Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Eucharistijos kulto asmeninė ir visuomeninė reikšmė

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI laimina malidininkus, susirinkusius į Eucharistinio kongreso uždarymą

Įspūdingas šv. Mišių altorius, įrengtas Ankonos įlankoje

Pamaldose prie uostamiesčio teritorijos dalyvavo daugiau kaip 100 tūkst. piligrimų

Popiežiaus Benedikto XVI viešnagės Ankonos uostamiestyje prie Adrijos jūros akimirkos

Eucharistinio kongreso istoriniai bruožai

Laukiant ateinančiais 2012 metais Airijos sostinėje Dubline įvyksiančio jubiliejinio 50-ojo tarptautinio Eucharistinio kongreso, įvairiose šalyse rengiami nacionaliniai bei dieceziniai tokio pobūdžio susitikimai. Jie dažnai trunka kelias dienas ir tampa svarbiais vietinio Bažnyčios gyvenimo įvykiais, panašiai, kaip atlaidai didžiosiose Dievo Motinos šventovėse ar katalikiškojo jaunimo dienų šventimas. Italijos 25-asis nacionalinis Eucharistinis kongresas, kurį praėjusį sekmadienį iškilminga šv. Mišių auka uždarė pats popiežius Benediktas XVI, rugsėjo 3–11 dienomis vyko Ankonos uostamiestyje prie Adrijos jūros.

Ta proga prisiminta šiemet jubiliejines sukaktis mininčių Eucharistinių kongresų istorija: pirmasis tarptautinis Eucharistinis kongresas prieš 130 metų (1881 m.) buvo surengtas Prancūzijos mieste Lilyje, o pirmasis nacionalinis Eucharistinis kongresas prieš 120 metų (1891 m.) surengtas kaip tik Italijos mieste Neapolyje (Lietuvoje iki šiol įvyko du nacionaliniai Eucharistiniai kongresai – 1934 ir 2000 metais Kaune). Ankonoje vykusiame kongrese, kurio tema buvo „Viešpatie, pas ką eisime? Eucharistija kasdieniniam gyvenimui“, kartu su liturginėmis apeigomis, vyko konferencijos, kuriose pranešėjai aptarė įvairius šeimos, darbo, netgi pilietinio veikimo klausimus.

Kongreso pradžioje rugsėjo 3 dieną, sutikdamas į Ankoną laivu atplaukusį Popiežiaus legatą Vyskupų kongregacijos prefektą emeritą kardinolą Džovanį Batistą Rė (tokiu atvykimu norėta pabrėžti Bažnyčios artumą su jūra susijusiems uostamiesčio gyventojams), Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Andželas Banjaskas priminė, kad šiemet Italija mini valstybinio suvienijimo 150-ąsias metines. Todėl kongresas suteikė galimybę iš naujo panagrinėti, kaip Eucharistijos kultas formavo šalies tautinį ir pilietinį tapatumą dar gerokai anksčiau nei įvyko didžiosios politinės permainos. Taip pat ryškių socialinių bruožų kupina buvo ir kardinolo Dž. Rė sakyta homilija per Eucharistinio kongreso atidarymo šv. Mišias. Šis Bažnyčios hierarchas pažymėjo, kad Eucharistija visuomet buvo ir liko „didžiuoju krikščioniško gyvenimo varikliu“, paskata tikintiesiems pertvarkyti visuomeninio gyvenimo audinį pagal Evangelijos skleidžiamo gėrio nuostatas.

Ir šiandienos visuomenėje, paženklintoje tokia „egoizmo gausa“, Eucharistija yra „kvietimas į didesnį atvirumą kitiems, gebėjimą mylėti ir gebėjimą atleisti“, – sakė kardinolas Dž. Rė, primindamas dabartinį pasaulį apėmusią sunkią ekonominę krizę, kurios neišvengė ir Italija. Tokiomis aplinkybėmis Eucharistija skatina solidarumą ir paramą vargšams, visiems „kenčiantiems, mažiesiems ir marginalizuotiesiems“. Eucharistijos šviesoje galima geriau pažinti Jėzaus veidą, atsispindintį ir vargstančių žmonių veiduose, „Pripažinimas Kristaus šventojoje Ostijoje veda į gebėjimą pastebėti jį mūsų broliuose, atverti jiems mūsų širdis“, – kalbėjo kardinolas Dž. Rė.

Popiežius perspėjo dėl ideologinių iliuzijų

Taigi pasaulyje esančio skurdo, atsilikimo, bado ir kitų problemų negalima išspręsti be broliškos meilės ir solidarumo, be pamaldumo Eucharistijai. Kita vertus, nurodęs Evangelijoje atpasakotą Jėzaus stebuklingą duonos ir žuvies padauginimą, Jo klausiusiai ir išalkusiai miniai, kardinolas Dž. Rė homilijoje aiškino, kad tai yra ir „simbolinis ženklas kitokio alkio, kuris yra žmogaus širdyje“. Tai troškimas tiesos, teisingumo, laisvės ir kitų dvasinių vertybių, kurių tikrasis skelbėjas ir garantas yra Kristus, kuris vienintelis gali užpildyti tą žmogiškoje širdyje atsivėrusią tuštumą. Tai yra daugiau nei materialinė gerovė bei sėkmė profesinėje tarnyboje, todėl prasmingas Eucharistinio Kongreso šventimas visa tai turi priminti. Jis turi priminti, „kad be materialios duonos, kuri yra būtina gyventi, yra ir kita duona, kurios reikia žmogaus širdžiai; tai duona, kuri ateina iš dangaus, duona, kuri yra pats Kristus ir kuris pats save mums atiduoda“, – tvirtino kardinolas Dž. Rė.

Iškilmingai rugsėjo 11 dieną sutiktas Popiežius Benediktas XVI pratęsė šias mintis Eucharistinio kongreso uždarymo šv. Mišių homilijoje, pažymėdamas, kad Kristaus, kaip „gyvenimo duonos“ koncepcija, nebuvo suprantama ir daugeliui Jo pirmųjų mokinių. Išgirdę garsiąją Jėzaus kalbą Kapernaumo sinagogoje apie savęs visišką dovanojimą, jie pradėjo murmėti – „kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis“ (Jn 6, 60) – ir kai kurie pasipiktinę netgi Jį paliko, nes priimti šią nepaprastą Jėzaus dovaną, reiškia leisti būti Jo visiškai absorbuojamiems ir perkeičiamiems, tiesiog Juo gyventi ir veikti. Tai, anot Šventojo Tėvo, labai taikliai yra pastebėjęs apaštalas šv. Paulius savo laiške romiečiams: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties“ (Rom 14, 8).

Tokio Išganytojo mokymo supratimas ir priėmimas nėra lengvas, kadangi dažnai mes laisvę supainiojame su jokių apribojimų nebuvimu, su įsitikinimu, kad viską galime pasidaryti patys, be Dievo, kuris, esą, yra tik kliūtis mūsų laisvei. Tačiau tokia iliuzija greitai virsta nusivylimu, sukelia nerimą ir baimę ir kartais paradoksaliu būdu veda į nusimestų vergijos grandinių ilgesį (tai galima pastebėti ir pokomunistinėje visuomenėje, kurioje iškyla nostalgija komunistinio totalitarizmo praeičiai – M. B.). Panašų patyrimą išgyveno Izraelio tauta, kuri, išsivadavusi iš Egipto nelaisvės, beklaidžiodama dykumoje ir badaudama, ilgėjosi buvusios vergijos, nes tada galėjo „sėdėti prie mėsos puodų ir prisivalgyti duonos iki soties“ (Plg. Iš 16, 3).

Taigi, kad nepasiduotume tokioms klaidinančioms iliuzijoms ir nesugrįžtume į vergiją, reikia priimti tikrai išvaduojančią Dievo dovaną per išsivadavimą iš „nuodėmės nelaisvės, kuri subjauroja žmogų ir atima jo realų gebėjimą tarnauti savo broliams“, – kalbėjo homilijoje popiežius Benediktas XVI.

„Gyvenimo duona“ visiems išbandymams

Jis perspėjo ir dėl galimo pasidavimo tokioms ideologijoms, kurios galbūt Dievo visiškai neatmeta, Jį „toleruoja“, tačiau bando nustumti į visuomeninio gyvenimo pašalį, „palikdamos tik kaip „privatų pasirinkimą“. Istorija patvirtina tokio iš esmės bedieviško visuomenės organizavimo tragiškumą, kai materialinę gerovę ir taiką bandoma užtikrinti, ignoruojant Apreiškimą. Tai būtų tas pats, kas pasiduoti iliuzijai, jog „akmenis galima perkeisti į duoną“, todėl po visų tų klaidinančių ideologinių pastangų žmogus gauna akmenis vietoje duonos. „Duona, brangūs broliai ir seserys, yra „žmogaus darbo vaisius“, ir šioje tiesoje glūdi atsakomybė, patikėta mūsų rankoms ir mūsų sumanumui, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Bet duona taip pat yra pirmiausia „žemės vaisius“, gaunamas dėl saulės ir lietaus: ir tų iš aukštybių ateinančių malonių reikia prašyti, atmetus visą aroganciją, su pasitikėjimu ir nuolankumu“.

Nurodęs „Viešpaties maldos“ prašymą „kasdienės duonos duok mums šiandien“, Popiežius pažymėjo, kad tokiu prasmingu prašymu mes kartu išpažįstame šventą Dievo vardą, šaukiamės Jo karalystės ir ryžtamės vykdyti Jo valią. Tik tokie natūralūs santykiai su Dievu suteikia stabilumą ir nuoseklumą mūsų gyvenimui, daro jį gerą ir teisingą. Taigi  suteikiant pirmumą Dievui galima įtvirtinti tvarką pasaulyje ir žmonių gyvenime, kadangi „šis primatas įgalina mus atrasti ir suvokti tiesą, kas mes esame. Taip per Dievo valios pažinimą ir įgyvendinimą atrandame tikrąjį gėrį ir todėl Dievui skirtas laikas bei erdvė tampa gyvybiškai svarbiu mūsų egzistencijos centru“.

Kyla klausimas, nuo ko reikia pradėti, kad Dievas tikrai taptų mūsų buvimo primatu. Be abejonės, reikia pradėti nuo Eucharistijos, nes kaip tik joje Dievas tampa mums ypač artimas, tampa mūsų maistu, suteikiančiu stiprybės net pačiuose sunkiausiuose gyvenimo kelionės išbandymuose. Eucharistijoje, toje mums prieinamoje neįkainojamoje Švč. Sakramento dovanoje, „Dievas atiduoda mums save, atveria mūsų egzistenciją Jame, susieja tai su kryžiaus meilės slėpiniu“, – aiškino Šventasis Tėvas. Tokiu būdu ši Eucharistinė bendrystė apsaugo nuo pavojingo individualizmo, perteikia Kristaus dvasią, kuri perkeičia visą asmeninį ir visuomeninį gyvenimą.

Tas, kuris nuolankiai geba klūpėti prieš Eucharistiją ir vertingai priimti Viešpaties kūną, negali likti abejingas savo brolių ir seserų vargams ir skuba jiems padėti. Tai patvirtina visa 2000 metų Bažnyčios istorija, kurios šventieji vyrai ir moterys iškalbingai paliudijo, kaip iš bendrystės su Viešpačiu, iš Eucharistijos gimsta intensyvus ir atsakingas veikimas visose gyvenimo srityse. „Eucharistinis dvasingumas yra bažnytinės bendruomenės siela, kuri įveikia pasidalijimus bei priešingumus ir geba priimti charizmų ir tarnysčių įvairovę Bažnyčios vienybei jos gyvenime ir misijoje“, – baigdamas homiliją, pabrėžė Popiežius Benediktas XVI.

Jis linkėjo, kad šis dvasingumas padėtų atnaujinti jaunųjų kartų ugdymą, rodyti didesnę pagarbą gyvybei, likti ištikimiems tautos kultūros paveldui, kurti „labiau lygiateisę ir brolišką visuomenę“. Iš tikrųjų nieko nėra tikrai žmogiško, ko negalima būtų patirti Eucharistijoje teisingam ir pilnatviškam kasdieniam gyvenimui, teikiant pirmenybę Dievui visose aplinkybėse, ir tai yra bendrosios gerovės laidas. Su dažnu ir prasmingu šventosios Komunijos priėmimu „tapkime, kaip Švč. Mergelė Marija, tomis „įsčiomis“, pasirengusiomis siūlyti Jėzų šių laikų žmonėms, vėl pažadindami gilų troškimą išganymui, kuris gali ateiti tik iš Jo“, – kvietė Šventasis Tėvas.

© 2011 „XXI amžius“