|
Palangos atgavimas
Zigmas Tamakauskas
Palangos botanikos parke, užkopę ant Birutės kalno, prie ten esančios koplytėlės sienos pamatysime pritvirtintą lentelę su užrašu: 1921 03 31 dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, Palangos minioms ir svečiams grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos kraštas. Nuo to įvykio jau praėjo 90 metų. Tačiau šis reikšmingas mūsų istorijai jubiliejus mažai kur buvo pažymėtas. Taigi nors ir šiek tiek jau nutolusiu žvilgsniu pažvelkime į tas praėjusio šimtmečio pradžios aplinkybes, lėmusias mūsų mėgstamo pajūrio likimą.
Atsikuriančiai valstybei dažnai būna sunku susikalbėti su kaimynais, ypač nustatant savo valstybės sienas. Beveik visada atsiranda ginčytinų teritorijų klausimų, kuriuos neretai sprendžia pakviesti nešališki užsienio arbitrai arba imamasi net ginkluotos jėgos. Didžiausią problemą nustatant sienas mūsų valstybei kėlė Lenkija, kuri savo agresyviu nusiteikimu pretendavo į visą mūsų teritoriją, išbraukiant, kaip ir vadinamojoje Gegužės 3-iosios konstitucijoje, Lietuvos vardą. Nemažai sunkumų dėl valstybinės sienos nustatymo buvo ir su latviais. Ypač daug ginčų kilo dėl Palangos. Kodėl? Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų atsiversti XX amžiaus pradžios bei ankstesnės istorijos puslapius. Siekiant išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos, kilo įvairių minčių dėl dviejų išlikusių baltų tautų susivienijimo. Galvota net sudaryti autonomišką bendrą lietuvių ir latvių valstybę. Apie tai kalbėta 1905 m. vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. Šią susijungimo idėją ypač palaikė Jonas Šliūpas, vėliau tapęs pirmuoju Palangos burmistru. Amerikos lietuvių suvažiavimas, vykęs 1906 metais Filadelfijoje, taip pat vieningai pritarė tokiai lietuvių ir latvių autonomiškai savivaldai. Rašytojas Vaižgantas abi tautas vadino dviem medžio kamienais, išaugusiais iš vieno kelmo. Tačiau prasidėjus valstybių kūrimosi darbams ir susidūrus su realia tikrove, tie medžių kamienai, veikiami ambicijų vėjų, pradėjo vis labiau vienas nuo kito tolti... Taigi grįžkime prie istorijos.
Po 1794 metų sukilimo LietuvosLenkijos valstybė buvo padalyta trečią kartą. Rusų okupuotoje šalyje buvo steigiami administraciniai valdymo vienetai gubernijos, kurias carai dažnai rekonstruodavo. Jau gerokai apkarpytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iš pradžių buvo paskirstytos į kelias gubernijas, paskui į vieną Lietuvos guberniją. Vėliau Aleksandras I Lietuvą padalijo į Vilniaus ir Gardino gubernijas. Dar vėliau iš Vilniaus gubernijos išskirta Kauno gubernija. Latviai priklausė Kuršo gubernijai, prie kurios 1819 metais priskirta ir Palangos sritis. Lietuva buvo visiškai atskirta nuo jūros.
Atkūrusi savo valstybę Lietuva ginklu turėjo kovoti dėl savo išlikimo su rusų bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Teko ginčytis ir su latviais. Jau 1916 metų birželį Jonas Basanavičius, Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona, Petras Klimas, Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška savo memorandume Rytų fronto vadui E. Ludendorfui pareiškė nuostatą, kad kai kurios Kuršo parapijos ir Palanga turėtų įeiti į Lietuvos valstybę. 1917 metais vykusioje Berno užsienio lietuvių konferencijoje, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Tarybos delegatai Antanas Smetona, Jurgis Šaulys bei Steponas Kairys, pritarta, kad į atkuriamos Lietuvos valstybės teritoriją turi įeiti Klaipėda ir Kuršo gubernijos dalis su Palanga.
Tačiau Latvijos laikinoji tautinė taryba, savindamasi Palangos sritį, nenorėjo nė girdėti apie jos prijungimą prie Lietuvos. Ir vėlesniame 1918 m. lapkričio 18 d. Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo akte buvo suformuota mintis, kad visa buvusi Kuršo gubernija, taigi ir Palanga, sudarys Latvijos teritoriją. Lietuva, motyvuodama, kad Palanga jau nuo seno yra lietuvių žemė, reikalavo, kad šis kraštas iki Šventosios upės būtų perduotas Lietuvai. Kilo nesutarimų ir dėl Mažeikių geležinkelio mazgo bei Liepojos ir Daugpilio priklausomybės. Derybose abiejų delegacijų ginčai baigėsi tik sienos nustatymo principų suformulavimu. Mažeikių klausimą ryžtingais veiksmais padėjo spręsti garsiosios knygos Kaip jie mus sušaudė autorius pulkininkas Jonas Petruitis.
1919 metų liepą Paryžiuje vėl įvyko lietuvių ir latvių delegacijų susitikimas. Lietuviai, siekdami glaudesnio abiejų valstybių bendradarbiavimo kovose su bolševikais ir bermontininkais, atsiėmė savo pretenzijas dėl Liepojos ir kitų sričių. Latviai sutiko atsisakyti Palangos pajūrio iki Šventosios upės. 1919 m. lapkričio 23 d. iš Kretingos atvykusi grupelė lietuvių kareivių išvijo bermontininkus iš Palangos. Tačiau po kelių dienų atvykęs keliolika kartų didesnis latvių dalinys su kulkosvaidžiais ir patrankomis išstūmė lietuvius ir užėmė Palangą. Latviai vėl atnaujino savo reikalavimus dėl Palangos krašto. Pasidarė aišku, kad tarpusavio derybos neišspręs šio klausimo. Abi valstybės sutiko, kad jį turės išspręsti Tarptautinis arbitražas. 1920 metų rugsėjį, tarpininkaujant Anglijos misijos Baltijos šalyse atstovui Stivenui Talentui, ginčams spręsti buvo sudaryta komisija. Į ją įėjo du Latvijos bei du Lietuvos atstovai. Pirmininku turėjo būti Didžiosios Britanijos atstovas, kuriam turėjo priklausyti galutinis sprendimas. Didžiosios Britanijos vyriausybė komisijos pirmininku paskyrė Edinburgo universiteto profesorių J. Simpsoną. Lietuvos delegacijai vadovavo Antanas Smetona, o nariu buvo paskirtas Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas. Jiems talkino žinomas kalbininkas profesorius Kazys Būga, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, vyriausiasis kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas. Dar kartą tarpusavyje abiem pusėms nesusitarus, 1921 m. kovo 21 d. galutinį žodį tarė J. Simpsonas. Lietuvai buvo grąžintas Palangos kraštas ir gautas 19,5 km pločio priėjimas prie jūros.
1921 m. kovo 30 d. latviai pasitraukė iš Palangos. Kitą dieną vyko Palangos perėmimo iškilmės. Jose dalyvavo antrojo raitelių pulko pirmasis eskadronas, vadovaujamas kapitono Povilo Plechavičiaus, ir pirmasis husarų pulko orkestras. Į iškilmes buvo atvykę Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis, kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, pasižymėjęs nugalint lenkų kariuomenę prie Širvintų ir Giedraičių, taip pat principingai bei atkakliai derybose su latviais laikęsis Antanas Smetona, rašytojai Maironis, Vaižgantas, Vienuolis, daug žmonių iš Palangos apylinkių. Pastatyti vainikais papuošti Garbės vartai su užrašu: Sveiki, broliai. Džiaugsmo šūksniais ir su tautinėmis vėliavomis žmonės pasitiko Lietuvos karius ir oficialius valstybės atstovus. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo aukojamos padėkos šv. Mišios, paskui ant Birutės kalno susirinkusiai miniai, plazdant vėjyje bažnytinėms ir tautinėms vėliavoms, sakomos kalbos.
Palangos krašto atgavimas buvo didelis mūsų jaunos diplomatijos laimėjimas ir Lietuvos autoriteto pakylėjimas. Juo džiaugėsi visa Lietuva. Dabar viena gražiausių Palangos centrinių gatvių pavadinta LDK Gedimino ordinu apdovanoto profesoriaus J. Simpsono vardu. Tai padėka tuometinio Arbitražo komisijos pirmininkui, išsprendusiam Palangos klausimą Lietuvos naudai.
© 2011 XXI amžius
|