|
Lietuvybę gynęs Gelvonuose, Žasliuose, Kalviuose
Kunigą Ignacą Kazakevičių (18611928) prisimenant
Prof. Juvencijus PETRULIS
Su garbinga Kaišiadorių vyskupijos istorija glaudžiai suaugęs kunigas Ignacas Kazakevičius, kuris ketvirtį amžiaus dirbo Gelvonų, Žaslių, Kalvių parapijų klebonu. Šiemet sukanka 150 metų nuo kun. I. Kazakevičiaus gimimo.
Jo aktyvus gyvenimas sutapo su pačiais dramatiškiausiais lietuvių tautos metais lietuviškos spaudos draudimu, karų nuniokoto, suvargusio mūsų krašto rusinimu ir lenkinimu, visiems suprantamais nepriklausomos Lietuvos kūrimo rūpesčiais. Energingą ir nerimastingą kun. I. Kazakevičių veikė vyskupo Motiejaus Valančiaus lietuvybę puoselėjančių darbų dvasia kaip įveikti tamsumą, prietarus, parapijose plintantį girtavimą, rusintojų užmačias, žmonių emigraciją, nutautėjimą. Pastoracinį darbą su šviečiamąja veikla kun. I. Kazakevičius lygiai taip pat derino per gegužines pamaldas arba bendraudamas su kaimiečiais šventoriuje, klebonijoje. Kaimo žmonėms jis skyrė savo pamokslus, pasakojančius apie jų išgyvenimus, apie daugeliui pažįstamą aplinką, gamtą, Pirmojo pasaulinio karo padarinius, savarankiškam gyvenimui prisikėlusią Lietuvą. Bolševikai jau buvo išvyti ir nustumti už Daugpilio, bet Vilnius liko lenkų rankose, su jais teko kariauti.
Matyt, dėl įvairiapusės kun. I. Kazakevičiaus veiklos šiek tiek į gerąją pusę keitėsi Žaslių, Kalvių parapijų žmonių dvasinė būsena, populiarėjo lietuviška knyga ir daina.
Viskas kun. I. Kazakevičiaus biografijoje turi išskirtinumo bruožų, o giminėje tragizmo. Prelatas Stanislovas Kiškis, išleidęs knygą Kristaus pašauktieji (Kaišiadorys, 1996), nurodo, kad kun. I. Kazakevičius, baigęs Kauno kunigų seminariją, 1885 metais buvo paskirtas į Žemaitiją, penkiolika metų įvairiose parapijose dirbo vikaru, bet pareigų paaukštinimo iš Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio nesulaukė. Kunigas, nenorėdamas būti pastumdėliu, pasiprašė perkeliamas į Vilniaus vyskupiją.
Gelvonuose kun. I. Kazakevičius klebonu dirbo 19021905 metais. Miestelio istorija susijusi su grafais Pliateriais, kurie formavo lenkiškąją kultūrą. Vienas iš šios giminės palikuonių buvo Gelvonų dvaro savininkas G. Pliateris, nesutaręs su kun. I. Kazakevičiumi, o Vilniaus kurija jį parėmė ir 1905 metais kunigą pasiuntė į Žaslius. Žasliuose lietuvių kalbą (greta lenkų) 1882 metais įvedė rašytojas ir publicistas kun. Aleksandras Burba, bet nuo 1884-ųjų ji buvo panaikinta. 1897 metais ją grąžino kun. Kazimieras Kibelis. 1902-aisiais vėl panaikinta ir galiausiai įsitvirtino po 1905 metų muštynių, kilusių per šv. Velykas.
Mirus Žaslių Šv. Jurgio bažnyčios klebonui, teologijos magistrui, lietuvių tautinio atgimimo ugdytojui, lietuviškos spaudos organizatoriui kun. K. Kibeliui (1868 03 15 1902 11 16), kun. I. Kazakevičius tęsė jo pradėtą darbą įrengė K. Kibelio pastatytą neogotikinio stiliaus bažnyčią. Žasliuose atkuto lenkai, kėlė riaušes ir visaip kenkė lietuviams. 1908 metais Žasliuose susekta dvarininkų įsteigta nelegali mokykla, kurioje net 63 vaikai buvo mokomi lenkiškai. 1905 metais šv. Velykų rytą bažnytinės procesijos metu tarp lietuvių ir lenkų kilo muštynės, buvo mėtomi ne tik akmenys, bet ir panaudoti geležiniai strypai. Klebonas I. Kazakevičius prašė Vilniaus vyskupą E. Roppą patvirtinti naują pamaldų tvarką: lenkiškas pamaldas laikyti ne kas antrą, o kas penktą sekmadienį. Vyskupas klebonui nepritarė, o lenkų šalininkas jo pagalbininkas K. Michalkevičius 1909 metais iškėlė kunigą į nuošalius Kalvius.
XIX amžiaus pabaigoje Kalvių parapijos lietuviai organizuotai priešinosi lenkų pastangoms išstumti lietuvių kalbą iš bažnyčios. 1897 metais jų delegacija buvo nuvykusi į Vilniaus kuriją. Palankumo delegacija nesusilaukė. Vysk. Steponas Aleksandras Zvierovičius (vyskupas 18971902 m.) Kalvių parapijiečiams yra pasakęs: Mano mielieji, nemokate lenkiškai ir nesuprantate, tai nedidelis daiktas, nevaikščiokite bažnyčion ir į išpažintį, aš uždarysiu bažnyčią, o parapiją priskirsiu prie kitos tai ir bus galas.
Kun. I. Kazakevičius karštai gynė katalikų teisę, kad bažnytinės pamaldos būtų aukojamos ne vien tradicine lenkų, bet ir gimtąja parapijiečių kalba, kuria jie kalbėjo šeimoje, kaimo bendruomenėje.
2000 m. balandžio 17 dieną turėjau galimybę susitikti su keletu Kalvių senbuvių Adele Banevičiūte, Antanu Melkūnu (akademiko Antano Praškevičiaus dėdė) ir Vincu Mackevičiumi, kurio tėvas, grįžęs iš Amerikos, artimai bendravo su klebonu I. Kazakevičiumi. Visi parapijiečiai kunigą mini kaip kuklų, paprastą, kiekvienam gerumą rodantį žmogų. Suprantama, jų tėvai prašė kunigo užtarimo.
Apie kun. I. Kazakevičių, žemaičių vikarą ir Vilnijos kleboną, aš sužinojau iš savo motinos Monikos Kazakevičiūtės, mat, jos dėdė buvo kunigas. Retkarčiais jis atvykdavo į Dusetas. Beje, kunigo dėdę Adomą Kazakevičių sukilėlį su ginklu rankose sugavo caro kariuomenės kareiviai ir čia pat, Dusetose, 1863 m. gruodžio 5 dieną sušaudė. Senose Dusetų miestelio kapinėse kunigas pastatė akmeninį kryžių su užrašu: Atminimui dėl savo tėvelių Silvestrui ir Monikai palieku. 1896 m. Kunigas I. Kazakevičius.
Kunigo kelias į visuomenę nebuvo lengvas. Lengvesnis ir natūralesnis jis buvo aukštesnių luomų atstovams. I. Kazakevičius buvo neturtingų bajorų sūnus, kilęs iš tuo metu kultūriniu požiūriu aktyvios visuomenės. Jį, kaip ir kitus kunigus, taip pat veikė lietuvybės dvasia.
Čia, prie Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios, apjuostos ganykla ir medžiais, nieko daugiau nebuvo, tik ji, Adelė Banevičiūtė, ir netoli prie retų žilvičių krūmų besiganančios ožkos. Jai buvo geriau ir linksmiau, kai sužinojo, ko aš atvykau į Kalvius. Adelė atsiduso, galvojo apie gyvenimą. Ne apie savo, o apskritai apie gyvenimą, kai jos motina dar gyveno čia, Kalviuose, kai ją krikštijo klebonas kun. I. Kazakevičius. Kalviuose Kunigo praskinti keliai jau niekada neužžėlė, todėl verta aplankyti bažnyčios šventoriuje esantį kunigo kapą.
Visą gyvenimą skleidęs tikėjimą Kristumi ir Katalikų Bažnyčia, mirė jis 1928 metų pavasarį.
© 2011 XXI amžius
|