2011 m. spalio 19 d.
Nr. 75
(1955)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Mirė etnografas ir tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys

Rugsėjo 14 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose, savo namuose Ilinojaus valstijoje, mirė žinomas lietuvių tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys. Etnologas, folkloristas Jonas Balys gimė 1909 m. liepos 2 d. Krasnavos kaime. 1924 m. baigė Kupiškio progimnaziją, 1928 m. – Panevėžio mokytojų seminariją. Tuometinių mokytojų Petro Būtėno ir Jurgio Elisono paskatintas susidomėjo liaudies buitimi ir kultūra. Jau seminarijoje J. Balys vadovavo Tautotyros žinių ir senienų rinkimo draugijai.1928 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, studijavo istoriją, etnologiją ir folklorą, dalyvavo Tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ veikloje, 1929–1930 m. redagavo leidinį „Jaunoji Lietuva“. Vėliau tęsė studijas Graco ir Vienos universitetuose, 1933 m. Vienoje už darbą „Der Schamanismus in Malakka und Indonesien“ (vadovas – kultūrinių ciklų etnologijos kūrėjas ir lyginamosios religijotyros tyrinėtojas W. Coopersas) gavo filosofijos daktaro laipsnį, metus stažavosi Suomijoje. Remdamasis A. Aarnės pasakojamosios tautosakos klasifikavimo principais, J. Balys susistemino daugiau kaip tris tūkstančius pasakų, tuo pat metu parengė lyginamąją tautosakos studiją „Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje“ ir ją Kauno Vytauto Didžiojo universitete apgynė kaip habilitacinį darbą. 1934–1935 metais dėstė Vytauto Didžiojo universitete, buvo Etnikos katedros vyresnysis asistentas. 1935 metais Kaune jo iniciatyva tautosakai rinkti ir saugoti buvo įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas, vėliau perkeltas į Vilnių. 1935–1944 metais J. Balys buvo šio archyvo vedėjas, įkūrė ir redagavo tęstinį leidinį „Tautosakos darbai“, 1942–1943 metais – Vilniaus universiteto docentas, Tautotyros katedros vedėjas.

1944–1945 metais J. Balys pasitraukė į Vokietiją, dirbo Vokiečių liaudies dainų archyvo Freiburge moksliniu bendradarbiu, 1946–1948 metais dėstė Pabaltijo universitete Hamburge, 1948-aisiais persikėlė į JAV, iki 1952 metų dirbo Indianos universiteto JAV instruktoriumi, 1952–1954 metais – Šiaurės Amerikos Arktikos instituto moksliniu bendradarbiu, 1956–1981 metais – Baltijos šalių specialistu Kongreso bibliotekoje Vašingtone, 1964–1967 metais vadovavo Lituanistikos institutui, įkūrė tęstinį leidinį „Lituanistikos darbai“ (1966–1986).

J. Balys buvo Tarptautinės laisvos mokslų ir literatūros akademijos (Paryžiuje) ir Baltijos instituto (Bonoje) narys, Etnikos instituto prie Džordžtauno universiteto Vašingtone bendradarbis, „Lietuvių enciklopedijos“ tautosakos-tautotyros skyriaus redaktorius, bendradarbiavo periodinėje spaudoje. J. Balys – komparatyvistinės krypties ir istorinės-geografinės mokyklos folkloristikoje atstovas, lyginamuoju istoriniu metodu tyrinėjo tautosakos siužetus, jų geografinį paplitimą, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo sisteminti ir tipologizuoti pasakojamąją tautosaką, buvo aršus romantizmo etnografijoje priešininkas. Būdingiausias J. Balio, kaip mokslininko, bruožas – užrašomos folklorinės medžiagos  autentiškumo siekis ir atsargumas darant tyrinėjimų išvadas. J. Balys paskelbė straipsnių, recenzijų, etnografinės ir bibliografinės medžiagos iš tautosakos, tautotyros ir mitologijos sričių, iš viso apie 700 darbų. Iš reikšmingiausių pažymėtini: „Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas“ (1936), „Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje“ (1939), „Lietuvių liaudies sakmės“ (1940), „Šimtas liaudies baladžių“ (1941), „Istoriniai padavimai“ (1949), „Lietuviškos pasakos“ (1944, 1951), „Lietuvių tautosakos skaitymai“ (2 d., 1948), „Lietuvių tautosakos lobynas“ (11 kn., 1951–1989), kartu su S. Tompsonu išleistas Indijos žodinės kūrybos katalogas „The Oral Tales of India“ (1958), su H. Biezaju –  „Baltische Mythologie“ (1965), „Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje“ (1966), parašė tautosakos studijas: „Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose“ (1937), „Lietuvių liaudies baladės“ (1938), „Lietuvių vestuvių papročiai / Litauische Hochzeitsbraeuche“ (1946), parengė tautosakos rinkinius: „Lietuvių sąmojus: liaudies anekdotai“ (1937), „Lietuvių liaudies sakmės“ (1940), taip pat parengė „Tautosakos rinkėjo vadovą“ (1936, 1940).

Svarbiausi J. Balio darbai paskelbti dviem serijomis, kurias jis pats rengė, redagavo ir išleido: „Tautosakos darbai“ (7 tomai, Lietuvių tautosakos archyvo leidinys, Kaunas, 1935–1940) ir „Lietuvių tautosakos lobynas“ (11 tomų, JAV, 1951–1989). Pastarąjį sudaro atskiros knygos: „Dvasios ir žmonės“, įrišta kartu su antruoju tomu „Liaudies magija ir medicina“ (1951), „Suvalkiečių vestuvės“ (1953), baladžių katalogas „Lithuanian Narrative Folksongs“ (1954), dviejų tomų „Lietuvių dainos Amerikoje“ (1958, 1977), „Lietuvių kalendorinės šventės“ (1978), „Vaikystė ir vedybos: lietuvių liaudies tradicijos“ (1979), „Mirtis ir laidotuvės: lietuvių liaudies tradicijos“ (1981), „Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai“ (1986) ir „Suvalkiečių liaudies kūryba Amerikoje: antologija“ (1989). Šiai serijai leisti J. Balys įsteigė Lietuvių tautosakos leidyklą, kuri veikė iki 1984 metų pradžios.

Nuo 1990-ųjų J. Balio tautosakos darbai pradėti publikuoti Lietuvoje. 1993 metais išleista knyga „Lietuvių kalendorinės šventės“, nemaža dalis darbų pakartotinai paskelbta Vilniuje išleistuose jo „Raštuose“ (1998–2004, 5 t.). Penktajame tome skelbiama J. Balio spausdintų darbų bibliografija, apimanti 1926–1990 metus.

J. Balys – Amerikos lietuvių kultūros archyvo muziejaus Putname mecenatas ir tautosakos kambario steigėjas. Ten saugomos jo surinktos tautosakos knygos, rankraščiai, programos, sukauptas archyvas.

Gyvendamas ir dirbdamas emigracijoje J. Balys aktyviai reiškėsi lietuvių išeivijos visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. 1979–1981 metais buvo VLIK’o vicepirmininkas informacijos ir spaudos reikalams, 1970–1980 metais tautininkų žurnalo „Naujoji viltis“ redaktorius (su pertrauka 1977–1978).

1994 metais folklorininkui ir etnografui J. Baliui paskirta J. Basanavičiaus premija, 1999 metais jis apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu.

Sovietų okupacijos metais, dar prieš atgimimą, Jono Balio veikalus, išleistus prieškary, vokiečių okupacijos metais ir išeivijoje, daugindavo ir platindavo pogrindžio būrelių dalyviai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija