2011 m. spalio 21 d.
Nr. 76
(1956)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Saldutiškio bažnyčią juosia… akmeninis rožinis

Vytautas BAGDONAS

Saldutiškio centro puošmena –
Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia

Jaukią bažnyčios aplinką pagyvina
ir neseniai sukurtos šv. Pranciškų
Asyžietį vaizduojančios skulptūros

Saldutiškį jau spėjo
išgarsinti iš laukų akmenų
sukomponuotas rožinis

Utenos rajono Saldutiškio miestelyje visur pilna akmenų. Masyvūs rieduliai puošia Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios šventorių, kleboniją, mokyklos aplinką, miestelio centrą. Kur tik žvilgsnį „užmesi“, vis įvairiausių dydžių akmenis užtiksi. Jų pagalba įvairios kompozicijos parengtos, akmenys dera prie gėlynų, miestelio įstaigų pastatų, individualių namų. O miestelio centre stūkso iš akmenų sukonstruota paminklą primenanti kompozicija...

Tokių akmenų – didesnių ir mažesnių, aukštesnių ir žemesnių, pilkų, rausvų, balkšvų galima surasti daugelyje Aukštaitijos krašto vietovių. Kad ir tame pačiame Utenos rajone. Bet kai kur jie stūkso technikos sustumti į krūvas galulaukėse ar be jokios tvarkos išmėtyti pagrioviuose, pavienai akmenys tapo sodybų puošmenomis, kaimo vietovių riboženkliais. O saldutiškiečiai sumaniai juos komponuoja ir rieduliai jau tapo miestelio „vizitine kortele“.

Akmenų „liga“ vietinius gyventojus prieš trylika metų tiesiog „užkrėtė“ čia pradėjęs klebonauti kun. Jurgis Kazlauskas. Naujasis ganytojas ne tik rūpinosi klebonijos, bažnyčios remontu, skoningai tvarkė šių sakralinių pastatų aplinką, bet ir šen bei ten įkomponuodavo masyvų akmenį. Saldutiškio gyventojai, pamatę naujojo klebono susidomėjimą akmenimis, pradėjo jam rodyti, siūlyti gražesnius, įdomesnius. Atveždavo riedulius prie bažnyčios, klebonijos, vieną kitą akmenį pastatydavo ir prie savo namų. Mėgstantis apsilankyti užsienio šalyse, kun. J. Kazlauskas svetur pamatė labai įdomų vieno dvasininko kapą, kurį juosė neįprastas rožančius. Mat, rožinio vėrinukai buvo iš lauko akmenų, sutvirtinti metaline grandine. Kunigui tuomet kilo mintis panašų rožančių padaryti ir apjuosti juo visą šventorių. Grįžęs į Saldutiškį, pasidalijo mintimis su parapijiečiais. Niekas iš klebono sumanymo nesijuokė, tokiai minčiai pritarė. Pritarimo sulaukta ir Saldutiškio seniūnijoje, palaikė klebono sumanymą ir bendruomenės nariai, miestelio inteligentai. Nors buvo ir abejojančių, ar tie akmenys papuoš jų šventovės aplinką, ar nesudarkys medinės bažnyčios vaizdo? Tiesą sakant, Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia su akmenimis jau „susigyvenusi“ nuo seno. Medinė bažnyčia pastatyta ant buvusio dvaro svirno pamatų, be to, kone trečdalis šventovės sienų yra išmūryta iš lauko akmenų. Tik toliau virš margaspalvių, dailiai sudėtų riedulių jau eina medinės sienos. Medžio ir akmenų derinys labai tinka, daro maldos namus originalesniais.

Taigi klebono kun. Jurgio Kazlausko paskatinti vietos gyventojai organizavo talkas, vežė, rideno, derino akmenis, kiekvienam rieduliui surasdavo vis kitą vietą. Kartu su visais uoliai triūsė ir klebonas. Taip net 55 neįprasto rožinio „karoliukai“ – įspūdingi akmenys iš Saldutiškio seniūnijos kaimų laukų – apjuosė bažnyčią. O koks gi būtų rožinis, jeigu atskiri karoliukai nebūtų sujungti viena grandinėle į bendrą visumą? Tai padarė sumanus vietinis kalvis, puikus meistras Jonas Rastenis, nukaldinęs dailias jungtis iš metalo. Iš toli žiūrint atrodo, kad visas šventorius apdėliotas didžiuliais akmenimis tik šiaip sau, „dėl grožio“. Tačiau iš arčiau priėjus darosi aišku, kad tai labai originali ir įdomi, gerai sumanyta kompozicija – tikras rožinis iš akmenų. Negana to, tuose visuose akmenyse vis kas nors įamžinta, nes juose iškalti užrašai. Taigi eini tvarkingai nupjauta pievele šventoriuje palei akmenis – rožinio karoliukus – ir skaitai.

Daugiausia akmenyse įamžinta kaimų pavadinimų. Katiniškė, Antakalnis, Šarkiai, Drobiškis, Riešutinė, Sūdelaukis, Dryžiai, Stasiūnai, Lamėstai, Ryliškiai, Pakupys, Ručkoriškės, Seliškis, Trinkūnai, Rusokiškis, Devineviršė, Vėžiškės ir daugelis kitų pavadinimų. Kai kurių kaimų jau seniai nebėra, kolūkių metais „visagalė“ melioracija juos sunaikino, dar viename kitame sodžiuje likęs koks gyventojas. Kaimų nebėra, o ilgaamžiame akmenyje jų pavadinimai išliks visiems laikams. Kai kuriuose akmenyse įamžintos žmonių pavardės – Kemėšio, Bliudžių, Rugenienės ir kitų. Tai garbūs saldutiškiečiai, nuoširdūs Bažnyčios rėmėjai, gerai visiems žinomi žmonės. Akmenyse galima perskaityti Stoties, Liepų, Sodų ir kitų gatvių pavadinimus. Kurį akmenį kokiu vardu pavadinti, ką lauko riedulyje įamžinti, sprendė patys žmonės.

Šventoriuje galima pasigrožėti ne tik iš lauko akmenų sukomponuotu rožiniu. Čia „įsikūrė“ dvi dailios šv. Pranciškaus Asyžiečio medinės skulptūros. Šventoriuje yra ir čia klebonavusių, Katalikų Bažnyčiai nusipelniusių kunigų amžinojo poilsio vieta – jų kapai skendi gėlėse, rūpestingai prižiūrimi.

Saldutiškis, Utenos rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija