Kultūros zona

Skaitykla

„Ar žmogus tikrai iš molio?“

Tėvo Antano Saulaičio atsakymų ir Gabrielės Gailiūtės klausimų knygos pristatymas Vilniaus Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčioje

Vytenis Rožukas,

Laimutė Vasiliauskaitė

Kun. Antanas Saulaitis SJ pasirašinėja savo naują knygą „Ar žmogus tikrai iš molio?“ Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčioje

Dar prieš renginį nutįso gana ilga eilė norinčių kun.
A. Saulaičio autografo. Susirinko daug jo gerbėjų, kurie pateikė nemažai įdomių klausimų. Vakaro metu buvo rodomos spalvotos fotografijos. Svarbesnius atsakymus į klausimus siūlome skaitytojų dėmesiui.

Kaip gimė ši klausimų ir atsakymų knyga?

Lolita Varanavičienė, Tyto Albos leidyklos vadovė: Vertėjai Gabrielei Gailiūtei šovė į galvą mintis, kad tiems, kurie išauga iš vaikystės rūbo ir bando ramiai pasišnekėti, kurie ieško tiesos ir gėrio, reikia padėti parašyti knygą. Tad mums beliko jai nupirkti bilietą į Ameriką. Šiais laikais knygos rašomos įvairiai, taip pat – klausimų ir atsakymų forma. Man regis, Lietuvoje to dar nebuvo, išskyrus A. Saulaičio knygą mažiesiems „Kaip atrodo dvasios?“ Knygos susikalbėjimo su skaitytoju reikšmingumas yra sielovados ir psichologijos objektas.

Kaip sekėsi sugalvoti klausimus, kelti problemas?

Gabrielė Gailiūtė, filologė, vertėja, šios knygos klausimų bendraautorė: Ačiū netikėtiems pažįstamiems. Man buvo smagu nuvažiuoti pas kun. A. Saulaitį, kurį pažįstu nuo senų laikų. Pati sudėtingiausia darbo dalis – bendravimas su jaunimu. Jie šaunuoliai. Esu dėkinga už atvirus pokalbius, nes viena nebūčiau sugalvojusi tiek daug temų... Jauni žmonės Lietuvoje labai puikūs, linkę smalsauti, gilintis, ieškoti problemų net ten, kur jų nėra. Jie geri vaikai, Lietuvos laukia graži ateitis, tačiau man buvo sunku dėl to, kad jie kupini įtampos – turi nemažai akmenukų „ant širdies“, kai maža problema atrodo didelė, kita vertus, gal reikėtų jų artimiesiems, tėvams dažniau juos pašnekinti ir leisti išlieti širdį, kitaip sakant, padėti jiems „nuleisti gazą“.

Kun. A. Saulaitis: Man labai padėjo tai, kad Gabrielė pirmiausia atsiuntė klausimus. Turėjau galimybę pagalvoti, kad knyga būtų pagrįsta mano ir kitų gyvenimo psichologinėmis ir teologinėmis nuostatomis. Tikrai buvo malonu pasitarnauti jauniems žmonėms ir jų artimiesiems – kad jaunų ir vyresnių žmonių susikalbėjimas nenutrūktų Dievo akivaizdoje, kad vyktų bendravimas.

Emilija: Mano ir šios knygos likimą galima būtų pavadinti vienu žodžiu – netikėtumas. Paauglystėje jaunimui kyla daug klausimų. Kaip sakė Gabrielė , klausimų yra daugiau nei atsakymų ir jie sunkūs. Tik po pokalbių atsakymai atsirado. Mes visi pažįstame A. Saulaitį, ir jo indėlis šioje knygoje lemiamas. Koks svarbus knygoje neaprašytas klausimas, kuris man rūpi? Ar tiesa, kad žmogus atsiranda antroje gyvenimo savaitėje? Juk reikia klausti teologų nuomonės...

Kun. A. Saulaitis: Pagal mūsų tikėjimą tai, ką vadiname siela, yra Dievo duota gyvybė, ir jeigu Dievo sukurtas žmogus tęsia savo kelią, siela nėra daiktas.

Eglė, politologė: Pokalbiai vyko prieš metus, bet buvo labai džiugu, kad atsakymų, nors ir po metų, iš kun. A. Saulaičio vis dėlto sulaukėme. Man pirmiausia rūpėjo politinės veiklos tema: ką galiu padaryti valstybei ir ko iš jos galiu tikėtis. Labai daug yra sielovadinių, populiariosios psichologijos knygų, kurios žmogų lipdo iš molio labai keistai ir ne tokius, kokius Dievas mus nori matyti. Tai nėra knyga tiktai moksleiviams ar studentams. Žiūrint iš pilietinių politinių perspektyvų – žmogus turi žinoti, kas su juo daroma. Vyresni žmonės galvoja, kad yra pakankamai išmintingi ir gudrūs, tai kaip savo mamai ar tėčiui pasakyti, kad čia tėra eksperimentas?

Kun. A. Saulaitis: Kažkada paauglystėje lankiau žurnalistikos kursus. Žinau, kas yra žiniasklaidos manipuliacija. Pvz., į bažnyčią atėjo ir meldėsi 1200 žmonių. Galime pasakyti „tik 1200 žmonių“. Tas žodelis „tik“ ir yra manipuliacija, kad ir „žaisminga“. O juk galima būtų pasakyti: „net 1200 žmonių“. Pvz., Čikagos laikraščio pirmoji antraštė didelėmis raidėmis neseniai skelbė „Lietuvoje neįmanoma gyventi“. Toks buvo manipuliavimo bumas. Žmogus turi teisę keliauti ten, kur jis nori. Kodėl Lietuvoje gyventi blogai? Juk taip nėra. Blogai ten, kur žemės drebėjimai, cholera, masiškai žudomi žmonės.

Kun. A. Saulaitis pasakojo apie savo parapiją, kaip jie atvykstantiems iš Lietuvos padeda rasti darbą, butą, baldų, gauti sveikatos draudimą... Visą šią veiklą vietiniai lietuviai vertina atsargiai – bijo, kad neatsirastų daugiau norinčių išvažiuoti iš Lietuvos...

Kun. A. Saulaitis: Kai alkanas žmogus stovi už durų, ištiesiame rankas: kaip krikščionis krikščioniui, lietuvis – lietuviui... Tokia dabartis Amerikoje, kad lietuviškos parapijos bažnyčioje daugiau vyrų nei moterų, kurių šeimos Lietuvoje. Juk Ariogaloj prieš penkerius metus buvo 3500 žmonių, 700 išvažiavę į užsienį. O dabar? Amerikos lietuviui ateina Kūčios, o ten nėra senelių, kas mišrainę ar silkę paruoštų... Kuo ilgiau užsienyje būni, tuo sunkiau grįžti. Emigracija Lietuvoje visada buvo opus klausimas. Šiandien vienas profesorius sakė, kad nereikia išvažiuoti iš Lietuvos, galima rasti darbą sėdint prie kompiuterio Lietuvoje. Bet jeigu žmogus išvažiavo, mes stengiamės padėti jam ir puoselėti lietuviškas tradicijas, kad išliktų ryšys ir jis galėtų prisidėti prie Lietuvos gyvenimo.

Pacituota labai svarbi mintis iš šios knygos: „Taip pat reikia pasakyti ir tiems tėvams, mokytojams, jeigu jūs sakote: visa valdžia bloga, tai jūsų vaikai galvos lygiai taip pat, ir neateis jokia puiki ateitis“.

Viena, tėvams didelis džiaugsmas, kad gali pasitikėti vaikais, antra – didelė atsakomybė, o valdžią nuolat keikti vaikams girdint neturėtų būti normalu. Negerai vien tik peikti, nors valdžios sprendimai kartais tikrai nelogiški, ir išvažiavusio jaunimo apsisprendimai taip pat nelogiški, dramatiški jų pačių ir jų šeimų likimai... Nereikėtų išbraukti praeities, kad ir kokia ji būtų (kartu ir sovietmečio laikotarpio), o ją suvokti, kad galėtume judėti į priekį.

Kaip sustiprinti savo dvasią ir optimizmą, kad matytum gyvenimą pozityviau, šviesiau?

Eglė: Ar Lietuvoje gyventi yra blogai? Aišku, kad ne. Blogai gyventi yra Somalyje, Haityje, kur prieš metus buvo žemės drebėjimas, o dabar cholera. Blogai Lietuvoje nėra. Ne visada tobulai logiška, bet mes turime tokį įprotį – nuolat kritikuojame padėtį Lietuvoje, nes Lietuva nėra vien politikų reikalas, t. y. tų, kuriuos mes išrinkome ir įgaliojome. Jeigu kas, mes juos pakeičiame, jeigu jie nusikalsta – nuteisiame. Jeigu mes nepritariame jų sprendimams, mes mažų mažiausiai rašome į laikraštį arba kuriame bendruomenę, kad pasisakytume kitaip. Tai nuolatinė būsena. Jei viskas, kas vyksta Lietuvoje, yra mano asmeninis reikalas, tada ir kritika bus kitokia. Štai iškilo rūpestis, ir mes jį turime spręsti. Mane daugelį dalykų išmokė savanoriška veikla, kai savo noru kažką darai. Man tai padarė didelę įtaką, ir visada ieškau bent vieno bendraminčio ir tada atrandu bendruomenę, su kuria galiu kažką tyrinėti. Manęs dažnai klausia, kodėl aš neinu į politiką. Daug žmonių viešajame sektoriuje formuoja visuomenės nuomonę ir anksčiau ar vėliau tampa pavyzdine bendrija, kalbant apie švietimo ar mokslo reikalus.

Kun. A. Saulaitis: Amerikoje labai paplitęs posakis apie pusiau pilną stiklinę. Bet kodėl ne apie pustuštę? Kaip liūdna, kad yra tik pusė stiklinės; arba optimistiškai – jau puspilnė. Galvoju apie skautus. Kai lyja – skautiškas oras. Lietuvoj tėra 135 saulėtos dienos. Mes galim rasti išeitį, ir puspilnė stiklinė – tai dėl kritikavimo: kas blogai, o kas gerai. Savanoriška veikla yra demokratijos pagrindas. Tai didžiulis žmonių įnašas į visuomenės gyvenimą.

Klausimas iš salės: Ką darote, kai jums liūdna?

Kun. A. Saulaitis: Stengiuosi išvengti liūdesio, kartais suvalgau šokolado. Padeda pabuvimas gamtoje, pasivaikščiojimai, ieškojimas trumpalaikėms bėdoms trumpalaikių, o ilgalaikėms – ilgalaikių sprendimų. Čikagoje per šventes būna 3300 žmonių, bažnyčią lanko 2200 žmonių. Jaunimo centre – 400 vaikų, o eilėje į tą centrą laukia 200 žmonių. Daugybė savanoriškų draugijų, kurios užsiima labdara. Kadaise, kai pradėjo statyti bažnyčią, kunigo nebuvo, vėliau atsirado ir kunigas, po to – ir laikraštis, juodos duonos kepykla, sporto draugija... Tai dalis lietuviškos parapijos istorijos. Psichologinės ir dvasinės paramos draugija steigia būrelius. Sovietai užnuodijo bendruomenę. Be „Mažosios studijos“ nesuvokiau pasaulio. Pavyzdžiui, vyras nežinojo, kad žmona lanko bažnyčią, o žmona, kad vyras meldžiasi, nors gal miega toje pačioje lovoje... Kartą merginą pasikvietė į seselių vienuolių susirinkimą. Ji įėjusi pamatė, kad ten sėdi jos sesuo. Tėvai irgi nežinojo, kad viena duktė vienuolė, o kita – būsima seselė. Taip žmonės gynėsi nuo kagėbistų.

Liucija (neįgalioji iš salės): Kodėl mes, lietuviai, esame bailiai? Esu neįgali, man 53-eji, traumą esu gavusi Vorkutoje, man kartais sunku net išlaikyti rankoje kavos puodelį, apsiversti ant kito šono, bet aš visiems noriu pasakyti: gyvenimas yra gražus.

Kun. A. Saulaitis: Lietuviai yra labai kuklūs, ir tuo didžiuojasi visame pasaulyje.

Klausimas iš salės: Kodėl mūsų mamos nemoka auginti savo sūnų?

Kun. A. Saulaitis: Jos taip augina sūnus, kad jie klausytų moters, nes Lietuvoje labiausiai išlikęs matriarchatas. Tai labai gražu. Esame lygiaverčiai Žemės keleiviai.

Ši knyga – tai tęsinys knygelės „Kaip atrodo dvasios ir kiti didieji mažųjų klausimai, į kuriuos atsakė kun. Antanas Saulaitis, SJ“, kurią sudarė G. Gailiūtė ir išleido leidykla „Tyto alba (2009), skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams. Šį sykį kun. A. Saulaičio mintys ir atsakymai skirti jaunam žmogui. Knyga labai drąsi, atvira, tiesi, kupina ieškojimų, samprotavimų apie rūpimus klausimus religijos, tikėjimo, mokslo, meilės, draugystės, santykių su tėvais, savarankiškumo, profesijos pasirinkimo ir kt. klausimais. Yra atskiras priedas adresams, nuorodoms.

Kas adresatas? Jauni žmonės ir jų tėvai. Leidyklos vadovė pageidavo, kad tėvas Antanas nesustotų, kad pasirodytų dar viena panaši klausimų ir atsakymų knyga – šį kartą skirta vyresnio amžiaus žmonėms.

Laimutės Vasiliauskaitės nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“