp jų ir dvi naujas koplytėles su dvipusiais piešiniais. Klebonas kitais metais planuoja įrengti sakralinį muziejų.

Užbaigiant atlaidų šventes dar bendrauta prie stalo parapijos namuose. Tuo labiausiai rūpinosi vis naujų idėjų net ir senatvėje nestokojančiam klebonui nuoširdžiai padedanti Bieliauskų šeima, iš seno garsėjanti savo krikščioniška laikysena. Buvo dainuojamos patriotinės dainos,  deklamuojami eilėraščiai (parapijos vadovas iš širdies deklamavo Maironio eiles), buvo sakomos padėkos kalbos.

Livija Šiugždienė

Autorės nuotraukos

Redakcijos prierašas. Straipsnyje minima Onos Voverienės knyga „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“. Tai enciklopedinio pobūdžio knyga, supažindinanti su visų Lietuvos regionų – Žemaitijos, Suvalkijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos – drąsiausiomis ir atkakliausiomis moterimis, paaukojusiomis save ar savo sūnus ir dukras ant Laisvės aukuro. Knygą už 12 litų galima įsigyti redakcijoje (Kaunas, Papilio gatvė 5), arba persiuntus 16 litų redakcijos adresu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija