|
Nutylėjimai limpa prie melo
2011-ieji Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metai. Tai skelbia ir Lietuvos Respublikos Seimo interneto tinklalapis. Vis dėlto atrodo, kad ir pats Seimas užmiršo, ką buvo nusprendęs, arba kažkas asmeniškai nutarė revizuoti, kas yra laisvės gynimas, o kas ne. Štai atminimo metų programoje numatytas pirmojo viešo mitingo, per kurį buvo atskleisti Stalino ir Hitlerio pakto slaptieji protokolai, minėjimas (1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga Vilniuje surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo). Tačiau liepos ir rugpjūčio mėnesių numatomų renginių sąraše toks minėjimas iš sąrašo jau išnyko. Žinoma, ne nuo politikų priklauso, ką visuomenė mano esant kova už laisvę, tik ji demokratijos laikais pasirenka, ką minėti, o ką pamiršti. Vis dėlto simptomiška, kai Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapyje minint rugpjūčio 23-iąją sudėtos tik nuotraukos iš 1989 metų Baltijos kelio. Nepaisant to, kad ir po 24-erių metų prie Adomo Mickevičiaus paminklo rinkosi žmonės paminėti pirmojo viešo mitingo sovietų okupuotose valstybėse, ir Baltijos kelio, apie šį mitingą, kuriame pirmą kartą viešai buvo iškeltas okupacijos klausimas, absoliuti tyla.
Keista, kad žiniasklaidai tądien pasirodė pikantiška aiškintis, kurią tiksliai valandą vyko Baltijos kelias ir į kurią pusę buvo atsisukę jo dalyviai, kad išskirtinė žinia buvo dabartinio premjero pasakojimas apie tai, kad Lenino figūra iš sostinės Lukiškių aikštės irgi buvo iškelta kažkurių metų rugpjūčio 23-iąją. Galbūt tokį paviršutinišką požiūrį į šią dieną lėmė tai, kad nė vienas iš dabartinių politinių lyderių nematė reikalo oficialiai prisiminti šios tragiškos Lietuvai datos. Tik nacionalinis televizijos kanalas tądien savo programoje rado vietos dokumentikai, atspindinčiai ir Molotovo-Ribentropo pakto padarinius pasaulio istorijai, ir Lietuvos keliui į nepriklausomybę.
Asmeniškai man 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingas yra vienas iš iškiliausių pokario Lietuvos įvykių. Ateiti į jį reikėjo drąsos, nes visi žinojo, kad bus sekami ir baudžiami dėl savo apsisprendimo, tačiau laisvės troškimas nugalėjo. Būtent tądien buvo pakloti pamatai Sąjūdžio judėjimui ir po dvejų metų surengtam sambūriui Baltijos keliui. Neramu, kad šiandien yra bandoma vienus įvykius nutylėti, o kitus kilstelėti aukščiau. Negalime istorijos faktų nei gražinti, nei juodinti, juos tiesiog privalu žinoti, kad nepaslystume rytoj ar poryt.
Prieš kelias dienas teko bendrauti su jaunu lietuviu, kurio seneliai artėjant bolševikams emigravo iš Lietuvos. Jis pirmą kartą lankėsi protėvių žemėje. Paklaustas, kas jam paliko didžiausią įspūdį, nedvejodamas atsakė, kad Genocido aukų muziejus. Galbūt ir dėl to, kad net gerai žinantieji istoriją vakariečiai nė iš tolo nesuvokia sovietų režimo žiaurumo ir siaubo. Simboliška, kad jaunuolis Genocido aukų muziejuje lankėsi rugpjūčio 23-ąją, o šis veikė, nors šiaip antradieniais lankytojų neįsileidžia.
Žinau, kad kai kurios mokyklos rengia ekskursijas į šį muziejų, tačiau ne visos. Spėju, kad nedaug kas sovietmečiu augęs ir su baime į KGB rūmus žvelgęs, yra čia lankęsis. O reikėtų, kad istorijos nepamirštų ir neleistų niekam jos gražinti ar juodinti.
Ramūnas Terleckas
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją
© 2011 XXI amžius
|