2011 m. rugsėjo 21 d.
Nr. 67
(1947)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Teisuolių pėdsakais

Chaimas BARGMANAS

Pasaulio tautų teisuolių medalių
įteikimas Šiauliuose 2002 metais:
sėdi iš dešinės į kairę: Rūta
Ščerbavičienė, Stasė Motiejūnienė,
Marijona Tiesnesienė. Stovi
iš kairės į dešinę: Šiaulių žydų
bendruomenės pirmininkas B. Šteinas,
Šiaulių vyskupijos atstovas,
Lietuvos žydų bendruomenės
pirmininkas S. Alperavičius,
Izraelio pasiuntinys Latvijai
ir Lietuvai Avrahamas Benjaminas.
Trečias iš dešinės –
Algirdas Beleckas

Jonas Teišerskis

Ona Navickienė su vyru.
Nuotrauka daryta dar prieš
Pirmąjį pasaulinį karą

Kunigo Kazimiero Kavaliausko
kapas Čikagos šv. Kazimiero
lietuvių kapinių kunigų sektoriuje

Čikagos šv. Kazimiero lietuvių
kapinių kunigų sektorius

Apytiksliai prieš penkiolika metų vaikštinėjau su savo protėvių pėdsakais keliaujančiais turistais iš Pietų Afrikos po nedidelį Pakruojo rajono Pašvitinio miestelį. Istorijos mėgėjams Pašvitinys – žinoma vietovė. Čia žuvo vienas pirmųjų kovotojų už nepriklausomą Lietuvą – A. Vainauskas. Jis žuvo anksčiau negu visiems žinomas kėdainietis Povilas Lukšys, bet pastarasis buvo savanoris, o A. Vainauskas – Pašvitinio milicininkas (taigi, žuvo, eidamas tarnybines pareigas). Matyt, ši aplinkybė ir nulėmė, kad A. Vainauskas nėra taip plačiai žinomas kaip P. Lukšys, nors pagrindinei Pašvitinio gatvei ir suteiktas A. Vainausko vardas. Ir štai, bevaikštant šia gatve, prie manęs priėjo suvargusi moterėlė ir gailiu balsu pratarė: „Žinot, karo metais mes išgelbėjome žydų mergaitę. Ir absoliučiai niekas tuo nesidomi?“

Kalbas apie žydų gelbėjimą, keliaujant po Lietuvą, tenka girdėti gana dažnai, tačiau labai dažnai išgelbėtųjų jau nėra Lietuvoje, ryšiai nutrūkę, todėl nieko neįmanoma įrodyti. Galvojau, kad ir čia panašus atvejis.

– O kur dabar ta jūsų išgelbėtoji? – paklausiau.

– Ji gyvena visai šalia Žagarės, Žvelgaičių kaime. Tai – Marijona Tiesnesienė.

Susirasti Marijoną Tiesnesienę nebuvo didelė problema, taigi aš išgirdau pasakojimą, vertą kino filmo scenarijaus. Antrąkart aplankius M. Tiesnesienę, pasakojimas buvo dokumentuotas, jo pagrindu iškelta byla dėl Pasaulio tautų teisuolio vardo suteikimo, laimėta byla Izraelyje. Visi dokumentai yra paskelbti laikraštyje „XXI amžius“ Nr. 20, 2010 m. kovo 12 d., 6 p., ir kiekvienas norintysis gali su šia medžiaga susipažinti.

Jau laimėjus bylą, iškilo natūralus klausimas, kaip susiklostė išgelbėtųjų likimas. Gal galima gauti nuotraukų ar kitos papildomos informacijos?

Stanislava Motiejūnienė – moteris, priėjusi prie manęs Pašvitinyje – buvo daug kartų fotografuojama (vieną kartą net su prezidentu Valdu Adamkumi), tad jos nuotraukos gana plačiai paplitusios. Iš S. Motiejūnienės gavau ir jos tėvų nuotrauką, darytą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Prasidėjo kitų asmenų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, palikuonių paieška. Lengviausiai sekėsi surasti Mortos Beleckienės – „pribuvėjos“ – vaikus, nes Stasė Motiejūnienė pranešė man M. Beleckienės sūnaus Algirdo Belecko telefono numerį Šiauliuose. Vieną vakarą paskambinau nurodytu numeriu. Atsiliepė A. Belecko žmona, paties A. Belecko tuo metu nebuvo namuose.

– Ar jūsų vyras žino, kad jo mama karo metais važiavo į teismą Joniškyje?

– Žino. Labai gerai žino. Mes visi tai žinome.

Teko keliauti į Šiaulius, kur su A. Belecku surašėme liudijimą, padėjusį laimėti apdovanojimo bylą. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad kitą kartą susitikau su A. Belecku Prezidentūroje, kur pastarasis atvyko atsiimti jo mamai priklausiusio apdovanojimo.

Na, o kunigai? Kur ieškoti jų?

Stasė Motiejūnienė papasakojo, kad karo metais Jonas Teišerskis pasitraukė iš kunigų luomo, vedė vietos felčerę, apsigyveno Pakruojyje ir įsidarbino mokyklos direktoriumi (o gal ir eiliniu mokytoju – S. Motiejūnienė tiksliai nežinojo). Grįžus sovietams, J. Teišerskiui, suprantama, grėsė tremtis, tad vieną naktį, pasiėmęs žmoną, dingo iš Pakruojo, kad niekas jo nerastų… O man, praėjus daugiau nei 50 metų nuo aprašomųjų įvykių, reikėjo jį rasti! Žinojau, kad gyvo J. Teišerskio neberasiu, bet gal pavyks rasti ką nors iš vaikų, jeigu tokių apskritai buvo. Tačiau nuo ko pradėti, kaip užčiuopti  bent mažiausią siūlo galą? Visiška aklavietė… Beliko prašyti Dievo pagalbos…

Domėdamasis  visiškai kita žydų gelbėjimo byla – prelato Stanislovo Jokūbauskio – artimiau susipažinau su Palemone gyvenusiu  kunigu Krizantu Juknevičiumi. Mat, tiek S. Jokūbauskis, tiek K. Juknevičius – kelmiškiai, ir K. Juknevičius domėjosi S. Jokūbauskiu – kunigu iš tos pačios kaip ir jis parapijos. Nesuprantu kodėl, bet kun. Krizantas Juknevičius (apie jį galima skaityti ir „XXI amžiuje“ Nr. 90, 2009 12 18, 7 p.) ėmė man pasakoti apie savo pokario laikų gyvenimą, kai, vengiant konfliktų su valdžios pareigūnais, tekdavo  prašytis būti perkeliamam iš parapijos į parapiją. Ir štai mano pašnekovas prasitarė, kad yra buvęs ir klebonu Pašvitinyje.

– Ar tik Jūs kartais nebuvote tas kunigas, kuris  pakeitė Joną Teišerskį?

– Ne, tarp mūsų buvo kitas kunigas, kurį jau aš pakeičiau.

Grįžau namo. Praėjo kelios dienos. Man toptelėjo mintis, kad kunigai vis vien daugiau žino vienas apie kitą – turi savas „informacijos agentūras“. Reikia pabandyti pasinaudoti šia galimybe. Skambinu kun. K. Juknevičiui.

– Atsiprašau, gal kartais galėtumėte man patarti, kaip ieškoti J. Teišerskio?

Atsakymas buvo visiškai netikėtas, net pritrenkiantis.

– Važiuok tu į Dotnuvą.

Kai tau liepia važiuoti į Dotnuvą, juk nevažiuoji į Radviliškį (ar į kokią kitą vietą).  Neturėjau jokios abejonės, kur kreiptis, atvykus Dotnuvon. Žinoma, į tėvą Stanislovą! Juo labiau, kad tuo metu su tėvu Stanislovu buvome jau neblogai pažįstami, ne kartą diskutavę įvairiais istorijos klausimais.

– Teišerskis? – pratarė tėvas Stanislovas. – Taigi buvęs kunigas, jis mūsų kapinėse palaidotas. Jeigu nori smulkesnių žinių, keliauk pas dotnuviškę ponią B., o kad tau dar geriau sektųsi, aš jai paskambinsiu ir paprašysiu, kad nieko nuo tavęs neslėptų.

Išėjęs iš tėvo Stanislovo celės, atkreipiau dėmesį į kitoje gatvės pusėje prie namelio esančiame darželyje vaikštinėjančią garbaus amžiaus moterį, dėvinčią šimtasiūlę, nors diena buvo labai karšta.

Pusantro kilometro iki ponios B. namų tiesiog skriste skridau. Iš jos pasakojimo labiausiai įstrigo žodžiai:

– Prieš buvusį vienuolyną gyvena tokia senutė. Ji su Teišerskiais – svotai (giminystės saitas tarp sutuoktinių tėvų).

Ir vėl lekiu tuos pusantro kilometro atgalios. Taip, tai ta pati senutė, į kurią atkreipiau dėmesį, skuosdamas pas ponią B.:

– Nusirašyk šį telefono numerį Kėdainiuose. Paskambink ir gausi J. Teišerskio dukters telefoną Klaipėdoje.

Su Jono Teišerskio dukra gydytoja Rūta Ščerbavičiene mes kalbėjomės jau tą patį vakarą. Kitas mūsų susitikimas taip pat įvyko Prezidentūroje. Išėjus iš šio pastato, parodžiau jai visus tris liudijimus, ir tik tada moteris aiškiai suprato, už ką apdovanotas jos tėvas.

Na, o kunigas Kazimieras Kavaliauskas?

Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugoma šio kunigo byla. Tačiau joje nėra duomenų apie Kazimiero Kavaliausko veiklą pokariu. Nėra ir kunigo nuotraukos… Ir vėl teko kreiptis pagalbos į kun. Krizantą Juknevičių. Praėjus kokioms 20 minučių K. Juknevičius jau skambino man:

– Tik ką kalbėjau su Kazimiero Kavaliausko kurso draugu. Kazimieras Kavaliauskas 1944 metais paliko Lietuvą. Gyveno JAV ir ten mirė nuo vėžio.

Savo draugų, gyvenančių JAV, padedamas, Čikagos šv. Kazimiero lietuvių kapinių kunigų sektoriuje radau kun. Kazimiero Kavaliausko kapą. Man buvo atsiųsta kapo nuotrauka, taip sužinojau, kad kun. Kazimieras Kavaliauskas mirė 1972 metais. Jam skirtus apdovanojimus atsiėmė Šiaulių vyskupijos įgalioti asmenys. Iki šiol dar nepavyko rasti kun. K. Kavaliausko nuotraukos, tačiau visai neseniai, keliaudamas po Lietuvą, susipažinau su vienu įtakingu žmogumi, kuris taip pat suinteresuotas tą nuotrauką surasti ir turi gana daug ryšių tarp JAV lietuvių. Taigi paieška vyks toliau.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija