|
Mūsų parlamentarai bent jau nesimuša
Gintaras Visockas
Knygos Lietuvoje brangios, ne visuomet įperkamos. Visgi šį kartą nusprendžiau įsigyti Jurijaus Sliozkino Žydų šimtmetį. Kad susidomėjau šiuo Kalifornijos Berklio universiteto Rusijos istorijos profesoriaus veikalu, kalčiausias kolega Arūnas Brazauskas, internetiniame portale balsas.lt apie Žydų šimtmetį parašęs intriguojančią recenziją. Taigi nusipirkau ir nesigailiu. Atidžiai skaitau ir pavydžiu. Pavydžiu ne J. Sliozkinui, profesionaliam vertėjui iš portugalų kalbos, 1983-aisiais emigravusiam į JAV ir ten 2004-aisiais parašiusiam minėtąjį darbą. ir ne žurnalistui A. Brazauskui, parašiusiam netradiciškai įdomią recenziją. Pavydžiu žydams, kurie šiandien pelnytai didžiuojasi, kad dvidešimtasis amžius yra žydų šimtmetis, kad modernioji epocha yra žydų epocha. Ar kada nors mes, lietuviai, galėsime didžiuotis savo šimtmečiu?
* * *
Į J. Sliozkino veikalą man knieti pažvelgti kiek iš kitos pusės, nei lietuviškoje viešojoje erdvėje įprasta apie tokias knygas kalbėti. Mums, lietuviams, turėtų būti ne tiek svarbu, ar Žydų šimtmetis yra priešingas Adolfo Hitlerio Mein Kampf. Mums turėtų mažiausiai rūpėti, ar jis yra šmaikštesnis, gilesnis, labiau intriguojantis nei nuobodokai, primityviai surašytas Mein Kampf. Mūsų neturėtų net labai jaudinti, kaip, sakykim, Žydų šimtmetį traktuoja europarlamentaras Leonidas Donskis, viešojoje erdvėje tendencingai, nepagrįstai kritikavęs rašytojo Jono Mikelinsko publicistiką žydiška tematika.
Nors, beje, ši aplinkybė yra svarbi. Sprendžiant iš to, kaip viešojoje erdvėje L. Donskis užsipuolė nepatogius klausimus žydiška tema kėlusį J. Mikelinską, minėtajam europarlamentarui neturėtų patikti ir J. Sliozkinas. Tik J. Sliozkiną, priešingai nei J. Mikelinską, sunku apkaltinti antisemitizmu bei antižydiškomis nuotaikomis. J. Sliozkinas neslepia, kad yra žydas. Ir visiškai nebijo nepatogiųjų klausimų, kuriuos savo publicistikoje Kada kodėl taps todėl? arba Mes ir jie kelia rašytojas J. Mikelinskas. Taigi J. Sliozkinas ne tik nevengia vadinamųjų nepatogių klausimų, bet į juos su didžiausiu įkvėpimu ieško atsakymų. Jo atsakymai verti dėmesio.
Balsas.lt redaktorius A. Brazauskas savo recenzijoje cituoja žurnalistą ir leidėją Sergėjų Parchomenką, Rusijos žydų kongreso narį, asmeninėje internetinėje svetainėje parašiusį: ryžtasi rimtai, iš esmės, pasiremiant kolosalia istorine, etnografine, statistine, ekonomine medžiaga apmąstyti pačius nepadoriausius tradiciškai antisemitinius klausimus ir duoti išsamius, argumentuotus, labiausiai pagrįstus atsakymus. Šie S. Parchomenkos teiginiai apie Žydų šimtmetį.
Vaizdžiai tariant, dar nežinia, kas šiuo atveju aštresnis J. Sliozkinas ar J. Mikelinskas. Tad labai įdomu, ar europarlamentaras L. Donskis parašys kažką panašaus apie J. Sliozkiną, ką yra tvirtinęs apie J. Mikelinską: Ar kas nors iš mūsų inteligentų ir politikų bent kartą atvirai ir principingai įvertino rašytojo Jono Mikelinsko esė Mes ir jie, kur juodu ant balto dėstomi žydiškos komunizmo kilmės teorijos ir kiti Gebelso propagandos perlai?
* * *
Bet visi šie klausimai, mano supratimu, nėra patys svarbiausi. Dažnas Žydų šimtmečio recenzentas, ne tik žurnalistas A. Brazauskas, pastebi: Jei Mein Kampf traktuoti galima kaip vokiečių įsitvirtinimo Europoje ir pasaulyje programą, tai Žydų šimtmetis jau įvykusios visuotinės žydų pergalės konstatacija. Šventa tiesa. Bet mes, lietuviai, pirmiausia turėtume ne pavydėti, ne kritikuoti, o klausti savęs: kodėl jie švenčia pergalę, o mes nykstame, tirpstame, traukiamės?
Šį klausimą ne sykį sau kėliau, skaitydamas kai kurias knygas apie Izraelio slaptąsias tarnybas. Kai atidžiai perskaitai ne vieną, o dešimtis knygų apie žydų Mossad arba Šin Bet, štai tada ir ima ryškėti kai kurios svarbios, esminės, lemtingos aplinkybės, padedančios arba trukdančios įsitvirtinti. Neketinu čia smulkiai visko pasakoti. Tiesiog atkreipsiu dėmesį į keletą įsimintiniausių momentų.
Po pasaulį išblaškyti žydai seniai svajojo sukurti savo nuosavą valstybę, nors jiems puikiai sekėsi gyventi ir svetimose teritorijose. Vis dėlto jie norėjo turėti nuosavą teritoriją, į kurią bet kada galėtų sugrįžti po klajonių. Bet valstybės kūrimo reikalus žydai įgyvendinti pradėjo ne nuo politinių deklaracijų skelbimo, ne nuo diskusijų, kokia bus valstybės vėliava ar santvarka, o nuo... slaptųjų tarnybų kūrimo. Iš pradžių jų slaptosios tarnybos nebuvo galima laikyti tikrąja žvalgyba, tačiau būtent tas žvalgybinis branduolys, intensyviau pradėjęs formuotis dar 18-ame amžiuje, nusprendė, jog valstybės kūrimas yra brangus užsiėmimas, reikalaujantis ir lėšų, ir sąjungininkų.
Nuosavos valstybės idėja užsidegę žydai nešvaistė nei laiko, nei jėgų beprasmėms diskusijoms apie šalutinius reikalus, pavyzdžiui, koks bus valstybės pavadinimas ar nepriklausomybės paskelbimo deklaracijos paantraštė. Jie pirmiausiai ėmė planuoti, kaip užsidirbti pinigų, svarstė, kaip įsigyti šalininkų įtakingiausiose to meto valstybėse JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos parlamentuose bei vyriausybėse. Tai iškėlė papildomų uždavinių. Žydams reikėjo daug išsilavinusių, aukštąjį mokslą įgijusių ekonomistų, politikų, žurnalistų, medikų. Prabėgo ne vienas dešimtmetis, kol šie tikslai buvo realizuoti.
Susiformavus nemažam prestižines aukštąsias mokyklas baigusių žmonių būriui, buvo galima įsitvirtinti bankuose, ministerijose, laikraščiuose, universitetuose. Tada atsirado užtektinai turtingų žmonių, galinčių padėti asmeninėmis lėšomis bei įkuriant specialiuosius rėmimo fondus gerai besilaikančiose įmonėse, gamyklose, fabrikuose. Atsiradus papildomoms lėšoms tapo įmanoma kurti laikraščius, kurie pradėjo formuoti visuomenės nuomonę derama kryptimi ir taip pat neatrodė prožydiški. Štai tada jau buvo galima sukurti ir veiksmingai veikusią žvalgybą, kuri slapta remtų saviškius, o priešininkus ir oponentus kompromituotų.
Būtina pabrėžti, jog žydų valstybės sukūrimo šalininkai griežtai laikėsi niekur viešai neakcentuojamo savosios moralės kodekso: žydui niekad nedera apgaudinėti žydo, žydas visuomet privalo padėti žydui. Ši nuostata buvo itin veiksminga. Štai tik tada ir buvo įmanoma realiai svajoti apie nuosavą valstybę. Stiprią, įtakingą, mokančią apsiginti.
* * *
Perskaičius Žydų šimtmetį į akis krinta akivaizdus paaiškinimas, kodėl žydai nūnai švenčia savo pergalę pelnytai didžiuojasi savuoju šimtmečiu. Ogi žydai vyrai, analizuojant paskutiniuosius du tūkstančius metų, yra raštingi visu 100 procentų. Anot žydų reikalų eksperto Andrėjaus Burovskio, knygos Žydai, kurių nebuvo autoriaus, net japonai šimtaprocentinį vyrų raštingumą pasiekė, berods, tik 16-ojo amžiaus pabaigoje.
Tad klausimai, kodėl žydai tokie protingi, kodėl jie visuomet groja smuikais ir lošia šachmatais, kodėl viskam vadovauja, kodėl kalba svetimomis kalbomis, tačiau išsaugojo savąją, kodėl visada padeda vieni kitiems, daugiau retoriniai, nereikalaujantys atsakymų. O mes kartais naiviai stebimės, kodėl, žvelgiant bent jau į paskutinįjį laikotarpį, net šeši iš septynių didžiausių oligarchų, kurie Sovietų Sąjungos egzistavimo pabaigoje sukūrė milžiniškas finansines imperijas ir Boriso Jelcino laikais dominavo Rusijos ekonomikoje bei žiniasklaidoje, buvo žydų tautybės.
Tik retoriniais nepavadinsi tokių klausimų: kodėl lietuviai užima tiek mažai vadovaujančių postų, kodėl mes nesiekiame aukštojo mokslo visu šimtu procentų, kodėl prastokai pramokę užsienio kalbų silpnokai saugome savąją, kodėl vienas kito nepalaikome, kodėl ne mes susižeriame pagrindinius pinigus, kodėl leidžiamės, kad kiti mus niekintų ir stumdytų?
* * *
Štai LNK televizija parodė įspūdingą laidą. Mintyse turiu paskutiniąją Rūtos Mikelkevičiūtės autorinę laidą Valanda su Rūta, kurioje neabejotinai įspūdingai grūmėsi du parlamentarai Arūnas Valinskas ir Saulius Stoma. Be abejo, laidoje būta ir daugiau veikėjų Seimo nariai Antanas Nedzinskas, Rokas Žilinskas, buvęs parlamentaras Antanas Bosas, Seimo narės Birutė Vėstaitė, Ona Valiukevičiūtė, Dalia Teišerskytė... Meluočiau, jei sakyčiau, jog diskusija buvo neįdomi ir nereikalinga, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad dėl valstybės interesų ilgiau nei valandą trukusioje laidoje mažokai kalbėta. Tiksliau tariant, valstybės interesų ten beveik nepastebėjau. Tautos prisikėlimo partijos vadovas A. Valinskas barėsi, beje, nevengdamas ir šokiruojančių epitetų, su jo partiją palikusiu S. Stoma. Du vyrai iki užkimimo ginčijosi, kuris kurį išdavė ir kuris už kurį padoresnis bei reikšmingesnis. Tautos prisikėlimo partijos vadovas, paklaustas, kaip vertina savo veiklą Seime, įrodinėjo: Padarėme gerokai mažiau, negu žadėjome, bet gerokai daugiau, negu galėjome. Į klausimą, kodėl ėjo į Seimą, parlamentaras A. Nedzinskas tvirtino ėjęs tam, kad Seime būtų bent kiek daugiau žmoniškumo. Pagirdamas A. Nedzinską parlamentaras S. Stoma džiaugėsi, kad A. Nedzinskas bent jau nepadarė tokių kvailysčių, kiek kiti Seimo naujokai. Kai kas toje laidoje net akcentavo, kad lietuviškasis Seimas nėra labai blogas, nes, skirtingai nei kitose šalyse, mūsų parlamentarai bent jau nesimuša. Be abejo, ačiū ir už tai. Iš tiesų per dvidešimt metų mūsų parlamente neužfiksuotas nė vienas pasikumščiavimas. Taip, Ukrainos, Rusijos, Pietų Korėjos parlamentuose deputatai vienas kitą talžo kumščiais. Štai dar ne taip seniai į Armėnijos parlamentą buvo įsiveržę automatais ginkluoti smogikai ir ėmė šaudyti į posėdžio salėje buvusius asmenis, balsuojančius ne taip, kaip reikėjo.
* * *
Linksma ir taip pat graudu buvo žiūrėti į laidoje Valanda su Rūta besiginčijančius mūsų parlamentarus bei parlamentares. Be abejo, minėtoji R. Mikelkevičiūtės laida specifinė ji yra pramoginio pobūdžio, joje ir negalėjo būti rimtų diskusijų. Tokių laidų kūrėjai kelia visai kitokius uždavinius nei rimtųjų diskusijų autoriai, tačiau tokiose valandose, sutikite, puikiai atsiskleidžia ir kai kurie mūsų spindesio ir skurdo specifiniai elementai. Pasakyčiau net šitaip: tegu mūsų parlamentarai net talžo vienas kitą kumščiais, bet tik valstybės interesų vardan. Dabar mūsų energija ir jėgos dažnai panaudojamos siauriems asmeniniams tikslams, mažai ką bendra turinčiais su valstybės interesais. Niekaip nesuprantu, kur čia Lietuvos valstybės interesai, kai ginčijamasi, kas laimės bulių dvikovą S. Stoma ar A. Valinskas. Knygos Žydų šimtmetis gerbėjai, stebėdami tokius lietuviškus pasistumdymus, be abejo, juokiasi iš mūsų nesugebėjimo susikoncentruoti į esmines, gyvybiškai svarbias temas.
© 2011 XXI amžius
|