2011 m. spalio 21 d.
Nr. 76
(1956)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Vyskupiškos ištikimybės auka

Nikitai Chruščiovui įkopus į aukščiausią komunistinės valdžios viršūnę, iš pradžių Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimas lyg sušvelnėjo. Vienintelis Lietuvoje likęs vyskupas Kazimieras Paltarokas rūpinosi, kad leistų įkalintiems vyskupams sugrįžti į Lietuvą, į jiems paskirtas pareigas. Neleido. Valdžiai leidus, suderintą kandidatų vyskupystėn sąrašą vyskupas pristatė Vatikanan. 1955 m. liepos mėnesį vyskupas K. Paltarokas gavo atsakymą, kad leidžiama jam – vienam vyskupui – du nominuotus kandidatus – kun. dek. Julijoną Steponavičių ir kan. Petrą Maželį – konsekruoti vyskupais. Tai padaryta 1955 m. rugsėjo 11 dieną Panevėžio katedroje. Vysk. K. Paltarokas ir tikintieji dėkojo Dievui ir džiaugėsi, nes 10 metų vienam vyskupui teko atsakomybė ir vyskupiška pareiga.

Vyskupas Julijonas Steponavičius 1955 m. rudenį iš Adutiškio persikėlė į Vilnių, kaip vyskupo K. Paltaroko augziliaras. 1958 m. sausio 3 dieną po garbingo, ištikimo vyskupystės valdymo K. Paltarokas iškeliavo amžinybėn. Po 2,5 metų augziliaro pareigų vysk. J. Steponavičius perima apaštalinio administratoriaus pareigas, nes 1957 m. gruodžio 18 dieną vysk. K. Paltarokas gavo šio paskyrimo raštą iš popiežiaus Pijaus XII. Komunistinei valdžiai teko padaryti nuolaidų ir leisti eiti pareigas Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos apaštaliniam administratoriui. Deja, tik trejus metus vyskupijų kunigai ir tikintieji džiaugėsi ganytojo rūpestingumu.

1961 m. sausio 18 dieną Religinių reikalų tarybos įgaliotinis Justinas Rugienis reikalavo, kad vysk. Julijonas Steponavičius nedelsdamas išvyktų į Žagarę. Ten pragyveno 28 metus kaip tremtinys. Čia paminėtas 50 metų kunigystės jubiliejus ir 25 metų vyskupystės jubiliejus.

Pagaliau Gerasis Dievas išklausė tikinčiųjų maldų: vyskupas Julijonas Steponavičius 1988 m. gruodžio 28 dieną grįžta į Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas, o 1989 m. vasario 7 dieną popiežius Jonas Paulius II jį paskiria arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupijos ordinaru. Po 2,5 metų, jau laisvoje Lietuvoje,  skleidęs dvasinę atgaivą, tėviškai guodęs ir Kristuje stiprinęs ginamuosius, arkivyskupas Julijonas 1991 m. birželio 18 dieną iškeliavo į Tėvo namus.

Ekscelencija J. Steponavičius sulaukė 55 kunigystės metų, o vyskupu buvo 35 metus. Iš jų tik aštuonerius metus galėjo oficialiai būti vyskupu, bet jis visada buvo pilnas ganytojiško rūpesčio, visada su malda, patarnavimu ir patarimu į jį besikreipiantiems kunigams bei tikintiesiems.

Ištrėmimą ir izoliavimą Ekscelencija skaudžiai išgyveno. Kodėl jį ištrėmė?

Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis reikalavo, kad vyskupas uždraustų vaikučiams ir jaunimui patarnauti šv. Mišiose, dalyvauti procesijose bei chore. Vyskupas veiklesnius ir uolesnius, Bažnyčiai atsidavusius kunigus, nepaisant amžiaus, stengėsi skirti į atsakingesnius postus, o įgaliotinis kai kuriuos uolius kunigus reikalavo iškelti į mažas parapijas, kad nedarytų įtakos didesnėse. Vyskupas neklausė, nes negalėjo bausti kunigų už jų pasišventimą. Jis buvo tvirto tikėjimo, žinojo, kad jo pareiga tvirtinti tikinčiųjų ir kunigų religinį gyvenimą, branginti kunigų talentus, kunigystę, padrąsinti persekiojimuose, o ne stabdyti, griauti, atstumti nuo bažnyčios. Įgaliotinis ir mane reikalavo vyskupo, kad atleistų iš kanclerio pareigų. Neatleido. Įgaliotinis J. Rugienis perspėjo: „Neklausysi, čia nedirbsi“. Pakvietęs mane į savo įstaigą, įsakė: „Ne tik kurijoje nedirbsi, išvyksi iš Vilniaus“. Po dvejų metų, 1961 m. sausio 18 dieną, įgaliotinis J. Rugienis reikalavo, kad nedelsiant J. Steponavičius išvyktų į Žagarę. Ištremiamas!

Arkivyskupas Julijonas Steponavičius palaidotas Vilniaus bazilikoje, kankinių koplyčioje.

Apaštalinis protonotaras
Bronius ANTANAITIS
Smilgių parapijos klebonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija