Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Ir vienas lauke karys

Prof. Petras Bielskis

Krivūlės atidarymas (iš kairės): Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininkas prof. Petras Bielskis, Šiaulių rajono meras Algimantas Gaubas, rajono savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Valė Jurešienė

Skaistgirio teatras vaidina „Pinigėlius“: Romualda Kaikarienė (Raudonauskienė), Romualdas Sruogis (Surinskis), Angelė Paražinskienė (Normantienė), Roma Grybauskienė (Magdalena)

Margionių teatro vaidinimas „Gyvenimas – mokykla“: Rimutė Avižinienė (Antanienė), Genutė Čeplikienė (kaimynė), Irena Makselienė (Staselė)

Margionių teatras, „Gyvenimas – mokykla“. Irena Makselienė (Staselė), Birutė Jazukevičienė (Staselės draugė)

Kurtuvėnų publika, vaišinimas

Dvaro teatras prie svirno

Punsko teatras, „Nenuorama žmona“

Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis

Kurtuvėnų teatro dainorėliai

Punsko teatro mergelės

Kas nenori dirbti, tas ieško priežasties. Bet mes ne apie juos, o apie tuos, kurie yra Dievo pašaukti. Dabar daroma tiek daug gražių darbų, kad negali atsistebėti žmonių kūrybingumu, valstybiniu galvojimu. Koks gražus mūsų žmogus – tautinė savimonė, tikslas ir tada tik darbas, veikla, tik žygis, susiklausymas – asmenybė.

Atvažiavo iš Venesuelos Lietuvos istorijai, jos vertės pajautimui visą gyvenimą pašventusi istorikė Jūratė Statkutė de Rosales ir atvežė savo naujausią knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai“. Prof. Vladas Žulkus teigia: „turime naują reiškinį Lietuvos archeologijoje (...), pateikti šaltiniai ir faktai, kurių neįžiūrėjome anksčiau, mano nuomone, yra nepaprastai svarbūs mūsų priešistorei ir istorijai pažinti“ (V. Žulkus. Naujas reiškinys Lietuvos archeologijoje ir istorijoje. Jūratė Stauskaitė de Rosales. Europos šaknys ir mes, lietuviai. 2011, Knygų kelias, Vilnius, psl. 16). Ir sau pažinti, protu suvokti, iš kur mumyse tas atkaklumas, ne užsispyrimas, bet atkaklumas, valia. Pritrenkė mokslinė istorikės drąsa ir asmenybės kryptingumas. Ir vienas karys lauke gali būti reikšmingas. Ateina žinomi iki kraujo tekstai: Svarbu „ne ką Tau duoda Lietuva, o ką Tu duodi Lietuvai“.

Kurtuvos kraštas tapo matomas ir girdimas ne tik Lietuvoje. Lengva pasakyti – tapo. Niekas savaime netampa. Būtina kalbėti apie žmones, kurių rūpestis ir ilgas darbas pakelia iš užmaršties mūsų savastį.

Kurtuvėnų dvaras nėra tik dvaras. Jis apima kelių šimtmečių mūsų gyvenimo istoriją nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, per karus ir sumaištis iki dabarties. Pirmieji rašytiniai šaltiniai datuoti 1498 m. Čia savo dvasios pėdsakus paliko kelios Lietuvos bajorų kartos nuo Nagurskių iki Pliaterų.

Kažkur, pelkėtuose miškuose, ant patvenkto Kurtuvos upelio kairiojo kranto Jokūbas Nagurskis pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pastato vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią (1796). Grafas Liudvikas Pliateris įrengė žuvininkystės tvenkinius (1884). Išlikę to meto dvarvietės detalieji planai rodo buvus išpuoselėtus geometrinio ir peizažinio stiliaus parkus. Dvarai pradėti suvokti kaip mūsų bendro likimo dalis.

Įdomiausias iš visų išlikusių dvaro statinių yra medinis svirnas. Jis, pastatytas galbūt Jokūbo Nagurskio laikais (XVIII a.) iš Karelijos pušų, stebina savo liaudiškai barokiniu stiliumi ir matmenimis. Dabarčiai labai reikšminga, kad grafas svirną pavertė teatru, kuriame vaidino vietiniai baudžiauninkai.

Ne taip svarbu, kas ir kaip čia buvo vaidinama, svarbiau pati teatro idėja. Kurtuvėnuose buvo bažnyčia, vystytas ūkis ir veikė teatras. Toks kultūrinis paveldas dabar jau suvokiamas kaip reikšminga kultūrinė vertybė ir istorinės atminties objektas. Tampa visos Lietuvos paveldu.

Apie svirno išlikimą galima kalbėti tik sąlyginai. Du pasauliniai karai, 1940 m. rusų okupacija, paskutinis dvaro savininkas grafas Stanislovas Pliateris ištremiamas į Sibirą, šeima slapstosi kaimuose, vokiečių okupacija, vėl sovietų valdžia, kolūkiai. Dvarvietė ir svirnas ardomi. Blogis niekada nedidėja be galo, kaip balionas pučiasi, pučiasi ir sprogsta. Prasideda nauji laikai – sąjūdis, atgimimas, nepriklausomybė. Lietuvos Respublikos Seimas 1992 m. įsteigia Kurtuvėnų regioninį parką.

Dabar jau būtina kalbėti apie žmones. Laikai pasikeitė, ir viską lemia ne šiaip žmonės, o nauji žmonės. Kurtuvėnų regioninio parko direktoriumi 1993 m. paskiriamas Rimvydas Tamulaitis (g. 1963), Vilniaus universiteto auklėtinis, fizikas, ekologas, pedagogas. Parko centru tampa Pliaterių dvaro teritorija. Iš privačių savininkų atperkamos žemės dalys, tvenkiniai, atkuriamos išlikusių pastatų funkcijos, atstatoma nudegusi oficina, įkurtas jojimo paslaugų centras, istorinis svirnas pradeda atgauti pirmykštį savo pavidalą. Sugrąžinama jam ir senoji kultūrinė funkcija – nuo 1998 metų čia šaukiamos klojimo teatrų krivūlės. Deja, gėris, pasirodo, irgi turi savo raidos ribas. 2001 m.vasarą (liepos 22d.) visiškai restauruotame svirne dar vyko tarptautinė klojimo teatrų krivūlė vyskupui M. Valančiui pagerbti, o jau rugpjūčo 1-osios naktį unikalusis svirnas sudegė.

Būtent čia prasideda pats svarbiausias ir nuostabiausias reiškinys ne tik Kurtuvėnų dvaro renovacijos istorijoje, bet ir visos respublikos paminklosaugoje. Kultūros paveldo išsaugojimas tampa gyvenimo tikslu, tikslo siekimas padeda susitelkti, būtinumas atveria priemones ir galimybes.

Ekstremaliose situacijose iškyla asmenybė. Parko direktorius Rimvydas Tamulaitis apie save sutelkia dideles mokslininkų pajėgas – Jūratė Valužytė, Birutė Salatkienė, Rita Trimonienė, Raimonda Ragauskienė, Salvijus Kulevičius, Vita Andriulienė, Regina Smilgevičiūtė, Vidmantas Lopeta, Dangiras Mačiulis, Rimantas Jankauskas, Aivas Ragauskas. Be to, jį remia savo darbui šventai atsidavę žmonės. Istorikė ir archeologė Birutė Salatkienė taikliai nusako jo pilietines, kultūrines prielaidas ir paskatas: „Sodyba pasirinkta regioninio parko centru, siekiant ne tik neleisti sunykti paskutiniams jos elementams, bet pamažu pradėti dvaro sodybos rekonstrukciją“. Sunaikintas klojimas tik jo valia (žinoma, daug kas padėjo ir rėmė) ne tik per keletą metų prisikėlė iš naujo (2006 m.), bet buvo tiksliai atkurtas pagal anų laikų statybų technologiją, net pušies mediena buvo atvežta iš Karelijos miškų.

Viskas, kas čia daroma, turi rimtus kultūrinius, mokslinius motyvus. Parko direktoriaus požiūris į kultūros paveldą, integravimo į dabartį metodai leido ne tik atlaikyti negandas, bet įgalino išplėsti Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologinius tyrimus. Dvaro sodyba atgauna savo architektūrinę istorinę vertę. Pirmieji archeologiniai kasinėjimai pradėti 2007 m. Jau atkurta sodybos teritorija, atstatyta rūmų terasa, sodininko namelis, kempingas, jojimo maniežas ir šiomis dienomis atidengti buvusios ratinės pamatai.

Pamažu grąžinama kultūrinė atmintis. Daiktai, medžiai, tuo labiau namai ar sodžiai, dvarai visada turėjo savo gyvą turinį, buvo susieti su mums brangių žmonių vardais ir likimais. Kultūrą sudaro ne tik architektūra, mokslo veikalai ar literatūros kūriniai bei dailė, bet svarbiausia žmonės, didelio temperamento asmenybės, kurios sugeba suvokti dalykų ryšius ir sąveikas. Vertingiausia ir brangiausia kultūrinė atmintis. Rimvydas Tamulaitis nuvažiavo į Varšuvą, surado grafo Pliaterio Kurtuvėnų dvaro paskutinę paveldėdoją Janiną Pliater-Zyberk. Po daugybės metų grįžusi į Lietuvą ji panoro karietoje pervažiuoti dvarvietės kaimus. Vyresni žmonės ją pamatę atpažindavo, sujaudinti šaukdavo: „Dieve, mūsų grafaitė!“.Ji mandagiai sveikinosi, bet iš kočo nelipo. Atpažino alėjas, prisiminė pasivažinėjimą rogutėmis, užšalusius tvenkinius. Visi daiktai ir įvykiai, kurie per karus, žmonių piktą valią buvo nutolę, beveik išnykę, apaugę velėna, tarsi atgijo.

Greta bažnyčios, greta žuvimi kvepiančių tvenkinių, žirgyno čia dar yra senas žinojimas apie teatrą. Kurtuvėnų dvaras Rimvydo Tamulaičio valia tampa Lietuvos kaimiškojo teatro tėvonija. Ir vienas žmogus, didelio raiškos temperamento ir aukštos savimonės, yra didelė kultūrinė vertybė.

Klojimo teatras irgi panašiai kaip Kurtuvėnų dvaras keliasi iš užmaršties. Kaime ar miestelyje atsiranda žmogus, kuris netelpa savo kailyje. Apie jį ima telktis kultūros pasiilgę žmonės. Tada jie pasiima reikšmingus tekstus arba sukuria tipiškas mūsų gyvenimo situacijas, didelių pastangų ir pasiaukojimo dėka perlipa ribą tarp šiapus ir anapus ir atsiranda gyvenimas – teatras. Žmonės atpažysta tame gyvenime save ir šaukia: „Dieve, juk tai mūsų gyvenimas!“

Savaitę prieš Šv. Jokūbo atlaidus Kurtuvėnų regioninio parko direkcija ir Šiaulių rajono savivaldybės administracija sušaukė XI Klojimo teatrų festivalį „Kurtuvėnai-2011“, skirtą Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės 125-osioms gimimo metinėms. Be žmonių, kurie netelpa savo kailyje arba turi įgimtą aštrų raiškos pojūtį, čia neapsieisi.

Savu laiku greta R. Tamulaičio Kurtuvėnuose visus stebino kun. Eduardas Semaška, dabartinis Joniškio parapijos klebonas ir dekanas. Būtent jis pakėlė kaimiškojo teatro vertę. Bažnyčia visada buvo teatro šalininkė ir rėmėja, bet kun. E. Semaška savo dalyvavimu vaidinimuose nuo teatro nuėmė pigios pramogos šleifą.

Dabartinė Kurtuvėnų teatro vadovė Ramunė Mikėnienė vaidinimą jungia su liaudišku dainavimu. Daina visada yra pusė teatro, atlieka svarbų emocinį ir jungiamąjį vaidmenį. Ir „Kuprotas oželis“ parašytas dainingai, ir viskas kartu labai tinka S. Kymantaitei-Čiurlionienei pagerbti. Labai svarbu, kad teatre vaidina garsūs regioninio parko istorikai, mokslininkai. Tiesa, kartais šiek tiek pažeidžiamas tipiškumo principas.

O štai Skaistgirio teatras. Kas galėtų surinkti, sudominti ir išlaikyti tokį didelį solidžių žmonių būrį? Atsiranda bitė-motinėlė, tokia Vida Norkuvienė, mažo miestelio buhalterė Roma Grybauskienė, žemėtvarkos specialistas Romas Ilgūnas, technologijų mokytojas Romualdas Sruogis, mechanizatorius Egidijus Baranauskas, raštvedė Rimvalda Kaikarienė, kredito unijos kasininkė Ginta Sruogienė, fermos darbuotoja Angelė Paražinskienė, sandėlininkas Algirdas Pranskus, socialinė darbuotoja Eglė Minelgienė, atsitraukia nuo savo darbų ir ima kalbėti S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėlių“ tekstais. Čia kaip ir dievdirbystė. Žmogus nėra baigęs akademijų, bet paėmęs susuktą, surangytą medžio šaką galvoja apie surangytą žmogaus gyvenimą, prideda kokį ženklą, įdrožia akį ir šaka jau nebe šaka. Angelė Paražinskienė ateina su Normantienės gyvenimo patirtimi ir jai nieko nereika daryti, tik atpasakoti ką žino. Lygiai taip Karaičio rūpesčius atpasakoja Romas Ilgūnas ar Jono reikalus gina Algirdas Pranskus. Visiems aišku, kad Magdalena (Roma Grybauskienė) yra padorumas, darbštumas, o Sūrinskis (Romualdas Sruogis) – pataikūnas ir sukčius. Atpažindamas, pritaikydamas savo patirtį žiūrovas tampa vaidinimo bendraautorius. Ir tai jam teikia pasitenkinimą. Teatras kaip tautodailė.

Bazilionų teatrą ant savo pečių laiko Birutė Sinkevičienė. Teatras matomas jau dvidešimt metų. Žemaitės „Tris mylimas“ vaidino prie Kurtuvėnų medinio svirno, o jubiliejiškai vakarojo Bazilionuose. Režisierė sukvietė visus miestelio vaidintojus – pilna scena. Atrodo, kad čia visi tik ir vaidina. Svarbu tai, kad režisierė visada išmintingai pasirenka situacinę dramaturgiją. Tautodailinis teatras galingas neišsenkančia tipažų pasiūla ir netikėtų, priverstinių situacijų žaismingumu. „Trys mylimos“ kaip tik tokia komedija. Vaidinimas galingas tikslia tipažų atranka. Trys moterys – trys meilės: naivi mergiščia, subrendusi pana ir gaspadoriškai mylinti mamutė. Liudvikas, tas mūsų laikų sukčius, turi taikyti trejopą meilinimosi techniką: Domicė dar vaikas, jai pakanka saldainio, Petronei jau reikia jėgos, o motinėlė pavojingiausia, būtina išlaikyti pagarbų atstumą. Jeigu Petronė (Lina Karlinskienė) ir motina (Angelė Kvašienė) tipažo prasme yra surastos tobulai, tai Domicė (Vida Petrylienė) bei Liudvikas (Raimondas Sinkevičius), būdami įdomūs ir gabūs, priversti nugalėti gamtinį faktorių. Užuot panaudoję įgimtas vaidmeniui tinkamas savybes, privalo transforuotis ir kurti charakterį.

Komedijoje nurodyta, kad veikia ne moteris, o mergiščia, ne subrendęs vyras, o vaikis. Ir tai sudaro draminio konflikto esmę. Jei Kozerį, pavyzdžiui, vaidintų vaikinukas, tai jam tektų verstis per galvą ir įrodinėti esant senberniu. Deja, vaidinime Kozeris (Stasys Bagūnas) surastas ideliai, tikslių išorinių ir vidinių duomenų: padžiūvęs, kaulėtas, įtarus, per dideliu švarku. Senbernis, džiovintas žiogas. Atrodo, kad čia buvęs, lyg jam ir nieko daryti nebereikia.

Vaidinimas gana šmaikštus, labai organiškas, spalvingas, bet kaip ir daugelis tautodailinių teatrų kartais neišnaudoja visų savo galimybių. Situaciniai epizodai: Petronė aptinka gulintį Kozerį, palaiko jį Liudviku ir įplaka visai nekaltą žmogų, arba Liudvikas apkvailina Domicę ir tamsoje patupdo motinos kambaryje tarsi savo namuose, Domicė kalbasi su motina tarsi su anyta.

Pirmame epizode ne tiek svarbu mušti, kiek prasišauti. Pyktis – blogas patarėjas. Teatras galėtų išradingai „žaisti“ pasirengimą įplakti – svarbi įtampa, lėtinamas tempas ir keliamas ritmas, egzekucijos priemonių paieškos, žiužio suvijimas, patogiausias prisitaikymas egzekucijai. Kuo sudėtingesnis pasirengimas, tuo didesnis prasišovimo efektas. Antras epizodas irgi savo struktūra panašus. Liudvikas čia realizuoja vieną iš savo štukų. Žiūrovui svarbu matyti kaip Liudvikas stato mergoms pelėkautus. Čia jis neapsimetinėja, bet veikia iš tikrųjų labai pavojingomis sąlygomis. Liaudinės dramos elementas, kada vienas reiškinys sąmoningai pristatomas kitu yra svarbi meninė forma.

Kalbėk nekalbėjęs, bet vaidinimą žmonės priima entuziastingai, su džaugmu. Koks teatro stebuklas, kai yra tuščia erdvė ir staiga toje erdvėje atsiranda pavidalai, prisipildo garso, judėjimo, minčių, pradedame atpažinti savo likimus. Birutė Sinkevičienė turi tą erdvės įsiūbavimo galią.

Marcinkonys, kaip ir Punskas, savo klojimų teatrą išlaikė nuo pat spaudos draudimo laikų. Vieną teatrą globojo ir kurstė dar prieškario laikų režisierius Juozas Gaidys, o kitą – net kelios kartos nuo mokytojo A. Laukaičio (Vilkapėdžių kaimas,1907), mokytojo V. Dubausko (Vaičiuliškės,1933) iki J. Pajaujo, J. Maksimavičiaus, J. Vainos, T. Paransevičienės ir iki dabartinės, jau diplomuotos, garsių pedagogų ( prof. Jonas Vaitkus) išmokytos ir pasmerktos pasišventusiai bei talentingai dirbti Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės. Būtent šie teatrai dar tebeturi pasipriešinimo nutautinimui aurą.

Vėl susiduriame su neeiline ir ryškia asmenybe –Marcinkonių teatro režisiere Rimute Avižiniene. Jos pilna Dzūkija, pilnas telvizijos ekranas, nė vieno teatrų susibūrimo be jos. Kažkada girdėjau vienoje laidoje vedantieji stengėsi iškvosti jos skundus ir dejones apie dabartį, o ji niekaip – pilna šviesos, vilties, pasitikėjimo, smalsumo.

To, ką ir kaip ji daro ne tik gyvenime, bet ir scenoje išmokti negalima. Ir tai daugiau nei profesionalumas. Tai yra iš Dievo. Ir aprašyti jos buvimo scenoje kaip potvynio, kaip paukščių sugrįžimo, žydėjimo ar mirties negalima. Gali nusakyti, kas vyksta, bet kaip nusakyti to vyksmo dvasią? Ji klauso, bet kartu galvoja ir vidumi atsakinėja, papildo, nesutinka – lyg tokios būtų veiksmo paskatų paieškos; ji kalba, bet kartu džiaugiasi, stebisi, abejoja, puola ir atsitraukia, nuliūsta ir nustemba – toks muzikavimas tekstu. Tas daugiasluoksniškumas, organika verčia ir visus aplinkui taip elgtis ir taip muzikuoti. Yra sakoma, kad klojimo teatro vaidila turi būti nuo žemės, pirmapradis, o režisierius – iš universitetinės kultūros. Toks prigimties, originalumo ir žinojimo santykis, o gal dėsnis.

Man atrodo, kad Ramutę kaip aktorę (Motina Antanienė)vedžioja įgimta, pirmapradė jėga, o repertuarą formuoja, parenka pjesę ir žmones – jau žinojimas. V. Vorienės pjesė „Gyvenimas – mokykla“ talentingai ir teatro specifiką išmanančia ranka parašytas kūrinys. Savo situacine struktūra, charakterių sodrumu, žaismingu teatralumu, kalbos puošnumu ji visai pelnytai festivalio repertuare stovi šalia Žemaitės ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės kūrinių. Naują dramaturgiją į teatrą atveda irgi tik stiprūs režisieriai.

Trupė čia turtinga – susitelkė pradinių klasių mokytojos, geležinkeliečiai, viršininkai ir direktoriai su moksleiviais ir sudarė šeimynišką bendriją. Pirmiausia stropiai laikomasi tipiškumo principo, nesilaužiama į atviras duris – vaiką vaidina vaikas, gražią vaidina graži, o kaiminką – kaiminka. Viskas tiksliai numatyta ir sutvarkyta, švariai, spalvingai, įdomiai ir prasmingai parinkti rūbeliai, šukuosenos ir skaros. Visi apimti kažkokio šišo ir vaidinimas eina kaip vientisas žaidimas. Prieš spektaklį parke mačiau vaikinuką, kuris įsibėgėjęs statmenai įlipa į liepą, apsiverčia ore kūlio ir nukrenta ant kojų. Paskui matau jį, Karolį Sunelaitį, vaidinantį paauglį Stikliorioką spektaklyje. Tas netilpimas kailyje jaučiamas visų aktorių darbuose. Net vaikai – Violeta ir Aleksandras – žaismingai perteikia kaimo smalsumą –visiems rūpi koks tas kaimynų svečias, bet saldainiai ant stalo – svarbiau. Dvi kaimynės, bet Lina Sunelaitytė ieško skurdo,užguitumo įvaizdžių, o Genutės Čeplikienės moteris turtinga ir nepriklausoma, viena savąją moterį apgobia balta skarele, aprengia tamsiu ilgu rūbu, o kitos moteris – spalvinga, besišvaistanti. Irenos Makselienės suvaidinta Staselė kad dar kiek tai ir pačią Rimutę nurungtų. Kitaip nepasakysi, nes jie visi tarsi žaidžia.

Struktūros prasme vaidinimas yra dviejų dalių. Kuo labiau iškeliamos iliuzijos pradžioje, tuo didesnis kritimo efektas po apgavystės.

Visi matyti spektakliai turi aiškų socialinį ir dorovinį užtaisą – ne pramoga, o adoravimas. Džiugina širdį, kad atsidavusių Lietuvai žmonių – asmenybių – turime daug. Jų dėka plečiasi mūsų istorinė, genetinė savimonė, atrandame pasaulį ir save. Žmogaus kultūra – ne tas pat, kas žinojimas, greičiau prigimtis ar pašaukimas.

Kurtuvėnai, Šiaulių rajonas

© 2011 „XXI amžius“